Taip viskas ir prasidėjo, kai nakties piktos rankos išrovė mane iš gyvenimo. Jos nenorėjo, kad aš būčiau tuo, kuo gimiau. Joms nereikėjo priešininko, kuris matytų kiekvieną gyvenimo klaidą. Jos ieškojo tylaus ir aklo pasekėjo, niekad nesipriešinančio savo likimui ir amžinai pasmerkto tyliai ir tamsiai mirčiai, kuri vis eina ir eina tolyn, kas dieną rinkdama gyvybes į savo krepšį.

Sėdėjau vienas nieko neveikdamas. Sūriose mano ašarose nuskendo ištisi metai, dienos, minutės; tu ir aš, kur viskas susipynė, susilydė į didžiulį “Nieko” grumstą, kuris dar ilgai draskys širdį, primindamas, kad įvyko tai, kas neturėjo įvykti. Taip, tai neturėjo įvykti. Nes aš pats esu tas, kuris nieko nežino ir nieko negali. Iš kažkur atklydę žodžiai manęs reikalauja nebendrauti su žmonėmis, nes kitaip aš būsiu sunaikintas. Sunaikintas su savo mintimis, galbūt ir galinčiomis pakeisti tą bjaurų ir tamsų pasaulį, nešantį blogį visiems.

Nuobodus kažko laukimas ir tolyn mestas žvilgsnis ieškojo to, ko nebūna. Bet manęs tai nedomino, viską už mane tarytum darė mano siela. Ji kažko ieškojo, o aš ne. Aš tik sėdėjau ir laukiau, o ko - aš ir pats nežinojau.

Šaltas mano žvilgsnis lankstė už lango jaunas medžių šakas lyg norėdamas išlieti pyktį visam sugriuvusiam pasauliui. Aš tiesiog neradau sau vietos ir nežinojau kuo užsiimti, nes man niekas nerūpėjo. Aišku buvo tik tai, kad negaliu gyventi taip, kaip gyvena visi; mano gyvenimas - visai kitoks. Jame nebuvo nuolat kintančio daiktų pasaulio, jame nebuvo “mirštančių” daiktų. Jis ramus ir nekintantis, nesivaikantis įvairiausių madų, kurios kažkada vis tiek turės išnykti ir užleisti savo vietą kitoms taip pat neamžinoms madoms.

Pasaulis nėra amžinas, jis visą laiką keičiasi ir niekad negrįžta į praeitį bent panašiais vaizdais. Aš nespėju pajusti beprotiško laiko bėgimo - atrodo, kad laikas nusineša metus, mano pasaulį, meilę, viltį lyg norėdamas tyčia nuskriausti mane. Štai ir vėl ruduo, tarytum bando grasinti, kad pabūgčiau jo ir pasislėpčiau nuo visų užsidaręs namuose; bet taip nebus. Aš neišsigąsiu jo niūrių rusvai gelsvų spalvų ir visą laiką stengsiuos būti prisiderinęs prie jų savo jausmais ir kūryba, nes tik ji gali parodyti tikras emocijų lavinas ant popieriaus lapų, tik ji. Nes kūryba, tai sielos šauksmas visam pasauliui, supančiam mane nuo pat gimimo ir lydinčiam iki mirties.

Aš prisiminiau tave - tokią, kokia buvai anksčiau; anksčiau, kai viskas buvo kitaip, ir gyvenimas tartum tęsės iš naujo. Bet dabar tu pasikeitei - Tu išėjai. Išėjai man nieko nepasakius, nors aš tikėjau, kad ir išeidama tu ištarsi atsisveikinimo žodį - “Sudieu”, bet tai neįvyko ir aš esu priverstas ieškoti naujos laimės, kuri, galbūt, ir vėl išslys iš rankų, nes likimas nenori, kad būčiau tuo kuo gimiau. Jis nori sunaikinti mane ir visai kitą gyvenimo būtį, kad negalėčiau įvesti naujos nihilizmo eros į Žemę, kuri nepripažintų net “Nieko” - niekas niekur nieke neegzistuoja.

Aš nenoriu vienas sutikti mirtį ir įkvėpimo kūrybai nešančio rudens. Man reikia žmogaus į kurį galėčiau atsiremti pačiomis sunkiausiomis minutėmis, kai nustoju apie viską galvoti ir prieš mano akis, nepriklausomai nuo manęs, mainosi įvairiausi vaizdai. Nuo jų niekaip negaliu atsipalaiduoti, jie persekioja mane kelias dienas, kartais savaitę ir ilgiau. Taip, tada man būtinai reikalingas artimas žmogus, nes be jo vargu ar galėčiau ištverti nuo beprotiškai painių jausmų užvaldžiusių sielą; bet tavęs jau nėra.

Nesidžiauk, kad išėjai, tu nieko nelaimėjai. Aš vis tiek jaučiu tavo drėgnas lūpas ir karštą alsavimą šalia, matau tavo mėlynas akis, nors jos nežiūri į mane, girdžiu tavo žodžius, klaidžiojančius tuščiomis miesto gatvėmis ir ieškančius sau naujo draugo. O jį surasti sunku.

Nėra nieko skaudesnio, kaip nerasti laimės ten, kur visa širdimi tikėjais ir bandei ją išlaikyti; bet ji pradingo. Tiesiog išslydo iš rankų pačiomis svarbiausiomis gyvenimo minutėmis, kai žinojau, kad viskas pagaliau pasiekta. Matyt likimas man nepalankus - prabėgo metai, antri, bet nieko naujo, tik prisiminimai kas naktį aplanko mane šaltam patale. Tik prisiminimai…,kurie jau nieko nereiškia.

Nunuodytu žvilgsniu žvelgiu į Saulę, bet nieko nematau, tik kraują. Aplinkui viskas paskendę jame: ir namai, ir draugai, ir likimas. Sunku keltis ryte be tikslo, ištisą dieną vaikščioti tai pirmyn, tai atgal, kol ateina vakaras ir jau laikas miegoti. Taip pramiegi trečdalį paros, tiksliau, gal trečdalį gyvenimo, taip pat, be tikslo, prabėgančio sapnuose, kuriuose vien melas ir apgaulė, juk realybėje taip nėra. Realybėje aš gyvenu mirusį gyvenimą, nes joje gyvena tik mano kūnas, o siela - seniai jau numirus. Tiesa, kartais paklydusios mintys dar bando rasti kelią į tikrovę, bet greitai jos būna grąžintos atgal daugumos kitaip mąstančių sutvėrimų. Niekur nėra laisvės, net sapnuose.

Aš žinau, ką kalbu ir kodėl kalbu, nes tai yra mano mintys ir žodžiai. Aš nekenčiu žmonių. Taip, labiausiai nekenčiu žmonių, atrodo, lyg visi jie kvaili, o gal tokiais tik apsimeta? Prisiminiau praeitą sapną - jame neapykanta kilo lyg gaisras, kuris pakilęs iki debesų degino visus. Mačiau, kaip žmonės krito degdami, pavirsdami į didelius pelenų kalnelius; jie manęs prašė, maldavo padėti, bet aš nejaučiau jokio pasigailėjimo. Troškau tik vieno - visuotinės žmonijos mirties. Tegul ugnis sudegina visus, kurie stovi ant mano kelio, norėdami jį užkirsti. Taip, neapykanta stipresnė už meilę, nes meilė tik kuria gyvenimą, o neapykanta viską sugriauna. Viskas jau sugriauta, net ir aš pats.

Aš abejoju viskuo - išoriniu pasauliu, šalia manęs esančių daiktų egzistavimu, net savo paties kūnu ir siela, kuri, mano manymu, manyje dar negimus. “Visuma yra didesnė negu dalis”, - teigė Imanuelis Kantas. Vadinasi, visuma diktuoja savo valią kartu griaudama mano gyvenimą. Išeitis - paskęsti kasdienybėje visam laikui. Tada nereikės žinoti kuo esama, ko tikimasi, ko laukiama; gyvenimas egzistuos tik “Nieko” nebuvimo tikrovėje.

Aš jau pradėjau skęsti kasdienybėje, kas dieną matydamas, kaip vis sunkiau prisitaikau prie aplinkos ir prie savęs. Aš nejaučiu savęs, tarytum manyje kažkas gyventų ir valdytų, praradęs atspirties tašką, kuriame turėjau gyvenimo tikrumą.

Aš vėl prisiminiau tave. Prisiminiau, kai tu buvai laiminga ir nuliūdus. Tiesa, gražiausia tu buvai liūdna, nes liūdesy atsispindėdavo tavo tikri jausmai ir svajonės, tikras tikėjimas. Aš tada tave mylėjau, nors ir dabar dar nepraradau tikėjimo tavim. Kad ir kas beįvyktų, vis tiek aš gyvensiu su tavimi, nors tik ir mintimis. Jos juk dar gyvos. Taip, jos dar gyvena.

Atsikėlęs rytą aš kartais pradedu ieškoti tavęs, nesuprasdamas kur tu galėjai pradingti, kol pagaliau prisimenu, kad tu dabar egzistuoji tik sapnuose. Kodėl juose taip retai mane aplankai, kodėl? Nieks nieko nežino - tyli jausmai, tyli mintys, siela tartum užmigus; tik aš vienas bandau suprasti kas įvyko, bet vienam tai suprasti sunku.

Man nieks nesutrukdys elgtis ir kalbėti pagal prigimtį, kurios dalimi aš pats esu. Aš žinau, kad sunku rašyti tai, ko nežinau; juk sunku. Mano galvoje visą laiką sukasi mintys, kad viskas gyvenime yra menka, niekinga, žema, laikina ir negyva. Juk nieko nėra amžino, ką galima būtų išsaugoti ir išlaikyti, kad tai egzistuotų visą laiką su manimi, primintų, kad aš esu ne vienas, kad kažką turiu. Bet taip nėra, Žemėje tai neįmanoma. Belieka ieškoti laimės mirtyje, galbūt ten jinai pasislėpus?

Gyvenimas Žemėje, tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte, kuriame visi nusiteikę prieš kitaip mąstantį žmogų, prieš jo asmeninę filosofiją. Žmonės nesupranta jos, dėl to ir neleidžia jai plėsti savo šaknų į minčių ir proto pasaulį, kuris ne visiems yra gerai suprantamas. Žmonės nenori naujovių, sukeliančių naujus pertvarkymus jų gyvenime, jie trokšta tik vieno - ramybės ir savo neliečiamumo. Jiems nerūpi jaunimas, jų poreikiai ir bendravimas; jų mintys, jausmai ir siekimai. Žmonėms tas pats, kas iš jų išaugs ir kaip jie gyvens - ar skurde ir vienatvėje, ar piniguose ir draugijose. Svarbiausia jiems patiems sutvarkyti ir laimingai baigti savo gyvenimą. Tik savo.

Bėga laikas. Jis jau viską nusinešė į praeitį, net ir tave; o aš niekaip negaliu pamiršti tavo akių ir tavojo juoko. Tu tada man buvai brangiausiu žmogumi, nes tik tu, vienintelė, kuri išgelbėdavai mane nuo depresijų bumo, tik tu.

Praėjus keliems metams tu, galbūt, mane ir visai užmiršai, net nepameni, koks aš buvau su tavimi. O aš negaliu tavęs ištrinti iš atminties, nes tu buvai mano gyvenimo tikslu ir viltimi. Noriu, kad dar nors kartą pažvelgtum į mane ir savo žvilgsniu nors trumpam sušildytum manąją sielą, nes kai išeisi ji vėl atšals ir drebės nuo šalčio. Aš jau negaliu daugiau slėpti nuo tavęs savo liūdesio ir nusivylimo; aš pavargau, aš labai pavargau nuo beprotiškai sunkios vienatvės minčių, nuo tavo išdavystės ir netikrumo. Tu nepatikėsi, kad aš tave myliu dar labiau negu seniau, kai buvome draugais, kad aš sutinku ir išlydžiu dienas, mintyse būdamas kartu su tavimi; tau vakarais ištariu “labanakt”, nors tu toli nuo manęs. Aš žinau, tu šiuos žodžius išgirsti vakarais, nes prie manęs buvai labai pripratus. Tu žinojai visas mintis ir siekimus, kurie tarytum mane valdydavo; tu mane žinojai geriau negu aš pats save.

Prabėgo keli metai, o aš taip nieko ir nežinau apie tave. Kur tu? Ką veiki? Kaip gyveni? Ir iš viso, aš taip norėčiau susigrąžinti prabėgusius metus nors minutėlei, kad galėčiau kuo ilgiau pabūti šalia tavęs, kad suprasčiau, jog tu tokia, kokia buvai anksčiau - graži, švelni ir truputį liūdna. Taip, tu kažkodėl būdavai liūdna, tik aš niekad šito negalėdavau suprasti. Aš ir dabar nesuprantu, kodėl tu būdavai liūdna, kai aplinkui mums viskas tarytum žydėdavo. Aš prisimenu, kaip mes eidavome laukais ir džiaugdavomės kiekvienu medžio lapeliu ir žiedais, kaip skindavome vaisius ir jais žaisdavome lyg maži vaikai, bet tu vis tiek būdavai liūdna, nors ir stengeisi atrodyti linksma. Bet dabar visa tai nesvarbu, nes mes jau ne kartu.

Aš nemėgstu blaškytis ir keliauti iš vienos vietos į kitą, nes esu labai prisirišęs prie tų pačiū vietų kuriuose gimiau ir augau. Praėjus kankinantiems galvos skausmams ir depresijai, su naujomis jėgomis ir energija imsiuosi savo darbo - kūrybos. Nebežinau net ką rašyti. Visai nėra minčių, tiesiog tuščia galva. Ant liežuvio galo kimba visokie niekai, kurių net neįmanoma parašyti. Atrodytų, lyg vyksta “neprotinis” protavimas. Sėdžiu ir rašau apie “Nieką”. Tiesa, net rašant apie “Nieką”, reikia kažką žinoti ar bent galvoti, nes kitaip niekaip nieko neparašysi. Viskas tartum pasislėpę “Nieke”. Aš jaučiu, kad už jo slypi labai daug įdomių minčių bei vaizdų. Jos tartum prisidengia “Nieku”, gal, tiksliau, už jo pasislepia, kad nieks nenorėtų kažko ieškoti ten, kur simboliškai nieko nėra; bet kitu atžvilgiu - “Nieke” egzistuoja viskas, tik reikia mokėti prie jo kažkaip prieiti ir su juo susilieti. “Niekas niekur nieke neegzistuoja”, vadinasi, “Niekas”, tai absoliuti tuštuma, kurioje yra viskas, kas tik gali tilpti jame.

Kiekvienam lemta gyventi pagal savo paskirtį ir prigimtį. Mano prigimtis - paskendusi “Nieke”. Jau netoli laikas, kai aš viską užmiršiu ir visi užmirš mane, o kas bus toliau - nieks nežino. Svarbiausia liautis rūpintis kokiu atrodau kitiems; likusį gyvenimą pragyvensiu savaip - pagal savo prigimties reikalavimus. Man belieka tik išsiaiškinti ko ji nori ir nesirūpinti niekuo kitu. Taip, aš jau daug klaidžiojau ir niekur neradau laimės - nei būtyje, nei tavyje, nei savyje. Galbūt jos iš viso nėra? Greitai numirsiu ir viskas taps nesvarbu. Nereikės nei laimės, nei gyvenimo, nei tavęs. “Nereikia jaudintis, nes viskas vyksta pagal visumos prigimtį, greitai ir tu pats pavirsi į nieką”, - rašė Markas Aurelijus. Vadinasi, jau nieko neverta laukti, belieka sutikti su viskuo ir sėdėti pasiruošusiam sulaukti savo išsivadavimo deivės - Mirties, kuri tik viena sugeba visus nuraminti amžiams.

“Ateik greičiau, mirtie, neleisk, kad aš save pamirščiau”, - teigė Markas Aurelijus.

Taip, belieka tik laukti mirties.

Sugriuvęs peizažas matosi pro mano langą: užburtos šalies platybėse liepsnoja ugnies žmonės, neturintys meilės ir tiesos, tik pyktį - kraujo kerštą, kuris sunaikina visus apylinkės medžius su jų žodžiais, jausmais, su jų praeitimi ir viltimi gyventi. Nėra šventųjų, jie prie pragaro vartų mitinguoja. Paliko tik viena moteris, pati gražiausia iš jų. Ji rankose nešė mirties žvaigždę, kurios spinduliai smigo giliai man į širdį, kad nieko aš daugiau negalėčiau prisiminti. Taip, nieko ir nėra, tik sugriuvęs peizažas matosi pro mano langą, tikėdamas, kad jį kažkas pakeis.

Peilis veržiasi į sieną trupindamas senus tinko gabalėlius, kurie prieš daugelį metų buvo tavo džiaugsmo liga; kurie su vargu ir didele ištverme aplipdė sieną baltais cementiniais kailiniais nuo šalčio. Ar užmiršai, kaip buvo statomas namas, o dabar griaunamas tavo rankų, kur su nukritusiais tinko gabalėliais laikas grįžta po truputį atgal.

Sustok, negriauk kas buvo tavo vargu pastatyta. Sustok, neverta priekaištauti sau; bet peilis veržias į sieną, atidengdamas nuogą jos kūną - dabar ir ji mirtinga. Supuvusio gyvenimo skersvėjuose pasiklydę tikrovės žodžiai moko mus gyvenimo tiesų, kurių Žemėje tikrai nėra. Joje tik neapykanta ir kerštas, panašūs į nuvytusias gėles, kurių nieks nenori pirkti, nes jos daugiau nežydės - gyvenimas negrįžta atgal į praėjusius metus.

Man reikia tavęs, kad galėčiau gyvenime kurti. Be tavęs nėra žaibo minčių, nėra nuotaikos, nėra švenčių, tik tamsi migla, visuomet mane paguodžianti ir ištarianti - “tu turi gyventi, nors tau ir kaip bebūtų sunku, tu turi gyventi, nes tu jau kartą gimei”.

Juodos nakties parašytoje Biblijoje užsidegė geltoni auksiniai žodžiai: ”AŠ ČIA ESU IR BŪSIU AMŽINAI SU JUMIS!” Tai mūsų Biblija, kurią supranta ne visi. Mes esame jos pranašai. Aš sukursiu gyvenimą, kuris aprašytas joje, didžiulėmis raidėmis, nematomomis visiems, o jei kas ir pamatys, vis tiek nesupras - ji parašyta minčių kalba.

Aš pasiilgau tavęs. Labai noriu, kad tu prie manęs prisiglaustum visu kūnu: savo lūpomis, rankomis, net krūtimis, kuriomis mane apkabintum. Aš noriu pajusti tavo šilumą, tavo kūno drėgnumą, išgirsti tavo trukčiojantį balsą, kuriame atsispindėtų palaima, kuri be dviejų lyčių neįmanoma. Leisk man su tavimi pažaisti, kaip žaidžiau būdamas mažas su žaislais; tiesa jie nebuvo gyvi, bet plastmasiniai, mediniai. O tu - gyvas žaislas, su kuriuo norėčiau žaisti visą laiką ir visą savo gyvenimą, nes tu man - labai reikalinga.

Iškvėpintas kambarys šiandieną man priminė pievas, laukus, kuriuose praleidau praėjusią vasarą su tavimi palapinėje, kur kas vakarą mus aplankydavo šieno kvapai; aguonų žiedai mums švietė lyg lempos, lelijos atstojo žvaigždes. Ateik, ir vėl mes viską prisiminsim.

Štai tu su manimi. Paslaptingos durys į aną pasaulį atsivėrė ir tu nustebai - už jų nieko nėra. Nėra nei medžių, nei namų; nėra net žmonių. Šiame pasaulyje nieko nėra, tik tyla ir ilgesys neužgęstantis visą gyvenimą. Užverk duris ir ten neik, nes ten liūdesys. Tu sutverta ne tam, kad liūdėtum.

Viskuo kalta kalbanti simbolika, tai socializmo era. Joje vaškinės statulos neleido “namams” kalbėti “tiltų” kalba, kurią moka ir “upės”, per kurias nutiestas žmogaus egzistavimo kelias su sunkiais vaizdais gadinančiais aplinką ir visą tai kas gražu. O gal jie nieko nesupranta, gal jie nelaimingi žmonės, kalantys savo būties karstus, kurie nenorės jų priimti pas save. Jiems bus gėda savyje laikyti žmogų naikinusį viską kas gyva. Jie juos išspjaus iš savo geldos, nors žmonės jas karstais vadino ir tikėjo, kad jie bus amžini jų kūno namai. Bet “namai” prabilo, neiškentę melo, ir vaškinės statulos pavirto į amžinybės žvakes, kurios vis dar dega skleisdamos nemirtingąją šilumą. Žmonių darbų nebeliko, aplinkui, tik tušti jų kapai.

Viskas yra neamžina: ryte gimsti, vakare miršti; čia mirtis, čia gyvybė, viens kitai kišančios kojas. Gal jos nemato audros, kuri jau čia pat atlinguoja, savo sena lazda sukeldama sniego sūkurius, kuriuose pasiklysta žmonės. Gal jos nieko nejaučia, kad greitai ir jų nebeliks.

Su pavasariu niekas negimsta, tik mirtis pražysta nuostabiais žiedais, kad galėtų prisivilioti visus kas jos laukė ar lauks, tikėdami, kad ji šventa. Užsidengė Saulė savo veidą juoda skara ir pradėjo lyti niekingais žolių gyvybės lašais. Viskas išplauta iš griuvėsių sielos, nėra daugiau ko laukti iš jos. Ji liks tuščia, o smėlio lietūs ir vėl užpils, ir taip pavargusias akis. Sutik jei nori, kad laukimas yra ilgaamžis, o etikos nėra, nes jos tu nematei; tik vėliai pučia tau šiaurinis vėjas ir migdo mirusias dienas. Juk nieko nėra, ar tu nematai, kad pasauly šiame gyventi neverta. Užmiršk viską ir tau jau nieko nereiks.

Tu atėjai pas mane, ir tavo balsas pakvietė pavasarį, atėjusį pasitikti manęs. Tu norėjai palaiminti metus, kuriuos šaukei pro atdarytą langą. Įdomu ar jie išgirdo tave? Nors tu ir atėjai, bet uždaryk duris, kad negalėčiau pas tave ateiti ir atnešti tau savosios meilės šviesos. Nes ji nuobodi, joje tu nematysi žmonių, nematysi mašinų, kavinių, draugų. Tu liksi nuo jų atskirta.Bet už tai su tavimi bus meilė, kelionės, kūrybos vaizdai, kuriuose tu galėsi gyventi, be to ir aš dar būsiu su tavimi.

Įsijungiau magnetofoną. Groja Exploited’ai. Supjaustytos žemės vingiuose nuskendę negražūs žodžiai primena akmens anglį, kadaise augusią miškuose ir brandinusią sėklas, nuo kurių šlamesio nustodavo siausti jūros; telikdavo tik klausytis juodos, anglimi parašytos ant sienos grupės muzikos, kurios pavadinimas - The Exploited. Tik ji sugeba groti pirmykštę muziką, o visos kitos pasuko link modernizmo.

Ir vėl liūdesys, ir tyla. Reikia sugriauti sieną neleidžiančią žengti pirmyn. Svarbiausia nepalikti net plytos, nes jos sugeba augti ir, po metų vėl čia stovės siena, niekam neleidžianti žengti pirmyn. Nepaliekant nieko, tik taip galima žengti į priekį, kai tau niekas netrukdo, niekas nespartina. Belieka tik pasikliauti savo jėgomis, kad galėtum pasiekti savąjį tikslą.

Įdomu, ar dar gyvas sodas, kuris vakar verkė prirūkytame kambaryje, net nežinodamas dėl ko ir kam to reikia. Nežinau, nes nenoriu suprasti, kaip dingo diena iš metų kišenės, visada turėjusios dovanų. Matau, kad sėdi kažkas už stalo ir rašo dienoraštį pabrėždamas mintis; aš spėjau pamatyti tik vieną žodį - “sviestas”, galbūt jis buvo alkanas.

Ateik dar kartą pas mane, kad galėčiau būti su tavimi, o ne kitas. Uždenk naktį - ir tavęs nebeliks, atverk langus - ir vėl tu būsi lyg apgaulinga vizija aplankanti mane kas rytą, lyg paslaptinga skraistė apgaubianti mintis. Ateik pas mane, nes antrąkart tavęs nekviesiu.

Ir vėl lyja lietus, ir vėl man baisiai liūdna; kada gi pagaliau tai pasibaigs? O jeigu niekad? Belieka tik grįžti iš vasaros svajonių į nuniokotą savo miestą, palaidotą alkoholio ir neapykantos griuvėsiuose, kuriame gali išgyventi tik viena ramybė, lėtai ir ramiai laukianti savo gyvenimo pabaigos. Taip, mirtis lygi gyvenimui.

Atsibusk ir pažvelk kas tu esi, nejaugi nematai, kad tapai kitu. Tu ir pats žinai, kad tavęs pasiilgsta ruduo; augalai dabar greitai virsta gyvūnais. Saulę sudaro tūkstančiai žvakių, bet laikas neuždraus man mąstyti, nors mano mintys toli nuo manęs. Manęs nėra, čia tik kūryba.

Laiškas nemoka kalbėti, žmogus jo nesupras. Aš neatmenu savęs, atrodo, jog manęs niekad nebuvo; aš suradau kelią iš kurio jau niekas niekad nesugrįš. Viską atidaviau laikui - mintis, sielą, žodžius; jis nuplauna tai, kas jam nereikalinga.

Naktimis niekada nežibėjo žvaigždės. Tai sugalvojo žmonės, kad jiems nebūtų liūdna tamsoj. Lempomis ir žvakėmis galima apšviesti tik išorę. Likimas niekada negaudo žmonių, jie patys eina į jį.

Kas laukia dienos, tas niekad nesulauks nakties, meilė - velnio išdaigos, jis ją sukūrė. Juk viskas tik laikina, nieko nėra amžina. Žmogus niekada nepavys laiko, o laikas - žmogaus; nuo neatmenamų laikų žmogus kariauja su Dievais, nes jis dar niekada nebuvo žmogumi.

Tu man niekada neatstosi to, ką aš dėl Tavęs praradau. Verčiau mirsiu; prakeiktas mokslas vis dar bando įeit į gyvenimą. Įdomu, ar metams praėjus Tu man pasakysi - “aš tave myliu”.

Kas laikina jau geriau negu amžina, uždegsiu žvakę danguje palikdamas žemę, nes niekas nežino kas laukia mūsų po metų, galbūt net mirtis. Miršta žmonės nesulaukdami šviesos, nes laikas nemoka prieštaraut, o žmogus - laukti.

Dieną meilė gražesnė. Kas atspės, kas mano mintyse, juk meilė ne gėlė, ji niekada nežydi. Eik ten, kur tu esi laukiamas, nes tik ten tave mylės, nes tarp draugų ar giminių tu būsi svetimas.

Metų ritmą į tylą nuobodu iškeisti, nes žodžiai - žvilgsniai žėrintys liepsnom. Liūdnom akim žvelgia alus į prieš jį sėdinčius žmones, kurie jo neįveikę “numiršta” bent sieloje. Laimingi žmonės nežaidžia mintimis, laimingi žmonės trokšta numirti, kad tik galėtų išsaugoti savąją laimę. Trumpos naktys prailgina dienas, nes laikas turi sparnus, o žmogus - vaizduotę; dėl to, jie abu gali būti ten, kur nori. Tik laikas naktimis vilki juodus rūbus, kurie rytais sudeginami.

Senovėje žmonės tikėjo savimi, o mes žinome tik tai, kad esame žmonės. Kiekvienas žmogus yra valdomas “savęs”. Aš skubu, nes žinau, jog viskas eina į pabaigą; amžinybę pasiekia tik trumpas laikas. Tik mintyse galima paslėpti jausmus, nes paslaptys visada būna atskleistos. Laikas dovanoja žmogui gyvenimą - kas gimsta per laidotuves, tas miršta per vestuves.

Aš pažinau meilę, tai skausmas. Laimės galima ieškoti tik ten, kur jos nėra, nes žmogui tamsa šviesesnė už šviesą, dėl to jis ir veržias į ją. Bet ten laikas pažemina žmogų - jis miršta.

Gyvenimo nėra, juo taip tik kančią vadina. Gyvenimas - nuolaužų krūva, jo žodžiai žmogų klaidina. Nepasiduok likimui, uždenk naktį savimi, kad aš matyčiau tik savo žvaigždes. Aš palauksiu kol jos užges, tada drąsiai galėsiu numirti.

Aš nieko neradau ir nieko nepamečiau, plaukiu bevandene upe, kuri jau seniai nuskendusi žemėje. Aš matau taką, kurio ilgis tik metras, o toliau - erdvė, kurią pačiam teks sugalvoti.

Laisvėje ir mirti lengviau bei nebaisu, o kas buvo prieš Dievą?.. Tu manęs klausi - ar aš galėčiau Tave nužudyti? Atsakau - galėčiau! Tu akla meilėje, o aš aklas gyvenime, nes dieną žvaigždės numiršta ir būna baisiai liūdna. Taip, Tu supranti tik meilę, o aš gyvenimą.

Diena ir naktis skiriasi tik savo spalva, bet tai man nepadės gyventi, aš vienas. Einu į pabaigą - gal tapsiu genijumi ar bepročiu. Gal sekančią dieną manęs jau neliks, nes mirsiu? Nežinau, aš nieko niekada nežinojau, nes viską atiduodavau mirčiai. Gyventi neapsimoka, nes gyvenimo tiltas visada sugriūna ir teisybė paskęsta purve. Taip ir tarp mūsų - nieko nėra bendro, tik mirtis. Ji greitesnė už žmogų, ji jį pavys, nes laikas neturi pinigų užmokėti už savo bėgimą. Juk neįmanoma gyventi taip, kaip gyvename dabar, nes meilė - žmogaus kūno mirtis.

Žmonės nieko nežino ir nemato, jie akli ir apkurtę. Ar nesupranta jie, kad laisvės dainą žino tik vėjas; kad laikas niekada neužjaus žmogaus; kad Žemėje būtina tik gyventi; kad mintimis galima naikinti; kad tyloje galima ir mirti, ir mylėtis; kad meilė, tai taip pat mirtis, tik jausmuose; kad prostitutė: ne auka ir ne nusikaltėlė, bet laisvas nuo visko žmogus; kad pasaulis sukurtas iš purvo, dulkių ir melo; kad gyvenimas bejėgis prieš liūdesį; kad aš ne iš šio pasaulio, kaip Kristus.

Visi mes žaidžiame su savimi, bet pralaimime. Palikau aš viską, nes nenorėjau neštis su savimi to, ko man niekada nereikės. Tu likai viena, bet taip reikia, Tau taip bus geriau, nes RYTOJ nebus meilės. Žmonija neturi tikėjimo, dėl to viskas ir griūna. Visos pasakos kadaise buvo realybe.

Užmerk akis, kad Tau niekas netrukdytų, kas išblaško iš meilės sapnų. Tyla, tik tyla, kai aš su tavimi. Alsuojanti meilė nudažo sienas žalia gyvybės spalva, kuri viską atleidžia, net nuodėmes. Tylu, tik girdisi kaip alsuoja meilė; užmerk akis, tada tau nieks netrukdys.

Žinai, aš kartais net noriu, kad Tu būtum vieniša, kad galėtum suprasti pasaulio žiaurumą, kurio Tu nematei, dėl to ir netiki. Aš myliu Tave, kartu su neapykanta, nes kitaip mylėti nemoku. Bėga laikas, o mes vis dviese. Nejaugi mūsų nieks neišskirs, kažkaip nesitiki. Aš nelaukiu nieko , man reikia tik prisilietimo prie tavęs, o Tau – meilės.

Debesys išlijo paskutinį lietų, akys išverkė paskutiniąsias ašaras, upė nusinešė paskutinį vandenį. Laikas nuplovė paskutiniuosius metus, metai nudangino paskutiniuosius prisiminimus, o nakties rankos atėmė paskutiniąją meilę. Daugiau jau nieko neliko, tik paskutinis žodis - “PASKUTINIS”.

Mes irgi gyvenam: tarp dienų, savaičių, mėnesių ir metų, visą laiką vykstant karui. Žaiskime žodžiais, kol jie dar žaisti mumis. Šią naktį nieko tarp mūsų nebus, nes mes viens kitą mylėsim.

Atidaryk duris, lai įeina šaltis, kuris užgrūdins mūsų meilę. Žinok, jog laiškai, kuriuos rašiau tau, niekada nebuvo tikri - juose vien melas. Aš išpažįstu tik save. Pasislėpę palapinėse mes žaidžiame karą, bet nieks jame nelaimi, nes bijome išlįsti ir žūti. Man nusibodo mirti, aš vėl noriu gyventi.

Laikas nužudo žmogų, o žmogus sunaikina metus; tai kas tada lieka? Juk dienos, tai laiko sekundės. Aš einu ten, kur manęs jau nebus, bet liks tik mano mintys. Aš nenoriu tobulėti. Mano tikslas - visiškai degraduoti kaip asmenybė. Mano kelias neina per Dangų. Aš sulaužysiu tave ir išmesiu, nes tu man nereikalinga. Tu nesugebi gyventi viena, tau reikia draugų, o man - jų nereikia, nes aš sugebu gyventi vienas. Jei rasiu tave pasiklydusią, neišvesiu į tikrąjį kelią, nes tu pati turi jį surasti. Meilė mėgsta tylą ir tamsą, tai įrodymas, jog ji yra juoda ir pikta. Meilė nužudo žmogų, jeigu jis ja pradeda tikėti.

Aš radau tave pasislėpusią gyvenime ir bandau tau atverti visą jo prasmę. Išprievartavimas - bejausmė meilė. Geriau eiti aplinkui, negu tiesiai į ją, nes ledas ne visada būna šaltas. Meilė taip pat turi vardą. Pažiūrėk į dangų - jis tuščias, jame nieko nėra. Juk gyvenimo prasmė - suprasti beprasmį gyvenimą. Būk su manimi, sakyk, kad myli, bet nesakyk, kad be manęs negalėtum gyventi, juk gyvenai ir anksčiau. Suradimas lygus kažkieno praradimui, tai ir yra meilė, kai ramią dieną supranti, kaip triukšmą viskam. Džiaukis kiekviena metų diena ir nesvarbu ar ji šalta, ar šilta, giedra ar apsiniaukus; ji tavo, tavo gyvenimo diena. Saugok ją. Juk laukti ryto galima net nežinant ar jis ateis, o radus kelią - niekada nesijuok. Juokis tik tada, kai juo nueisi.

Palik viską ką tu turi, nieks nepaims, nes tai ne jų, o tavo. Eime kartu tolyn nuo žmonių, nuo visuomenės, kuri trukdo gyventi. Ar tau neatrodo, kad mes galime mylėtis kartu ir atskirai; kad mes galime nekęsti abu ir po vieną; kad mes galime tikėti gyvenimu ir jo neapkęsti. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų, kai mes būname kartu ir atskirai.

Jaučiu aš savąją mirtį bei tavąją meilę, tik jos abi gali išvaduoti iš neapykantos ir žiaurumo rankų; tik jos abi. Bet galingesnė mirtis, nes jai nereikia stebuklų, ji - nieko nelaukia. Geriausia nieko nežinoti, nes tik tada būsi ramus; nes ir medžiai nežino, kodėl jie meta lapus, gal jiems žiemą sunku juos laikyti? Geriausia nieko nežinoti, tada nebus jokių klausimų ir bereikšmio mąstymo idėjų, kurios kiekvieno žmogaus yra skirtingos, o tai ir įrodymas - tiesos nėra ir žmogus jos niekada neras, nes jis juk mąsto. Geriausia nieko nežinoti.

Ar šaltas alus, ar ne - nesvarbu, niekas nežino kiek laikas turi minučių. Žiūriu į dieną, o iš kur man žinoti, kad tai ne naktis, juk šviesu gali būti ir naktį. Visi klysta, tik aš neklystu, nes viską priimu taip, kaip yra.

Laiko pažeminti žmonės neranda teisių į nuosavą gyvenimą, nors laikas negyvas, bet amžinas. Laimingas tik tas, kuris myli ir kartu neapkenčia, juk nežinia gimsta iš nežinios. Akys neskiria spalvų, bet spalvos skiria akis, nes žmogui dienos neamžinos, jos kada nors pasibaigs. Laikas nepasotinamas, jis bėga rydamas metus. Tik tikėjimas padeda pamiršti bei pavergti save. Jis reikalingas tik tam, kad žmogus nebūtų vienišas. Mąstymui nereikia jėgų, jis vyksta savaime. Aš einu, bet tik ten, kur durys būna užvertos. Juk laukti sunku, sutikti dar sunkiau, o mylėti - ypač sunku. Likimas į viską numoja ranka, net į tikėjimą.

Mintys ateina savaime, jų nereikia galvoti; dėmesys - mąstymo pauzė, bet mąstydamas tiesos nerasi, nes protas per silpnas prieš ją. Niekada nežiūrėk į ateitį, nes viskas lieka praeity. Meilė šiame pasaulyje nieko nereiškia. Gyvenimas, tai priešų ieškojimas. Žiaurumas – gėris. Pilna žemė negyvų žmonių, kurie nieko nesiekia, nes meilė turi savo laiką, po kurio ji ištirpsta. Tik mirtis žmogui dovanoja gyvenimą, tik ji jam dovanoja viską.

Nusikaltimai gimsta greičiau nei žmonės, nes laisvė - taip pat kalėjimas, tik be grotų; o valdymas - sėdėjimas vietoje. Aš visada juokiausi iš laiko, nes aš jo nemačiau, jo nežinojau. Visada niekinau meilę, nes ji Žemėje pavergta ir reikalinga tik valandai arba ligoniams. Aš niekinu save - tokie kaip aš neturi Žemėje gyventi. Aš juokiuosi iš visko.

Nerandu savęs tarp kitų, gyvenimas - bedugnė tarp laimės ir meilės. Taip, visos iškrypimo formos yra teisingos, neteisinga tik žmonių mąstysena. Aš turiu būti laisvas, aš - vėjas, perėjęs daugelį kelių, o dabar einantis tavuoju. Žmogus pats save žudo netikėdamas savini, jo protas silpnesnis už jausmus, nes apgaulė gali būti palaikyta ir išmintimi. Tikra meilė rūpinasi savimi, tačiau dauguma žmonių myli tik savo šešėlį, bet jame jie nieko neranda.

Išnyksiu, kaip tu ir mylėsiu, kaip tu, aš daug prikalbėsiu, kad negalėtum tikėti manimi. Ir vis dėlto laikas tarp mūsų didėja. Aš sugrįšiu pas tave netikinčia ir mirusia širdim. Nesijuok, tavo šypsena man nesuteikia džiaugsmo. Ar žinai, jog žudosi tik tylūs ir silpni žmonės, nes stiprūs - ir taip jau žuvę. Aš sunaikinsiu tave ir mes mirsim kartu. Ar žinai, jog pirmąją naktį daugiausia sniego, todėl ji šalčiausia.

Aš nekenčiu tų, kurie mane myli, bet man būna gera su jais. Vakar buvo mano laidotuvės, o tu mane prikėlei, bet už tai tau nepadėkosiu - manęs nieks neišmes, aš vis tiek sugrįšiu. Traukiu vandenį iš čiaupo, kaip virvę ir galvoju toliau: mūsų neliks, mūsų kartu tikrai neliks, aš tau tai galiu garantuoti. Man nieko nereikia, net ir tavęs, nes galiu gyventi ir vienas.

Niekada nebėk laikui už akių, jis pats ateis, pamatysi. Aš nemoku mylėti, bet moku žudyt ir nekęst. Nesiglausk prie manęs, nes tada man kyla noras tave palikti. Atsimink, po žodžiais slepiasi mirtis, atsargiai. Mane myli tik tamsa ir deganti žvakė, o aukso nėra - tai žibantis molis. Mūsų žodžius girdi Dangus ir Žemė, o aš girdžiu, kaip kalba akmenys, grandinės ir betoninės sienos. Nuo nakties sunku išsigelbėti, nebent tik prarandant save. Blogis niekada negali išnykti, jis iš mūsų pereis į kitus. Sakyk, ar patikėti man tavimi, ar saugotis? Nenoriu, kad vyktų viskas iš naujo, juk diena nesiveja nakties, jos eina kartu. Mane kankina kūryba, nes tenka naktį kelis kartus prabusti ir rašyti, rašyti tol, kol neteksiu jėgų. Tu dar nežinai mano gyvenimo, ypač vidinio ir tolimo. Kūryba - savęs naikinimas ir niekinimas, jos niekada nebus jeigu mylėsi.

Visos pranašystės pildosi - žmogus supranta save tik mirdamas. Tik mirtyje žmogus atranda save - mirtis ne nuodėmė, o dorybė. Mirti visai nebaisu, tai lengva. Kur tu bebūtum, aš rasiu tave, MIRTIE!

Ar jūs girdėjote balsą sklindantį iš ateities,

Ar jūs matėte vaizdus, kurie dar bus ir buvo?

Ar jūs tikite tuo, kas jūs valdo?

Ar jūs norite būti savimi, ar niekuo…

Atsiminkite, kad NIEKAS stipresnis už jus.

Aš nieko neišduosiu, tik save; laikas padarys savo - jis viską griauna. Mes pasiklystame viens kitame, bet vis dėlto, tu šiltesnė už Saulę. Aklas aš, bet juk aklam geriau; nuskandinsiu viską kas skęsta ir tada aš būsiu ramus. Aš dar ieškosiu tavęs, dar ieškosiu, nes karas - žmonijos tiesa.

Aš daug kalbu apie mirtį turbūt todėl, kad ji mane persekioja kas dieną; man beliko mirti tavyje. Nors ir eina paskutinės dienos, bet gyvenimo negaila; vienatvė neturi laiko, ji amžina. Aš noriu gyventi taip, kaip niekas negyveno. Aš taip noriu išsaugoti tave, bet ir prarasti. Aš tavo priešas, bet tu to nesupranti. Juokis, jei gali dar juoktis. Laikas jau mūsų, nes mes jį pradėjome valdyti, bet niekas nežino ar ilgai išbūsim kartu.

Prabudusios mintys sako - aš prabudau. Nuodėmė prašyti kito atleidimo, atleisti turi pats sau. Nebus iš tavęs vienuolės, greičiausiai tu tapsi valkata; dabar tu vedi mane iš kelio, kad pasiklysčiau meilėje. Ir vis dėlto tavęs dar neradau. Sakai, tau viskas patinka kai myliu, vadinasi, tu tikra. Ar žinai , aš esu pasaka, gyvenimas ir mirtis, o numirusiam ateities nėra. Aš noriu išeiti kur manęs niekas nerastų, net tu. Ir taip bus. Išeisiu ten, kur gyvųjų nebūna.

Tavo meilė padarys mane žmogumi, bet mano kerštas tave sunaikins, juk pušys ilgisi lapų, o eglės - žiedų. Žydi pavasaris pavargusiais žiedais.

Ar tu žinai, jog iš žodžių lieka tik raidės, iš kurių galima bus rinkti kitus; paslaptis - visada aiški. Aš rašau visur: namuose, svečiuose, autobuse, naktį miegodamas, net valgydamas ir mylėdamas tave. Aš ieškau laiko, kurio man visada trūko, o laikas - tai tu. Nenoriu laidoti minčių, verčiau palaidosiu save…

Ir vis dėlto malonu sugrįžti ten, kur tavęs laukia ar bent sutinka su šypsena; bet prabusti galima tik du kartus - ryte ir meilėje. Nelaisvėje niekas negyvena, net mintys, juk gyvenimas, tai tiesa, kurioje visur melas.

Ar žinai, kad senatvė kadaise irgi buvo jauna; kad meilėje pavargstama lygiai taip pat kiek ir sporte. O gal meilė ir yra sportas? Kad mes tikime į Dievą, o ne į kunigus, nes jie mirtingi, tai tik laikini Dievo tarnai. Ar žinai, kad meilė - tik žodis iš penkių raidžių; kad betoninis pasaulis neturi jausmų, jame tik šaltis, dulkės ir laukimas; kad naktis visada trumpesnė už dieną; kad kelias į tiesą niekada neina tiesiai; kad nieko nėra to, ko mes nežinotume.

Pažaiskime viens su kitu, kol pavargsim, nes aš labai pavargstu nuo minčių, net naktį negaliu užmigti. Iš klaidų nesimokau, aš jomis gyvenu; ar matai - kelias pasidengęs purvu, tu juo eini, o aš - skęstu. Šviesos Jėgos varžosi su Tamsos Jėgomis, nejaugi mes būsim išdavikais? Juk gyvenimą sulaužyti lengviau nei šiaudą - žmogus mirs nuo to, ko jis bijo. Aš bijau meilės, vadinasi, mirsiu joje.

Su nerimu manęs ieškosi, bet nerasi, nes šis kelias neturi išėjimo, tik įėjimą. Aš sūkurys įtraukiantis į save visus. Gyvenimas - vežimas stovintis nuokalnėj, jei kas jį pastums, jis nuriedės. Aš viską sugebu užkariauti, bet nemoku laimėti, nes kur laisvė - Šėtonas, o kur Dievas - kalėjimas. Nereikia bijoti laisvės, nes jos niekada nepasieksit, šventė - kita džiaugsmo akimirka. Žmogui duota kančia, kad jis galėtų kentėti, tai - gyvenimas. Be to, jeigu pradžioje buvo Dievas, tai iš kur atsirado blogis? Velnią nugalėsim, bet jis nedings.

Aš pradedu tave užmiršti. Kiekvienas turi savo paslapčių, kurių niekas nesužinos. Mano sala apsemta vandenyno. Aš bijau tik vieno, kad mes neprieštarautume vienas kitam, juk meilė - ne žaidimas, bet laiptai į gyvenimą. Viską reikia daryti su protu, tik gaila, kad jį turi tik bepročiai. Blogiausiu atveju, meilę galima žaisti vienam, bet neieškoti svetimo, kuris tavęs nemyli. Suprask mane, aš noriu tau tik gero. Aš galiu tave mylėti, nors mane mokino tik žudyti. Meilė taip pat turi akis, ji viską mato ir supranta kas myli, kas - ne. Rytas gimsta tik per naktį, nes ji - rytą pagimdo. Nuo nuodėmių galima pabėgti per nuodėmes, nes ir kalnas kadaise buvo lyguma. Laiko nieks nepavys, tik amžinybė, tekanti per jūras ir dykumą.

Taip, kai kada galima pasakyti ir viską. Su dienomis kariauju, su naktimis kariauju, su savimi kariauju, su viskuo kariauju. Ir jeigu laikas - pinigai, verčiau mokėtų atlyginimą - Laiku, nes pinigų man nereikia, iš ten grįžta tik vėjas. Aš niekur neskubu, bet ir nestoviu vietoje.

Su laiku nieko neliks, nes atsiras kiti; nusiprausiu šaltame vandeny, kad galėčiau sušilti. Dar daug minčių neparašytų ir neišsakytų, tu bėgi vydamasi laiką, o aš bėgu nuo savęs.

Man egzaminai būna kas dieną, tai - mano gyvenimas. Nenoriu pamiršti to, kas nepamirštama. Nuo laiko slepiuosi laike; kas ištars man žodį - “myliu”. Tik tu. Rytoj aš jau būsiu kitur.

Naktyje nebūna baisu, joje meilė; nestumk manęs į pražūtį, aš gyvas. Kas man pasakys kaip reikia gyventi? Kito kelio į gyvenimą aš nematau, tik per mirtį.

Ieškosiu tavęs savyje, lauksiu tavęs net tada, kai tu manęs nelauksi. Kas tai yra meilė? Nejaugi tai kita neapykantos rūšis? Man reikia žodžių mylinčių tave - “meilėje prisimink neapykantą”; aš eisiu, nes manęs ji jau laukia.

Skrendantis paukštis neturi atramos ore; juk mane palydi vėjai, o sutinka audros. Svajonės, tai gėlės, jos vysta. Ieškosiu paslapties, kad galėčiau ją palikti atvirą visiems. Mes laimingi lyg vaikai, nes mes juk nežinom kas laimė; meilės nėra be mirties.

Tu gyveni ten, o aš čia - ir vėl laikas klaidina mus. Mes irgi galime paklysti kaip visi. Kūnas neturi proto, jis laukia tik malonumų. Esmė tokia - tu nesustosi. Didmiesčiai - žmonijos mirtis, bet jaunimo gyvenimas. Meilė - durys tarp mirties ir gyvenimo.

Aš saugau save, save naikindamas. Audros laužo medžius, o meilė - mane. Sunkiausia gyventi žmogui, nes jis turi protą. Aš praradau likimą, kaip tu praradai save, jau nenoriu, kad manęs kas nors lauktų. Net iki šiol nežinau ar kūną reikia saugoti, ar naikinti? Juk jis mirs.

Kartais ir tamsa būna rami, juk viskas baigiasi su laiku, net meilė. Gyvenime tik mirtis teisinga, nes kur tu jame matei gėrį ir grožį? Visur tik purvas ir pyktis. Tu nesupranti gyvenimo, nieks jo nesupranta. Pasiklydusiam visi keliai užverti. Niekada neturėjau tiek priešų, kiek dabar, aš pasiduodu - laikas galingesnis už mane. Dabar aš su meile kariauju, nes pavargau nuo abejojimo, o kitaip negaliu. Gėrį ir blogį sunku atskirti, nes tai yra tas pats reiškinys. Saulė sudegs savo pačios ugnyje, miestai neturės laimės - juose gims vien Antikristai; iš akių kris lietus, o iš dangaus - ašaros.

Į gyvenimą eisiu kitu keliu nei visi, nes nemėgstu teisybės, kuri nėra teisi. Juk mintys neturi ribų. Nieks nežino, kiek metai turi mėnesių, tai tik spėjama, kad dvylika. Kur du pasauliai, ten trys erdvės, juk žvaigždės negali užgęsti, jos dega. Kasdienybė žemina žmogų, juk kiekviena filosofija turi savo rankas, kurios kaip ir ramios mintys nemėgsta triukšmo.

Kiekvienas turi savąją mirtį. Iš praeities nieko negalima paimti į dabartį. Dabartis - nauja praeitis, rytoj - vėl bus “šiandien”. Net miręs laikas gyvena. Jis neturi sau lygių - tik ateitį. Mirtis, tai dar ne laimė, ji tik jos pradžia; juk žodžiuose tu gyveni. Mintys nori surasti tvirtą pagrindą po kojomis, kad galėtų išlikti, o ne ištirpti ore. Tu - mano tikėjimas, bet ar tikras?! Juk mokslas turi ribas, už kurių jis tampa niekuo. Gyvenimo esmė slypi tamsoje, bet žmonės to nemato, nes jie apakinti šviesos. Jeigu žmogus miršta, vadinasi, tikras gyvenimas tik tamsoje, nes švelnūs keliai veda į mirtį, o dygūs - į gyvenimą.

Be baimės neįmanoma gyventi, nes miestas paskendęs tamsoje, aš irgi, tik dvasinėje. Nesveikinkite manęs su niekuo, nes manęs niekas niekad nesveikino. Visą laiką priekaištaukite man, jei kas nors jums nepatiktų, nes aš tam ir gimęs. Mane žudo tik žodžiai, bet aš nuo jų moku pasislėpti. Man reikia tik ašarų, kuriomis galėčiau viską nuplauti, juk kelias švieson galimas tik per tamsą.

Atsibusk ir pažvelk kas tu esi, nejaugi nematai, kad tapai kitu.

Aš džiaugiuosi, kad tu su manimi, bet ir verkiu, nes tu - su manimi. Tu ieškai to, ko aš neturiu. Nenoriu eiti tiesiai pas tave, verčiau eisiu vingiuotais keliais, nes juose esančios bangos nuneš mane toli toli ir, paliks vieną jūroje.

Ar aš gyvas, ar ne, tik tu gali pasakyti. Kaip manai, ar aš dar gyvensiu?! Vėjas laužo medžius, bet manęs palaužt nepavyksta. Aš nenoriu greitai išeiti, verčiau pabūkime kiek galima ilgiau. Statau aš savąjį likimą, bet ir vėl sugriaunu.

Laisvės nesupranta tas, kas laisvas, nes krenta ne sniegas, bet jo šešėlis. Grįžki ten, iš kur atėjai, juk pabaiga taip pat turėjo pradžią. Šviečia Saulė - pavasaris, tu labai laiminga. Įdomu, ar jis bus mano gyvenimas, ar mirtis, juk laikas sunaikino jau viską - neliko manęs, o tu dar stengiesi padėti man prisikelti. Bet laikas galingesnis nei tu, vargu ar tau pasiseks, vargu.

Mano laukimas primena naktį - niekur negaliu pailsėti, visur išveja. Juk klijais gyvenimo nesuklijuosi, o jo pabaigos dar nesimato, vadinasi, dar tik pradžia. Aš vertinu tik kūną, bet ne sielą, nes tik jis gali sunaikinti viską. Gyvenimas - skausmas, bet ne laimė, kodėl tu nori mane išgelbėti? Su tavimi aš niekur neisiu, nes turiu savąjį kelią - žengsiu žingsnį atgal, kad negalėčiau eiti į priekį.

Mes abu einame į pražūtį, pabėk nuo manęs, jeigu nori išlikti, jei ne - žūsim kartu. Atsimink, kad tu man nieko nepadarysi, aš - visagalis. Tarp mūsų vyks net dvasinė kova. Bet jeigu tu mane ir nužudysi, aš pereisiu į tave. Visokiais būdais aš bandysiu tavęs netekti ir visokiais būdais bandysiu išsaugot. Ar girdi - būgnai jau dunda…

Nieks neištaisys klaidų, kurias padarė žmogus, tik jis pats už jas atsakingas. Juk senas laikas ir naujas - tas pats laikas. Aš negaliu tavęs pamiršti, bet ir negaliu laukti. Aš noriu būti laisvas, bet tu mane laikai, nepaleidi. Mes jau nieko nepakeisim, nes mes dviese - bejėgiai, tik atskirai gyvendami mes turim jėgų.

Visokiais būdais žmogų galima nuliūdinti, vadinasi, liūdesys, tai gyvenimas. Žmonės miršta iš neturėjimo ką veikti, juk nerimas ateina per liūdesį; po metų vėl nieko neliks. Aš žinau, tavo skausmas - mano jėgos, mano silpnybė - tavo ašaros. Aš išprotėjęs beprotis. Kai tu pasakei, jog mane myli, aš iš karto pradėjau nekęsti tavęs. Gyvenimas, tai amžina kova, kurioje visi pralaimi. Jis neturi ribų, tai erdvė.

Man labai trūksta tavo meilės. Aš išeinu, bet išėjęs visur randu tik tave. Kieno man paklausti ar aš dar gyvas? Tautos kultūra nežada nieko, nes šviesus gyvenimo būdas randasi tamsoje. Aš esu žmogus, kuris miršta jau būdamas miręs. Mano ateities nebus, nes aš pats ją užkasiau į žemę. Tu - ne ateitis, bet niūrus jos vaizdas; aš viską užbaigsiu šiais metais.

Aš skaičiuosiu savo žvaigždes, o tu - skaičiuok savo. Nereikia apsinuoginti prieš laiką, nes ateis kiti ir mus išskirs. Juk meilės keliai statūs ir slidūs bei šalti. Meilė sako tiesą, tik žmonės meluoja. Ji taip pat miršta, kaip ir žmogus. Ką atneša rytojus - neimkite, pasilikite tik praeitį. Tie, kurie ieško malonumų - tegul ieško, o tie, kurie ieško skausmo - taip pat tegul. Ieškokite savęs, o ne kitų; žmogus neblogas, jeigu jis ieško naudos sau, vadinasi, jam reikia. Žmogus niekada nesutaria su savo mintimis. Laikas, kaip meilė, nedalomas, bet skirtingas, atleisk man, aš jau negalvoju. Meilės nėra, ją užmušė žmonės.

Tai ko nebuvo niekad, nebus ; žvilgsniai šalti, juk žiema. Miegosiu, kad galėčiau niekada neatsibusti, žiūrėsiu, kad nieko negalėčiau matyti. Aš žinau, kad gyvenimas šviečia ir be žmonių. Jie seniai numirė, dar prieš Žemės sukūrimą. Tamsus vėjas pjausto mano plaukus, norėdamas surasti debesį, kuriame galėtų pasislėpti. Aš žinau, jis neturi tėvų, jie jį paliko dar negimusį jūroje. Aš matau, kaip žodžiai gimdo žodžius, o mintys naikina mintis; girdžiu kaip dienos keičia metus, kartodamas jiems: “Jūs jau seni, jūs jau seni…”

Mirtis. Tai amžinas žodis, kuris kasdien skamba žmonių mintyse bei jų tarpe. Ji niekada neišnyks - kas sukurta, tas tyri ir mirti.

Nuskęsiu gyvybės šuliny, neturinčiame dugno ir ašarų, ir jokio įrodymo neliks, nes kančios vanduo išplauna viską iki išnykimo. Tu turėjai vardą, bet aš jį pamiršau, jo neliko; tu turėjai svajonę - ir jos jau nėra. Tuščia ir nyku, kai tenka pavirsti laiku, kuris atminty neilgai teišlieka, kažkas mirs, ir vėl mirsi tu atminty.

Kas žodžiuose svetima, tas artima gyvenimui, o nuo mirties galima išsivaduoti tik mirtimi, juk laimė niekada neina po laimės. Ir jeigu galima sulaužyti rankas, vadinasi, galima sulaužyti ir protą. Juk taip laikas naikina metus, o žmogus - savo gyvenimą. Sapnai visada kaltina tik realybę. Žodžiuose niekad nerasit tiesos, ji randama tik mirtyje, o gyvenimas niekada nedūžta kaip indas, juk jis ne molinis.Yra tik vienas išėjimas į mirtį, tai begalinis laikas.

Nuo laiko einame į laiką,

Kur begalinis amžius niekad nesibaigia,

Kur žmonės miršta, o mašinos - gimsta,

Kur Saulė tyli, o Mėnulis - šaukia.

Nuo laiko einame į laiką,

Niekada nesuprasdami - kam tai?

Bėgimas didelis ir greitas

Ir nieks nežino, kiek dar tęsis jis;

Tai laikas - begalinis laikas.

Niekas nėra teisus dėl savo gimimo ir nieks nėra teisus dėl savo mirties, nes kas teka gyvenimu lyg vanduo, tas būtinai nukris nuo krioklio. Gyvenimą sunku suprasti, nes žmogus jo nemato, jis gyvena Jį.

Žmogus nemiršta vienas, jis miršta kartu su savo kūnu; net ir amžinas gyvenimas miršta su žmogaus atėjimu į pasaulį. Aš sugrįšiu, kai laikas bus pasibaigęs ir diena taps naktimi, nes gyvenimas - paskutinė vertybė, bet jis žmogui ne visada suteikia džiaugsmo, nes gyvybė visada užgęsta viena, jai nereikia pagalbos. Kančios lašas visada nukrenta tiesiai į širdį. Mirtis galinga, tik ji žmogui įsako išnyki. Kasdienybė vis ta pati: liūdna ir niūri lyg rūkas.

Laimės nieks neduos, ją reikia patiems susirasti, nes mirtis ir gyvenimas visada bendrauja su kryžiumi.

Sužvėrėjęs vėjas draskė medžių lapus; jie lyg ašaros krito ant žemės, pavirsdami beverčiais pinigais, kurie sudegs drėgmėje pūdami, išskyrę savo dvasios šilumą, kylančią kaip sielą į dangų.

Vėjas darė savo darbą. Jo tikslas - sunaikinti aplinką, kuri jam atrodė apgailėtinai niūri: sudužę stiklai, nudaužyti akmenys ir supuvusi žolė, bei augalai vis besiskverbią į Visatą, savo rankomis - šakomis maišą erdvę ir neleidžią paklusti jai gamtos jėgoms.

Kažkieno žingsniai sustabdė jo darbą. Tai buvo porelė žmonių. Jie tarpusavyje kalbėjosi: “Ir koks kvailas tas vėjas, lyg neturėdamas ką veikti siaučia, draskosi kaip išprotėjęs. Galėtų sau sėdėti vienas ir klausytis medžių ošimo, kuris be vėjo neįmanomas. Tiesa, tai galėtų padaryti jo jaunesnieji broliai, nes jis jau senas. Jam laikas pailsėti.“ Tos mintys įpykino vėją: “Aš senas ir man reikia pailsėti?! Ne, tai jums, žmonėms, reikia ilsėtis, o vėjas kuo senesnis, tuo stipresnis“, - ir sukaupęs savo jėgas puolė ant jų. Jis rodė jiems savo seną jėgą: vėlė plaukus, draskė drabužių sagas, sulaužė jos lietsargį ir kai jam viskas nusibodo, nutilo.

Įsigalėjo tyla. Tik tyliame garso labirinte girdėjosi nuskintos gėlės verksmas. Tai buvo jos šneka, tokia pati kaip ir mūsų balsai sielos viduje, kuri tarytum užmūryta žmogiškame kūne, lyg “spec.“ kalėjime, kuriame sėdi ypatingi recidyvistai. Viskam ateina laikas; sielai taip pat.

Tamsioj nakty, šviečiant žvaigždėm, žydėjo pienės žolės sūkuryje, lyg lelijos vandenyje, iškėlusios savo galvas - žiedus, stebėjosi gamta egzistuojančia tik naktį, nes dieną taip nebūna. Dieną galioja kiti dėsniai. O aš, kaip visada, užsidegu žvakę, kuri savo spinduliais apšviečia gyvą sieną, t. y. nuklijuotą įvairių aktorių ir grupių nuotraukomis bei plakatais, iš kurių man visada šypsosi mano mieliausių merginų veidai. Bet nuotraukos mirtingos, jos gali sudegti, o mergaitės gyvos; bet jų ant sienos nepriklijuosi. Be to, kaip atrodytų: įeini į kambarį, o ant sienų lyg lipdukai priklijuotos gyvos merginos, kurios priekaištautų, kad su jomis nepadoriai elgiamasi. Bet ką padarysi, kambarys juk turi būti papuoštas. O šiam reikalui jos kaip tik ir tiktų, tik viena bėda - jų priekaištai, kurių aš nemėgstu klausytis. Ne, man jų nereikia, nes ant sienos ir taip jau daug gyvų dar nesudegusių nuotraukų; be to ir mergaitės mirtingos - pasens ir numirs. O pasenusių ar mirusių kažkodėl nesinori klijuoti ant sienų.

Mane staiga nupurtė drebulys. Aš pagalvojau. Nejaugi taip vėjas gali siausti už lango. Jį reikėtų pasodint į durnamį, kol išsiauklėtų kaip reikia elgtis viešose vietose. Be to ir šalta, nors dar tik spalis. Aš atsistojau. Pasiėmiau nuo kėdės savo megztinį ir susimąsčiau. Nejaugi ir vėl šią vasarą reikės deginti savo vienatvės dienas, kai ir taip jau daug sudegusių vilčių, o teisingumo kaip nėra, taip nėra. Negana to, čia visokie tipai, t. y. inteligentai ir šiaip pagrindinė Žemės gyventojų pilkoji masė vis dar bando priekaištauti: “Slankioja čia visokie ilgaplaukiai, valkatos be darbo, tik geria, rūko ir klausosi šlykščios, trankios, beprotiškos muzikos, ( tai metalas ir pankrokas , taip jie norėjo pasakyti ). Juos visus reikia gaudyti ir šiaip drausti tokiems pasirodyti visuomenėje.“

Bet ką mes blogo darome? Aš nežinau? Mes gyvename savo gyvenimą, o į kitų net nesikišame. O geriame todėl, kad norime sutrumpinti ir taip jau ilgas, beprasmes mūsų gyvenimo dienas, kurios neturi ateities ir neturės jos niekad. Tai tuščios dienos - be meilės, be vilties gyventi. Bet svarbiausia, manau, būti savimi ir gyventi savo gyvenimą, o ne kitų. Toks jau gamtos dėsnis. Kiekvienas gimsta tam, kad nugyventų savo gyvenimą, Dievo jam skirtą. Bet gamtos dėsnis taip pat ne visagalis, jį pakeisti gali socialistinė santvarka, nepripažįstanti Dievo. Ji teigia: “Žmogus gimęs tam, kad galėtų gyventi alkoholio, nikotino ir kitų narkotikų liūne.“ Be to, žmogus turi garbinti Marksizmo ir Leninizmo idėjas, su kuriomis susipažinęs iškarto pradedi tirpti jų nuostabiame filosofiniame traktate, kur amžinas gyvenimas ir amžinai tyra meilė, tiesa - ji turi vykti rūbuose. Šiukštu, kad niekas jūsų nepamatytų santykiaujant nuogų, tada iškarto mirties bausmė arba Sibiras - už pažeistas socialistines dogmas.

Aš vėl atsistoju ir prieinu prie lango.Truputį pastovėjęs nutariau parūkyti.Užsidegu cigaretę ir pradedu stebėti, kaip gęsta šviesos languose. Kažkodėl visi labai skuba gyventi, nežinodami, kad jų gyvenimas - ateitis. Bet jie šito nesupranta. Tik rytas, vakaras, rytas, vakaras ir vėl rytas, lyg laikrodis skaičiuoja dienas. O kur diena, kur naktis? Ar jūs pamiršot?! Taip negalima gyventi; aš vis dar bandau juos mokinti. O be to, ne mano čia reikalas. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi. Šiame posakyje yra tik viena klaida - jei ir lovos nepaklosi, bet su mergina vis tiek išsimiegosi. Nesvarbu, kad ir kas beįvyktų.

Baigus rūkyti, cigaretė dūmais užrašė ore savo atsisveikinimo žodį - “iki“ ir pagaliau užgeso; tai yra ne visai užgeso, bet skleidė silpnai žėrinčius savo žvilgsnelius, kurie žėrėjo krentant ore, kai aš ją išmečiau pro langą. Negražu teršti aplinką, gamtą, bet ką padarysi - neveltui šlavėjams moka atlyginimus. Bus ir jiems kuo pasidžiaugti, kad ir juos kažkas dar prisimena ar pamini. Jie juk taip pat žmonės, kaip ir mes. Jie irgi nori būti gyvenimo centre, bet ne visada jiems tai pavyksta.

Aš sumaniau pavalgyti, bet namuose lyg tyčia nieko nebuvo. Reikės eiti į valgyklą. Nors ji vakare ir nedirba, bet man nesvarbu. Aš įeinu kaip vagis, gražiai prapjovęs durų kūną. Pasiėmęs padėklą, ieškau skanesnio maisto, bet valgykloje nieko nebuvo. Tik garavo karštos žmonių širdys, aplietos kraujo padažu, kurį sudarė eritrocitų ir leukocitų prieskoniai. Tiesa, leukocitų buvo net kelių rūšių: eozinofilų, bazofilų, monocitų ir net kraujo plokštelių - atstojančių druską. Be to, dar buvo inkstų aplietų šlapimu ir kepenų, kurios pilnos gero gėrimo - alkoholio. Tiesa, kepenys atstoja stiklinę - tokią išpurtusią nuo kepenų cirozės; gal ir neblogas tokio tauraus gėrimo šulinys. Galėtų jos būti daug didesnės, tada jau būtų galima…

Staiga pamačiau sargą, kuris ramiai valėsi dantis, net neįtardamas, kad aš čia jau seniai atėjęs. Tik kažkodėl man nepatiko jo dantų pasta. Tokia jau bjauriai žalsvai rusvos spalvos. Bet priėjęs arčiau nustebau. Jis valėsi dantis kirmėlėmis - žaliomis, geltonomis, rudomis su juodais taškeliais, ir net tokiomis didelėmis, plaukuotomis - maždaug penkių centimetrų ilgio ir vieno centimetro skersmens. Jis jas po vieną gražiai dėjo ant dantų šepetuko, o vėliau jų vidaus organų mase valėsi dantis, kurie valant blizgėjo niūriai tamsiomis vaivorykštės spalvomis. Aš vos neapsivėmiau ir kuo greičiau išbėgau iš beprotiškos valgyklos visai sulaužęs duris ir pastebėjęs, kad jos neturi kraujo. Vis dėlto viena teisybė yra, pagalvojau, ir, nusprendęs šiandien daugiau nevalgyti nuėjau. Bet minčių šešėliai manęs neapleido - jie plaikstėsi begalinėje jausmų jūroje, kaip audra skandindami minčių laivus, kuriuose žmonių nebuvo. Juose gyveno erdvė - visuotinės esmės erdvė, kuri neturėdama jokių tikslų, snūduriavo ant kartoninės lėlės plaukų. “Gal tai ir yra gyvenimas,“ - pagalvojęs ištariau pats sau grįžęs į namus, kurie per naktį niekuo nepasikeitė.

Sugrįžusio gyvenimo taisyklė rodė į šiaurę, kurioje galbūt galėjo gyventi atsakymas į būties klausimus, kurie atrodė taip: Ar būtis yra materiali ar ideali? Kodėl žmogus Žemėje turi būti dvasiniu vergu? Kodėl kai kurie žmonės egzistuoja už būties ribų, vadinasi, ir ji nevisagalė?!

Galų gale man jau nusibodo sudarinėti klausimus, be to kas į juos atsakys? Niekas. Visi arba nežino, arba net nenori žinoti. Visi tyli, kai jų nieks neliečia, o kai jiems kas nors atsitinka, iškarto ieško draugų. Bet draugų nėra. Jiems draugus galėtų atstoti negyvoji gamta: akmenys, lentos, visokie daiktai, kurie negali nei kalbėti, nei galvoti - kaip ir jie patys. Ir be to visi žmonės jau žuvę. Laimingi tik menininkai ir bepročiai, nežinantys kas yra laimė ar nelaimė, gėris ar blogis. Jiems lengva, nes jie neturi apie ką galvoti. Jie gyvena savo gyvenimą, kuriame nėra nei pinigų, nei valgio, nei įstatymų. Jame egzistuoja tik kūryba, prisotinta realiais ir nerealiais narkotikais. Bet jūs ir šito nesuprasit, jūs dar daug ko nežinot. Tai suprasti gali tik menininkai, amžinai klajojantys svajų takais, bendraujantys su fantastinėmis būtybėmis ir gyvenantys savo, tikrai jau nežemišką gyvenimą, kuris ne visiems žmonėms yra skirtas. Taigi, norint ką nors naujo sukurti, reikia paaukoti savo gyvenimo didybę, trukdančią žmogui dvasiškai tobulėti. Reikia užmiršti, kad tu esi “žmogus“. Tu turi kasdien kurti vis naujesnius gyvenimo modelius, tai yra, maždaug prilygti Dievui. Su Juo neįmanoma būtų lenktyniauti. Jis viską žino ir moka sukurti tai ko kiti dar nebuvo sugalvoję. Tai yra sukurti esamą iš neesamo, iš negalimo - galimą, iš negyvo - gyvą…, kuris galėtų egzistuoti šimtą, tūkstantį, milijoną metų, kol pagaliau Jam visa tai nusibos ir ištars žodį - “užteks“. O kas bus toliau - sunku numatyti. Reikia ir pačiam būti amžinam.

Pabudęs rytą, nustebau - kaip greit praėjo naktis. Man atrodė, kad ji truko tik kelias valandas, o ryte išėjo kažkur gal susitikti su diena, kuri yra už ją šviesesnė. Galbūt dėl to ir nesimato nakties dieną, nes ji, tarytum ištirpsta dienos spinduliuose, nepalikdama nė menkiausio įrodymo, kad ji yra čia, čia su diena egzistuojanti. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad aš sulaukiau ryto, kurio laikini spinduliai žaidė su medžių lapais, kartodami visiems žodžius - “kelkitės, jau rytas”. Bet visi taip ir miegojo savo šiltuose pūkų pataluose, nekreipdami dėmesio į naujai išaušusią dieną, kuri, mano manymu, turėjo būti kažkuo ypatinga. Pažiūrėsim!

Ir iš tiesų, šią dieną saulės spinduliai uždegė žolę, kuri degdama švytėjo lyg šiaurės pašvaistė. Atrodė, kad žolė moka kalbėti spindulių kalba, kuri žmogui yra negirdima ir nesuvokiama. Po žolės pradėjo degti medžiai, barstydami savo ugninius lapus, iš kurių dygo žvėrių kūnai. Taip, tik žvėrių kūnai, neturintys nei kojų, nei galvos; gulėjo kaip gyvi stačiakampiai blokeliai, iš kurių statomi namai.

Taip, bet laikas vis dėlto eina, išbraukdamas paskutines minutes iš gyvenimo knygos, lyg skaisčios žvaigždės užgesindamas pajūrio žvakę ir palikdamas tik tamsą ir dūmus, kurie mums reikalingi kaip praeities prisiminimas. O juk seniau buvo viskas kitaip. Viskas sudegė laiko vandenyne, kuris ir taip jau per kraštus plečiasi vis tolyn ir tolyn. Gal galima jį sustabdyti? Vargu ar galima tai padaryti vienam, tam reikia grupės, keleto žmonių, kurių mintys visos kaip viena žygiuoja. Taip, bet jų nėra, o laikas eina įveikdamas visas kliūtis. Jis visagalis, ne taip kaip mes. Mes tik gyvename jame. O laikas eina keisdamas kartas, čia draugaudamas su mirtimi, čia - su gyvybe. Laikas bedvasis, jis mūsų neužjaus, savus kelius jis sau yra užėmęs.

Staiga aš užsnūdau, bet po kelių minučių pabudau. Aš sapnavau karą, kuris nusinešė žemę į savo šventyklą, iš kurios jau niekas negrįžta. Sapnas buvo kraupus: mirties pelėsiais palaistyta žemė, visur tik griuvėsiai ir šauksmai. Ištroškęs žmogus gėrė supuvusį kraują. Prakeiktos ugnies liežuviai nulaižė viską kas dega. Nėra namų, nėra žmonių, nėra jau nieko; tik ugnies armija laiminga traukia karo giesmę. Ji rami, ji per daug rami, nes ji jau laimėjo. Žemė jau jos karalijoj. Po nukritusių bombų krušos karas statė savo gyvenimą. Jis buvo su krateriais, lūžiais, mirties vandenynais mintančiais žmonėmis. Tai buvo karas - atominis, branduolinis. Bet jame nieks nelaimėjo, tik ugnis, kurios neužgesins net vandenynas. Ugnis laimėjo, ji baisiai laiminga. Ugnis nusišluostė savo baisų, kraujuojantį degantį veidą ir nusišypsojo plačiai, kad net žemė suskilo. Jos jau neliko. Viskas žuvo. Tik mirusių gyvybių kibirkštėlės dar ilgai ruseno dangaus šlaite, kol galiausiai ir jos paniro į tamsą, iš kurios jau nieks nesugrįžta.

Gal ir neblogas sapnas, pagalvojau, bet vis dėlto taip gali atsitikti žemei, tai ne pasaka. Žvilgtelėjau per langą. Nors jau artėjo vidurdienis, žengdamas nematomomis kojomis per akmeninį grindinį, bet žmonės vis dar miegojo. Nei vieno žmogaus nesimatė žiūrint per langą, nei namuose, nei gatvėje. Atrodė, kad po mano sapnuoto karo neliko daugiau žemėje žmonių, tarytum visi skradžiai prasmego į amžiną pragaro žemę.

Keista, pagalvojau. Dar taip niekad nebuvo. Gal juos taip užmigdė negyvas oras, jau kelintus metus gyvenantis čia su mumis. Jis mito raudonaisiais kraujo gyventojais, eritrocitais, kurie virškindami hemoglobino pagalba, prisijungia deguonies atomus ir išnešioja juos po visą organizmą badaujančiam kūnui.

Mūsų kūną sudaro daugybė kitų materialių kūnų. Tai : virškinimo, mintančiu žemėje gyvenančia ar augančia gyvybe, kvėpavimo - mintančiu deguonies atomais, šalinimo - jau susintetintomis, nereikalingomis, ir žalingomis organizmui medžiagomis. Taip ir niekad nebūtų galima surasti pabaigos. Pradžia gyvybės, mirties, meilės, vilties ir skausmo egzistuoja visur, tik reikia apsidairyti. Bet vis tiek jūs, paprasti žmonės, nieko nematysit. Nes jūs ir taip nieko nematote, nes nešate į savo namus gėles ir merkiate į vazą. O ar žinote, ką jūs pamerkėte? Tai ne gėlės, tai žmonių galvos, supuvusios rankos, kaulai, kruvini vidaus organai. Jums atrodo, kad gėlės gali būti tik tokios, nes jūs dar daug ko nesuprantate. Įsižiūrėkite - argi nematote, kad jų akys atmerktos, tai reiškia, kad visa tai dar nenumirę. Tai praėjo tik viena mirties fazė, po kurios, atėjus antrai, jų išgelbėti jau nepavyks. Imkite tas savo gėles, tai yra tas žmonių galvas, rankas, tą visą žmonių masę - “šiukšlyną”, ir pasiėmę klijų ar plastilino sulipdykite juos, kad jie vėl būtų panašūs į žmones ir galėtų gyventi. Bet jūs šito nenorit. Jūs nenorite tepti rankų svetimu krauju, nes jūs netikite, kad padarysite žygdarbį, iš žmogaus atliekų masės vėl surinksite, sukonstruosite gyvą žmogų, galintį ir kalbėti, ir mylėt. Kuris, nesiskirdamas nuo kitų, ir vėl galės gyventi pilnavertį savo gyvenimą.

Aš vėl regiu sapną. Po praūžusios karo audros aš grįžtu į namus per žemę padengtą ne smėliu, žvyru, dirvožemiu, žole, bet per žemę padengtą baltais žmonių kaulais ir plaukais. Taigi, žolės nėra, jos vietą ir funkcijas atlieka žmonių plaukai. Medžiai apraizgyti žarnų lianomis priminė atogrąžų miškus, kuriuose tiek daug augalijos. Taip, augalijos iš tiesų čia daug. Pabandom skaičiuoti: ir dvylikapirštės žarnos, ir plonosios, ir storosios; tikrai jų daug. Gal geriau būtų jas suskirstyti į taksonomines grupes: rūšis, gentis, klases, tipus. Tada būtų lengviau klasifikuoti. Čia tik augalija, bet buvo ir gyvūnijos, pasireiškusios visai kitokia, mums neįprasta forma. Medyje čiulbėjo laiminga siela. Ji buvo laiminga, sočiai pavalgiusi, nes savo laukuose ji augino bulves; tai žmogaus inkstai, per vasarą spėję išleisti žiedus, ant kurių tūpia tik musės. Jos atlieka gerą darbą - apvaisina inkstus žiedadulkėmis, žmonių akių vyzdžiais. Po mažu slenka akiduobės, pilnos vandens, sudarančios dirbtinės kilmės ežerus ar tvenkinius, kuriuose visą laiką pilna žuvies, tik rinkis: hipofizės, antinksčiai, skydliaukės, priklausančios vidaus vandenų sekrecijos žuvims. Jų tiek daug, kad nereikia net meškerės - trauki tiesiog rankomis iš vandens. Be to ir dviguba nauda - žuvis, ir žmogaus anatomija, kurios praktiką reikės atlikti masinių žmonių skerdynių vietose. Viskas kaip tik, labai gerai sukurta, nereikia net vadovėlių.

Pabudęs ryte už lango pamačiau pavasarį. Šiandien Kovo pirmoji. Ir ką man šiandien nuveikti niekaip negalėjau sugalvoti. Gal kas man miegant trintuku ištrynė smegenų vingiuose esantį įrašą ar informaciją, pagal kurią aš turėčiau šiandien gyventi.Nebežinau kas šiandien bus. Aš jau nebegaliu mąstyti, tik iliuzijų pasaulis mane laiko apglėbęs savo rankomis ir aiškina ką, ir kaip turiu padaryti.

Vis dėlto nusprendžiau išeiti po miestą, kuris, kaip man atrodė, šiandien buvo nusiteikęs svetingai. Bet mieste nieko iš pažįstamų nesutikau. Aplinkui vien tik merginos vaikščiojo mini sijonais, besibaigiančiais ties jų krūtimis, o žemiau - visai nuogos, juk tai mada - mini mada. O man tas pats ar jos vaikščios su kelnėm, ar su sijonais, ar iš viso be kelnaičių. Manau jokio skirtumo, nes besimylint jos būna irgi be rūbų. Galbūt dėl to, kad taip lengviau mylėtis, nes netrukdo rūbai, kurie ir šiaip jau visiems nusibodę. Ar nematote, juk visi kas savaitę keičia juos naujais, o be to, kokia iš jų prasmė - ar vienokį skudurą užsidėsi, ar kitokį.

Ir vis dėlto nemalonu vienam vaikščioti mieste, geriau kur nors apsistoti. Nutariau sustoti Universiteto kiemelyje. Atsisėdęs ant suoliuko surūkiau cigaretę, tiksliau, apgyvendinau nikotino šeimą savo plaučių viešbutyje, kurį jis užsisakė pusei mėnesio, bet pinigus už jį turėjau sumokėti aš. Juk aš pirkau cigaretes, kad galėčiau jas išvaduoti iš sandariai uždaryto pakelio - kuriame jos buvo uždarytos neilgam, vis tiek kas nors jas būtų nupirkęs. Tai aš padariau norėdamas padėti joms, kad jos būtų laisvos ir saugios, ir galėtų gyventi nieko netrukdomos.

Pro mane praėję žmonės baimingai atsigręždavo į mane. Nesuprantu. Ką jie pamatydavo ir ko išsigąsdavo?! Gal dulkiančių minčių, po truputį ardančių žemę kasančių bedugnę, į kurią jie turėtų įkristi? O gal jie galvojo, kad aš pavogiau jų laiką, jų gyvenimo metus iš jų gyvenimo piniginės, kuri ir taip plona, nes jie jos neužsiaugino? Ne, negaliu sugalvoti, man reikia grįžti namo ir vėl pažvelgti per langą. Įdomu, ką pamatyčiau - gal purvinus nuo lietaus medžių kamienus, laikančius dangų ir saugančius šakų laisvę; be to, jos daugiavaikės, juk tiek daug pumpurų ant jų. Sunku net atskirti iš kurio gims berniukas ar mergaitė. Tai jų vaikai, man jais nereikės rūpintis.

Artėjant dienos pabaigai, žmonių vėl sumažėjo ir vakare jų jau nesimatė. Turbūt visi mirė savo betoniniuose - blokiniuose karstuose, kurių viename šone šypsosi stiklo akys - langai, juokdamiesi iš tokio pasaulio, kuris nėra tobulesnis net už stiklą. Tada aš prisiminiau stoikų klausimą:“ Ką daryti žmogui, kai jis nieko negali padaryti, kai aplinkui viskas griūna? “ Atsakymas:“ Paklusti likimui, priešpastatant dvasios stiprumą. “

Taigi, pagalvojau, reikės visą kambarį užmūryti dvasios plytomis, kad jos būdamos tvirtos, galėtų kovoti prieš likimą ir jį įveikti, pakeisdamos jį į malonumą. Gal ir teisingai pasakyta, kad “žmogų kankina ne mirtis, o jos laukimas, nes gyvųjų mirtis nepasiekia, o mirusiems ji jau neturi reikšmės.” Tai kuo tada gyventi ir kuo tikėti? Ar laukti, kol ir vėl praeis laikas, nusinešdamas sunkią jaunystę į beprasmės kovos lauką, kuriame liksi vienas, nežinodamas, į kurią pusę tau reikės žengti. Ne, aš taip nenoriu.

Užsidegu cigaretę, kuri man sušnibžda: “Ačiū, kad išgelbėjai, bet dabar mirk pats,“ – ir nuvingiavęs jos dūmų ratas, suskilo į smulkias skeveldras, kurios susmigo į mano kūną, atsidėkodamos už jų išgelbėjimą nuodais - nikotino nuodais ir įvairiomis ligas sukeliančiomis medžiagomis: benzopirenu, fenolio dervomis, poloniu, radžiu; kurie dar ilgai bus manyje, vykdydami termobranduolines reakcijas, nuo kurių mano kūnas subyrės į mažiausias gyvybės šukes, panašias į sudužusio stiklo. Bet šukės laimę neša, gal jos man ir atneš naują - “laimingą gyvenimą”, kuriame galėčiau pasijusti tikru žmogumi. Žmogumi, sugebančiu gyventi dorovinėm idėjom, prisilaikydamas už jausmus sukeliančios širdies. Tik ji žino kelią, kuriuo galima eiti ir nepaklysti. Tik ji, nes ji ne vieną kartą plakė krūtinėje ieškodama išėjimo iš gyvenimo labirinto, nors jis turėjo net ir kelis išėjimus: prievartos, neapykantos ir pinigų; bet jie man nerodė jokio tikslo. Aš juos buvau užmiršęs. Vis dėlto baisiai liūdna galvoti apie tai, ko tu nesi sutvertas padaryti, nes taip ir lieki kaboti ant gyvenimo plauko, siūbuodamas lyg vėtrungė ir nežinodamas, kad jis gali nutrūkti; ar šiaip, kas nors jį nori nukirpti, kad galėtų išlaisvinti nuo gerovės idealų. Bet juk nėra idealų, nėra. Sakysite, inteligentai?! Ne, jie tokie patys, kaip ir mes, likimo žmonės, tik priklausantys ir ginantys savo inteligentiškai pankiškas mintis, kuriose atsispindi tik politika - nereikli politika, niekam neduodanti naudos. Tai žuvę žmonės, nes jų protas supuvo nuo įvairiausių niekad neįvykdomų minčių. Ir kam jos iš viso reikalingos? Sėdi jie savo bandoje, užmiršę šeimos problemas ir geria kavą, užsikąsdami politinėmis mintimis ar liaudiškomis dainomis. Gal jie vėl nori sugrąžinti praeitus laikus, kai lietuviai vaikščiodavo su vyžomis ir skarmalais?! Ne, to nereikia, be to, lietuvių tautiniai rūbai nereikalingi, nes jie buvo vergų, baudžiauninkų rūbais. Ir kam reikia prisiminti, kaip tie - mūsų, broliai valstiečiai, sunkiai dirbo ir gyveno; nereikia, užtenka vargo, reikia eiti pirmyn, po truputį vis kuriant savo tautiškumą. Jis neturi sustoti, jis turi vystytis, keistis, kaip ir mūsų kartos, mados, laikai, po truputį užmiršdami kas buvo pernai ar vakar. Nereikia prisiminti, nes tobulėjimo laikas yra amžinas. Bet niekas į tai nekreipia dėmesio. Tik sėdi vis politikai, kurie po kelių metų išaiškėja, kad jie paprasti šlavėjai ar kirpėjos, sugebantys padaryti tik “cheminį perversmą” pankų - inteligentų akyse, kuriems rūpi tik savanaudiškumas, kai tuo tarpu užmiršti žmonės kovoja su blogiu tik paskutine jėga, galinčia juos paremti. Tai alkoholis ir narkotikai, išlaisvinantys visus iš politinės vergijos rankų. Nes be jų nieks neišsikovos savo gyvenimo nepriklausomybės, nes supankėję deputatai dažosi savo plaukus įvairiausiomis spalvomis, išsiskuta skiauteres ir laimingi klausosi neurotiškų “Tikėjimo Žodžio” dainų, tikėdami sau pagalbos. Kovok ir pats tapsi jėga! Naikink inteligentus, nežinia už ką kovojančius skinus; juk jie neturi jokio tikslo. Tik sėdi nieko neveikdami ir gaišdami laiką. Eikite dirbti, inteligentai, o nespekuliuoti žmonių sąžine, už tai dykai gaudami pinigus, o be to, dar dešimteriopai keldami kainas nuo kurių jūs nepriklausote. O ką daryti visiem kitiem žmonėm? Klausytis tik jūsų žodžių ir džiaugtis savo nelaimingai brangia laime? Koks gražus žodis - “rinkos ekonomika” - milijonieriams. Ne, šito nereikia. Užtenka gyventi paprastai, kad kiekvienas žmogus suprastų kam jis gyvena, koks jo gyvenimo tikslas, o be to, kad jis gyvena, o ne egzistuoja iš visų pusių lyg karste apkaltas lentomis. Juk visi žmonės yra žmonės. Jie taip pat nori būti laimingais. Nereikia pamiršti nei paprastų, nei vidutinių, nes mes esame žmonės ir jais liksim visada. Daugiau jau nieks nesikeis.

Taip ir belieka mąstyt apie ateitį, kurios galbūt ir niekada nebus.

Žmogus nemiršta vienas,

Jis miršta kartu su savo kūnu

Aš važiuoju skaičiuoti minčių, o ar tu man padėsi? Numirt ir surinkt jas visas, surašyti į knygą. Žmonės miršta kaip medžiai, nesulaukę vasaros, žmonės gimsta kaip žvėrys, nesulaukę rudens. Padovanok man žvakę negalinčią užgesti, kuri galėtų degti visą amžinybę ir savoje liepsnoj sudeginti mane. Juk Dievas ir yra tas laikas, kuris negali niekada išnykt. Uždegsiu žvakę, savąją bei tavo, tegul jos dega amžinai, ir jųjų liepsnos vis kartos per amžius: “Tai aš ir tu, tai tu ir aš - mes dviese”.

Su prievarta tariami žodžiai išnyksta naktyje, ji nubraukia ašarą nuo veido; ji viską pasiima sau, kas kitiems nereikalinga. Ji viską pasilieka savyje.

Naktis visiems svetima, net sau. Ji niekad niekam niekada nedovanos. Ji tamsi ir šalta, ji bedvasė, ir kas baisiausia - ji amžina. Jokio šešėlio. Uždekime ugnį, kad ji atsirastų. Bučiuoju tavo rankas, jos šaltos, gal ir visa tu tokia? Laukiu dienos tirpdamas lyg žvakė, nors manęs niekas neuždegė; pavojinga būti tokiam, pavojinga.

Žvalgausi aplinkui ir dažniausiai iškyla klausimas - kodėl žmonės gyvena? Turbūt tik todėl, kad verktų ar juoktųsi. Iš televizijos sužinau, šiandien žuvo tiek ir tiek. Nuostabu - stiprieji išlieka, nes kam silpniesiems kentėti, jie nenori būti skriaudžiamaisiais.

Laukinis ruduo plėšo nuo medžių lapus ir meta netvarkingai ant žemės. Kartais lyja lietus, net nežinodamas ar jo reikia žmonėms. Žiemą vaikai stato pilis, tarytum ruoštųsi karui, o kančios lašas visada nukrenta tiesiai į širdį. Degant šviesai už lango naktis, o namuose - vakaras.

Dabar aš brendu per sniegą - per šaltą, bet gyvą sniegą; jo akys vis žvelgia į mane. Aš drąsiai einu per jį, nes žinau, kad tik jis man suteikia jėgų, kad galėčiau sušaldyti į ledą savo blogas mintis ir purvinus jausmus.

Einu per sniegą, dabar aš jau švarus. Pagalvoju, gal mašinos neturi proto, nes slepiasi naktimis garažuose, bijodamos, kad jų nepavogtų. Ei, ilgesy, man nusibodo laukti, aš išeisiu kur man atrodo geriau. Brendu į upę, kad galėčiau pavirsti žuvimi, brendu į upę, nors ir nemoku plaukti. Žinau, jog likimas visada man bus toks pat kaip ir aš; aš perskaičiau Bibliją, o dabar brendu į upę, nes matau kaip virstu žuvimi, man tavęs, likime, nereikia.

Plevena ryto rasoj voratinklių vėjas, skaidrus ir vaiskus kaip ruduo; o laukuose jau matosi vasara, supdama lopšy vaikelį - rudenį. Žmogus ne vienas, jis turi kūną, sielą ir dvasią, likusius iš Dievo atminimo.

Į mano langą pasibeldžia nematoma ranka, jaučiu, kaip paliečia mane kažkas. Nurieda ašaros nuo stalo ir miršta perpjauta sielos širdis. Aš ilgiuosi, bet ko, aš net pats nežinau. Siela neturi paveikslo. Jos rankos geležinės ir šaltos. Atėję žmonės atnešė dovaną – mirtį. Nesuprantu, kodėl žydi gėlės, o upės neša vandenį į jūras. Gyvenk pas mane, liūdesy, gyvenk, tavęs iš čia nieks neišvys. Aš nerandu naujos vilties, karas toli, karas aplinkui, taip ritmingai miršta žmonės. Pabandau eiti briauna, bet ir ji per siaura gyvenimui - karas toli, karas aplinkui.

Žiema. Viskas baigėsi, viskas pavirto į purvą. Ateities neliko, ji buvo tik sukurta. Pavargusi dvasia blaškosi su nerimu po sielą, kuri nieko nedavė kūnui, tik kančią. Jis liūdnas. Kaip gaila, kad rytas neišaušo vaiskus kaip vakar, aš negalėsiu žaisti su neesamu. Spalvos keičiasi, kaip ir žmonės sensta, iš jų nebeliks jau nieko.

Laikinas žaidimas pereina į mirtį, juk ir pasiklydusiam laike taip būna, kada sunku ir nežinai ką veikti; belieka imtis išnykimo. Nenoriu galvoti, kol dar nepavargau, lai padangių mėlis nušvinta vaivorykštės spalvomis. Aš nerandu to, kas galėtų mane iš mirties išvaduoti, aš nerandu, nes viską paslepia kūryba.

Ilgesingas susitikimas su gėlėmis ir bučiniais panaikino viską, kas buvo susikaupę širdyje. Ji vėl gyva, nes ji – atgimus. Su laiku nesidalinsiu mintimis, nes jis praėjęs, jau seniai praėjęs. Brendu per upę nesurasdamas brastos, tikėdamas jog nepaskęsiu. Diena ilga, diena trumpa, o naktys visada tik ilgos; suleisiu aš šaknis į ežerą, dugne, pražįsiu vėl gėle dar nematyta niekam.

Taip, gyvenimas trumpas, bet ir jis bus parduotas, tik saulė jį vieną matys. Džiaugsmo nebus, nevilties taip pat, tik troškimas, kad kažkas dar įvyktų. Kas išmokta, niekada neužsimirš, nes mokslas jau mano kūnas.

Kopiu į kalno viršūnę neskaičiuodamas žingsnių, kuriuos man dar reikės praeiti, lyg per peilio briauną, pažvelgdamas žemyn ir į mirties rytus, iš kurių nusidriekia nelaisvės grandinės. Žvelgiu ateityn ir nematau aš savo namų, nes jų jau seniai nebeliko ir niekas daugiau neatstatė. Belieka tik leistis žemyn ir skaičiuoti praeitus žingsnius, kad žinočiau, kiek liko gyventi.

Kas pamirš dienas gimusias nevilty, tas bus laimingas, nes jame neliks liūdesio, primenančio praeitį. Jam lengvai bus galima žengti žingsnius ant gyvenimo platformos žinant, jog ji atlaikys.

Eik drąsiai, nors ir žinai, kad mirsi, su tavimi neliko jau draugų. Jie netiki, dėl to ir sudegė lyg popierius. Nenešk dienų, tegul jos pačios eina paskui tave. Tu nebijoki jų, nes jos silpnesnės už tave, jos pačios tavęs bijo.

Didelis ar mažas likimas, toks pats likimas - su pradžia ir pabaiga, su gimimu ir mirtimi. Nedaug beliko laukti dienų, kada viskas atgims iš Aukšto - medžiai, žmonės, net akmenys. Sunku bus surasti tokį, kuris liko senajame kely, nes žemę valdo tas, kuris stipriausias ir galintis nugalėti visus, nebijantis savo mirties ir aukų.

Šiais metais laikas sulaužė metus ir paskandino juos jūroje. Šiais metais nieko naujo nebus, nes nuskendę žiburiai pranašavo klaidingą ateitį; ji netikra, ji neturi gyvenimo.

Kas gi laukia manęs kieme? Tik sniegas. Jis neatneša nieko, kad būtų galima nors kiek patobulėti. Sniegas. Už lango tik sniegas.

Vienatvė nejaučia skausmo, ji lyg siena trapi ir šalta. Neatskiriama teisybė nuo melo, nes ji ir viena, ir kita yra. Ateina laikas, kai kiekvienas vyras turi pavirsti į moterį, o kiekviena moteris - į vyrą. Ateina laikas, kai visi turi sugrįžti į praeitį.

Ko jūs ieškote, žmonės?! Ar laisvės sukaustančios grandinėmis jūsų rankas, ar priespaudos, atnešančios tik svetimą kalbą. O galbūt jums nereikia nieko, galbūt jūs tik trokštate pasirodyti vienas prieš kitą aukštesniais?!

Sustojęs prieš vėją sakysiu: “Man laimės nereikia, man reikia liūdesio, nerimo, skausmo, vargų. Ar girdi tu, vėjau, mane. Ar ir tu, kaip visi manęs neklausai. Padovanoki man skausmą, kad galėčiau jį ilgai prisiminti”.

Aš ieškojau tamsos, o suradau ją šviesoj, nes be jos, aš jos nežinojau. Aš ieškojau tiesos ir suradau ją mele, nes be jo - ji negyva. Aš ieškojau, bet viską surasdavau tik priešingybėse.

Su ašaromis ieškau dienos, o žemė vis ta pati, nieks nesikeičia. Srovena veltui laikinas vanduo po medžiais, jų šaknų pavėsy. Veltui, viskas veltui. Ir kas gi mane nuneš į ateitį, jeigu aš vis dar lieku praeity, nes žemėje radau tik skausmą, kurį sunaikinti gali tik vanduo. Tai - ašaros. Radau neviltį, kurią nuvyti gali tik veiksmas, tai kerštas. Radau apgaulę, radau išdavystę, mirtį - ir visa tai sukūrė ŽMOGUS.

Pakeiskite laiką ir jus pakeisite žmogų. Sugrįš tikėjimas, sugrįš meilė ir žmogus taps savimi, o ne apgaule. Net mintyse būna klaidų - lygiai tiek pat, kiek ir gyvenime. Prikelti praeitį galima tik būnant ateity. Praeitis negali būti pamiršta, nes ji kuria gyvenimą.

Biznis ne visada nuveda žmogų į dangų, jis daugiau suka ratus aplink pragarą, tai žmonijos nelaimė. Jis naudingas tik vienetams. O kelių yra visokių: plačiū, siaurų, ilgų ir trumpų, gerų ir blogų; taip pat ir aukštų bei žemų, pakilimo ir nusileidimo; bet dabar atsirado dar du - gyvenimo ir mirties keliai.

Mirties supratimas stumia į mirtį, nes tik joje žmogus supranta savąją esmę, nes tik joje žmogus pamiršta tai, kas buvo ir bus, nes jis joje - amžinas. Mirtis žengia į priekį, ji eina gyvenimu kartu su žmogumi.

Gyvenimas, tai laisvės netekimas, nes tik tada, kai miręs, būni gyvas. Gyvenimas žmogui atnešė skausmą, vargą, ligas bei prikaustė žmogų prie žemės. Jis tapo amžinu jos vergu - jie vienas nuo kito priklauso. Gyvenimas - laisvės trūkumas, kai negali padaryti tai, ko norėtum, kai nori sužinoti daugiau, ištirt, bet negali - žmogaus materialus protas ribotas.

Žmogus nieko negali, žmogus nieko nemoka, žmogus nieko nežino ir taip iki begalybės. Jis tam ir sutvertas, kad būtų menkas, bailus, tamsus ir tuščias. Gyvenimas žmogui duotas tik tam, kad jis sunaikintų save, ir asmenybės daugiau nebeliktų. Dauguma žmonių net lyg šiol nežino, kad gyvenimas duotas ne jų tobulumams, bet jų prakeikimui - žmogus turi gyventi tik tam, kad kentėtų, visur jaustų skausmą, vargus, vienatvę, baimę bei neapykantą. Žmogus - gyvenimo vergas ir visad jo išnaudojamas.

Gyvenimas - amžinas kentėjimas. Žmogus gyvena tam, kad kentėtų, o Dievas sukūrė žmogų tam, kad kentėtų bedievių patyčias. Žmonės myli gyvenimą, jie vadina jį “Dovana”, nors tai - skausmas; jie vadina ji “Laime”, nors tai - kančia; jie jį myli, nors kas dieną ir keikia; jie jį saugo, nors norėtų netekti. Gyvenimas - žmonijos nelaimė, tai tikroji mirtis.

Gyvenimas - niekas, nes jame žmogus nieko negali pasiekti. Tam trukdo laikas, likimas ir žmonės. Sustok, gyvenime, ir tavęs neliks; ateis mirtis - tu ir vėl prasidėsi. Tu amžinas, tu mirties atmaina, tu skausmas, kančia, ilgesys. Tai likimo našta ir sunkus drebulys, kuris kas rytą žmogų aplanko.

Labiausiai žmogus myli gyvenimą, bet ir labiausiai jo neapkenčia. Gyvenimas - tik laiko valanda, po kurios visi gyvensim amžinybėj.

Mirtis - žmonijos laisvė, tačiau pas ją patekti ne visi dar nori. Žmonės jau nuo amžių pradžios mėgsta būti pavergtais: valdžios, politikos, visuomenės, religijos bei gyvenimo. Tačiau gyvenimas juos pavergia labiausiai. Žmogus be gyvenimo negali išgyventi, tarytum tarp jų būtų svarbi simbiozė - vergvaldžio ir vergo, pono ir baudžiauninko. Mirtis, tai laisvė, tai - didžiausias tobulumo gavimas, nes tik miręs žmogus tampa savimi - jis viską žino ir viską gali. Be mirties nepažinsi savęs!

Mirtis nieko neaplenkia. Mirti turės kiekvienas, tai yra - palikti, pamiršti, išnykti, nelikti. Mirtis - ji aplinkui ir be pabaigos: iš kairės ir dešinės, iš apačios ir iš viršaus. Mirtis. Ji viena klaidžioja po žemę, kas dieną lyg grybus rinkdama ji ieško žmonių. Mirtis neturi jausmų, ji užklumpa kiekvieną - ir seną, ir jauną, ir sveiką, ir ligotą. Ji bejausmė, ji nieko neatsiprašo, jai atviri visi keliai.

Aš mirštu, Tu miršti,

Jis ir Ji - miršta.

Mes mirštame, Jūs mirštate,

Jie ir Jos – miršta.

Tai kas tada lieka gyventi?

Žmogų nuolat ir visur supa baimė. Baimė gyventi, baimė mirti, baimė vienatvės, likimo, žmonių, baimė gamtos, ligų, katastrofų ir darbo.

Žmogus baimėje gimsta, baimėj ir miršta. Baimė nuolat sekioja žmogų keliuos. Žmogus toks menkas, kad net bijo išreikšti savo mintis prie žmonių - jis bijo jų pasmerkimo. Baimėje gula, baimėje kelias, baimėje eina į darbą; baimėje dirba, baimėje valgo, baimėje grįžta namo. Jis net baimėje miega, kas naktį sapnuodamas košmarus bei žvelgia su baime į veidrodį - “neduok Dieve, gal man jau vėžys?” Žmogus bijo net pats savęs.

Baisiausia baimė - vienatvės. Juk niekas nenori likti vienas bei vienam užbaigti gyvenimą. Kiekvienas ieško žmogaus kuris jį mylėtų, nes žmogus be meilės - negyvas. Meilė - gyvenimo energija, o kai jos nėra, nėra ir žmogaus, jis pavirsta į akmenį. Taip pat ir vienatvėje - žmogus ieško, o neradęs virsta į akmenį.

Žmogus negali būti vienas, nes tikras žmogus, tai - pora, tik ji realiai egzistuoja. Be antros savo pusės žmogus neveiksmingas, negyvas, netikras. Todėl ir buvo sutvertas vyras bei moteris. Tik esant jiems - žmogus tikras.

Neapykanta stipresnė už meilę, ji sugriauna viską ką meilė pastatė. Žmogus gimęs nekęsti. Jis nekenčia visko kas jį supa aplinkui. Žmogus nori būti vienas, tačiau visuomet ieško sau poros - “kad galėtų nekęsti”. Kerštas žmogų lydi nuo pat gimimo, kai jis pradeda verkti norėdamas atkeršyti pasauliui už patirtą skriaudą - gimimą. Kerštas, neapykanta ir apgaulė lydi, ir lydės žmogų visą gyvenimą.

Mano kelnaitėse nebe paslaptis. Tai horoskopas, kančios ir prieskoniai. Ir ko tik jose neatsitinka! Jose ir parduotuvė, ir santuoka. Jos mano naujas kūrinys. Jose ir Kijevo kotletai, ir kiti įvairūs patiekalai bei baimės įlanka ir žmogaus kopijavimo įranga. Dizainas tik jose ir skandalinga reklama, gyvenimas ir mirtis nuo AIDS. Jose tarptautinis judėjimas, gynybos ministerija, laiškų paštas, meilės muzika ir meilės nuotaikos nuskendę. Ar skaniai jose papietavote, vyrai?!

Teikiama garantija. Jose kasdien tik naujos detalės bei prekyba urmu. Mano kelnaitėse suteikiama malonė ir dovana mylimam žmogui. Jose erotikos auka, jose - tik švieži vaisiai bei daržovės.

Moteris, laukianti vyrų, kurie myli tai, kas yra jos kelnaitėse

Žmonės krikštijasi kas dieną: plaudami ryte rankas ir veidą, prieš pietus plaudami rankas, po jų ir galiausiai vakare prieš miegą - prausdamiesi. Tie, kurie labiausiai ištrokšta krikšto - eina į vonią ar po dušu, stengdamiesi, kad kuo daugiau Dievo dvasios juos užlietų bei padėtų jiems atsisakyti savo įgytų per dieną nuodėmių. Tačiau žmonės niekad nesimoko ir netobulėja. Taip, jie jau beveik visą amžinybę krikštijasi, t. y. kas dieną vis plauna ir plauna savo nuodėmingą kūną, ir veidą, tačiau jis vis lieka purvinas. Žmogus niekada nenusiplaus vandenių savo kūno nuo nuodėmių, nes jis pasmerktas amžinajai nuodėmei, o ji - veda jį į išnykimą. Negyvens žmonės nei žemėje, nei danguje, nes jie mirtingi; jie miršta.

O žmonės vis krikštijasi kas dieną - plaudami ryte rankas ir veidą, o vakare - prieš miegą prausdamiesi.

Nėra religijos, nėra tikėjimo, nėra taikos šioje mūsų mirties planetoje - Žemėje, ji sutverta tik ugniai, kuri sunaikindama Žemę, kartu sunaikins ir visą pasaulį bei Dievą. Dievas - tai asmuo, nuo kurio priklauso visų: Visatos, Žemės, žmonijos bei gyvūnijos gyvenimas. Ir jeigu gyvenimas sunkus, varganas, skausmingas ir be ateities, vadinasi, Dievas mirė, mirė dar praeityje, todėl mums jau nebereikia laukti ar tikėti ateitimi, nes jos nebus. Su Dievo mirtimi ir išnykimu pradingo, ir mūsų ateitis. Nuo šiol ją mums sukurs tik netikros vizijos.

Kodėl Dievas davė mums blogį, apgaulę ir skausmą? Todėl, kad jis nori iš mūsų pasijuokti. Jis neturi juokdarių, kurie galėtų jį pralinksminti danguje, nes ten tik tobulos ir protingos, nesižeminančios būtybės, kurioms yra svetimas žmonijos bukumas bei jos dvasinė mirtis dėl sapnų. Jos nesižemina, jos nemėgsta komedijų.

Žmogus nieko neturi, nei namų, nei šeimos, nei tikėjimo, kurie galėtų jį pakelti į dvasinį aukštį pas Dievą; jis nieko neturi, nes jis sutvertas skurdui, vienatvei ir skausmui. Žmogus vis ieško ir ieško, tačiau lyg šiol dar nieko nerado. Jis apsuptas tamsos ir šmėklų, vargo ir mirties karalystės. Jis nieko neturi, net savo sielos.

Kadangi Dievas yra visur ir yra neaprėpiamas, todėl pasaulyje yra daug įvairių religijų, tikėjimų bei sektų. Nes žmogus savo tikėjimu negali pilnai pažinti Dievo, todėl jis jo ir ieško. Ieško net įvairiausiais bei keisčiausiais, viens kitam prieštaraujančiais būdais bei tikėjimais. Tačiau net ir taip žmogus niekada pilnai Dievo nepažins. Vadinasi, viskas beprasmiška. Dievas nenori žmogui pilnai atsiskleisti, nes įgavęs žinių, žmogus kada nors vis tiek pabandys nuversti Dievą bei jį sunaikinti. Jis tai daro nuo pat savo gimimo.

Dievas nenori žmonijai parodyti savo esmės ir silpnybių, dėl to jis ir yra paslaptis. Jis žino, jog pavydus žmogus nieko negaili, jis viską naikina.

Gal žmogus pamatęs savo skurdžią visumą, silpnumą ir beprotystę, pats sau, savo skurdžioje mąstysenoje susikūrė Dievą, kuris jį prižiūri, t. y. teisia, niekina, siunčia ligas, karus, skausmą, vargą ir mirtį; bei iš jo juokiasi: “Tu esi dulkė, dulke ir liksi” - taip jis išaukština žmogaus “didingumą”.

Žmogus yra “Niekas”, vadinasi, Dievas jį tokį sukūrė. Nes kuo tobulesnis žmogus, tuo tobuliau bei aršiau jis naikina. Nuo tokio žmogus sunku išsaugoti net purvą. Jis ir jį sunaikins, pasiėmęs į savo vidų - protą, dirbantį nepriklausomai nuo jausmų. Protas jausmų neklauso, jam jie tik priedanga, kad kiti tave matytų doru bei gerbtų, t. y. taptų tavo dvasios vergais. Protas viską naikina, net Dievą.

Religija žmogaus neišgelbės, nes ji sukurta ne Dievo, bet pačiū žmonių. Vieni nori, kad kas nors jiems tarnautų bei vergautų; kiti, kad kas nors juos valdytų bei teistų. Patys žmonės sau susikūrė nelygybę, nes silpnesni ir kvailesni negalėjo valdyti, jie troško tik vergauti stipriesiems. Jie norėjo būti pažemintais ir pasmerktais; jie patys norėjo būti naikinami. Jie tikėjo, kad naikinimu jiems Dievas padeda gyventi; kad pasmerkimu, juos Dievas išaukštino; kad nelaimės, vargai ir ligos išlaisvina jų sielas iš nuodėmių, ir veda tiesiai į dangų. Todėl jie ir stengiasi būti užmirštais kitų bei paskendę ligose ir skausme, gyvena tariamajame danguje. Jų nuomone - dangus, tai skausmas, kuriam praėjus žmogų aplanko laimė. Dangus, tai ligos ir mirtis, kuriai atėjus žmogaus nebelieka, nes jis eina į dangų. Žmonės daugiau jo nemato, nes žino, jog jis danguje. Todėl jo žemėje ir negali būti.

Joks žmogus neatsakys į savo klausimus. Jis nemoka protauti. Jis tik laukia ir tikisi to, ko nėra ir nebūna. Jis laukia, tik laukia. Vadinasi, viskas beprasmiška: nėra religijos, nėra tikėjimo, nėra taikos mūsų žemėje; ji sutverta ugniai, kuri sunaikindama žemę, kartu sunaikins ir visą pasaulį bei Dievą.

Dievas taip pat mirtingas, nes žmogus sukurtas pagal jo “paveikslą ir panašumą”.

Dievas, išsigandęs nuodėmės pasekmių, pats įsikūnijo, kad atitaisytų baisią savo klaidą - žmogaus sukūrimą bei pasmerkimą dėl gimtosios nuodėmės. Jis žinojo, jog nuodėmingas žmogus jį gali palikti, t. y. užmiršti. Dievas nenorėjo išnykti iš šio pasaulio, Jis troško viešpatauti žmonėms; Jis norėjo būti.

Neturėdamas savo valios jėgų, Dievas negalėjo įveikti žmogaus proto - jo tikrojo dievo. Žmogus meldėsi protui, žmogus gyveno protui, žmogus viską darė tik savo malonumui ir jausmams. Jis norėjo matyti bei jausti, bet nenorėjo tikėti tuo, ko negalėjo nei matyti, nei paliesti. Žmogaus širdis šalta, ji nejaučia Dievo buvimo. Dievas jam - tik tuščia ir nyki sąvoka, nesukelianti jo širdyje nei tikėjimo, nei meilės, nei vilties.

Dievas ir žmogus nėra draugai. Tai vergvaldys ir vergas, ištroškę viens kito žlugimo. Jie visą laiką vienas kitą neigia bei keikia. Dievas nieko neduoda žmogui, nes jis juo netiki. Nes kam žmogui tikėti, jeigu jis turi protą, kuris leidžia gyventi taip, kaip jis pats nori. Dieviškasis paveikslas renkasi tai, kas Dievui nepatinka - melą, kerštą ir mirtį; nes tai yra jo stichija, jo gyvenimo veidrodis.

Žmogus ir Dievas, tai dvi priešingybės, o priešingybės negali gyventi kartu. Iš jų turi išlikti tik vienas - arba žmogus, arba Dievas.

Dievas nedavė žmonėms laimės, nes laimė yra tik viena. Jis pasiėmė ją sau, kad pats būtų laimingas. Viso kūrėjas juk turi būti laimingesnis negu jo kūriniai. Kūriniai neturi būti laimingi, nes jie - tik kūriniai. Jie laimę, kaip pasitenkinimą, gali gauti tik patys ką nors sukūrę, nes netobulas negali suprasti laisvės ir laimės. Jis prikaustytas prie žemės, jo akys mato tik žemę - purvą, dulkes, akmenis ir smėlį. Dievas ir žmogus - dvi būtybės, kartais viena kitą mylinčios, kartais neapkenčiančios, bet visur esančios dviese - kartu; viena kitą stebinčios, viena kitą sekančios.

Žmogaus širdis šalta, ji nejaučia Dievo buvimo. Dievas jam, tik tuščia ir nyki sąvoka, nesukelianti jo širdyje nei tikėjimo, nei meilės, nei vilties. Žmogų valdo protas, kuriuo jis pasitiki, nors dažnai ir suklysta. Netobulai būtybei klaidos - tiesos siekimas. Ji mąsto: suklydus tampi tobulesniu bei tikresniu. Tačiau ji nieko nesuvokia, tik sąvokas.

Žmogus gyvena tik sąvokomis, nesuprasdamas aplink jį vykstančių reiškinių bei Dievo. Dievo jam nėra, nes Jis padarė didelę klaidą - žmogaus sukūrimą bei pasmerkimą dėl gimtosios nuodėmės. Dėl jos žmogus prarado tikrąjį protą, o savuoju - jis nieko nesupranta. Žmogaus protas nesuvokia Dievo, nes jis (protas) tapo žmonijos nuodėme ir dabar tarnauja tik jos išnykimui. Žmogaus protas sunaikins viską: Dievą, žemę, žmogų bei visą pasaulį.

Žmogus negali be Dievo, o Dievas negali be žmogaus, nes vienam išnykus, išnyks ir kitas - neliks nei tikėjimo, nei neigimo.

Dievas nematomas žmonių akims, nes jos žiūri tik tiesiai. Jos mato tik tai, kas nyku, grubu ir šlykštu. Žmonės nemoka suvokti gėrio, grožio, tiesos, meilės ir Dievo. Jiems visa tai, tik blogis, šlykštumas, melas, neapykanta, kerštas bei velnias. Jie viską matuoja velniais ir kerštu.

Neįmanoma, kad būtybė pažintų save pačią, nes kiekvienas pažįsta tik tai, kas yra šalia jo, bet tik ne save patį. Dievas jai nedavė tokios galios. Jis žinojo, kad kiekvienas bandys ištirti save bei nustatyti procentais savo broką.

Kiekvienai gyvai ir negyvai būtybei Dievas yra paslėptas; ji pati turi jo ieškoti tikėjime, dorovėje, teisume bei gyvenime. Tačiau visa tai - gyviesiems nepasiekiama. Gyvybė nėra tokia tobula kaip Dvasia, kaip Dievas. Ji šliaužia žemai - pažeme, po truputį.

Dievas nematomas žmonių akimis, nes jos užmerktos; jos nenori matyti, jos viskam abejingos. Tai tuščios ir blyškios, bedvasės žmonių akys, nenorinčios nei žiūrėti, nei užsimerkti. Jose nėra jokios gyvybės, nei jokio siekimo tobulėti.

“Pasislėpęs nuo žmonių” Dievas vis dar gyvena. Jis buvo, yra ir bus. Tačiau žmonėms, tai nieko nesako - jie netiki tuo ko nemato, o matyti nenori, nes jų akys užmerktos. Jie renkasi tamsą ir tylą, nenorėdami, kad kas nors sutrukdytų jų bedvasiui miegui bei neiškeltų jų į tobulybės šviesą, kurios jie labiausiai bijosi. Nes reiks pripažinti tai, ko jie tiek daug metų nenorėjo pripažinti. Verčiau miegoti, negu dirbti bendrą darbą - gyventi su Dievu.

Be Dievo jiems būtų lengviau, nes nereikėtų tikėti bei gyventi taip, kaip reikalauja jo sąžinė. Toks žmogus gyventų paklydęs tamsoje tik savo malonumui. Darytų tai, tik kas jam vienam patinka, nė kiek neatsižvelgdamas bei nebendraudamas su kitais. Kiti žmonės jam būtų tik blyškūs šešėliai - be dvasios, be tikslo, be gyvybės. Galbūt Dievas ir pasislėpė nuo žmonių, matydamas jų pasyvumą bei neapykantą vienas kitam; taip pat ir Dievui. Galbūt Jis nenorėjo išleisti į laisvę to, kuris savo “tobulumo” dėka būtų sunaikinęs visą pasaulį. Galbūt, tai Dievas ir norėjo sustabdyti; galbūt dėl to Jis ir nedavė žmogui veiklaus proto, o paliko jį miegančioj - “prieš viską užmerkti akis”.

Dievas nematomas žmonių akimis, nes jos žiūri tik tiesiai. Jos mato tik tai, kas nyku, grubu ir šlykštu.

Dievas nedavė žmogui proto. Jį pats žmogus sugalvojo, norėdamas iškilti aukščiau už kitus. Protas - tai žmonijos sukurta sąvoka, norinti pabrėžti tai, ko pats žmogus niekada neturėjo ir neturės. Žmogus nebuvo sukurtas protui, o protas - žmogui. Visa tai įrodė gyvenimas - tamsus, nykus, kerštingas, apgaulingas bei išnaudojantis.

Niekas nenori pasilikti vietoje, visi kažko ieško ir ieško, bet atranda tik tamsą ir tuštumą. Tamsi tuštuma supa visą pasaulį bei žmogų. Žmogaus protas nesugeba atskirti šviesos nuo tamsos bei gyvenimo nuo mirties. Jis vis snaudžia, nes neturi kitokios galimybės; jis netobulas - tai tik žmogaus sąvoka pažįstama tik jam pačiam.

Dievas nedavė žmogui proto. Jį pats žmogus sugalvojo, norėdamas iškilti aukščiau už visus. Protas - žmogaus egoizmo būsena; protas - žmogaus naikinimo mašina; protas - žmonijos tuštuma ir išnykimas. Žmogaus sukurtas protas jam nieko gero neduos, nes Dievas žmogui nedavė proto. Jis paliko žmogų būti pačiu savimi - žmogumi, o ne puikuotis dievu prieš kitus. Protas nėra Dievas, jis lenkiasi prieš Dievą. Tačiau žmogus nepasilieka vietoje, jis vis dar ieško, bet atranda tik tamsą ir tuštumą. Jo protas neturi tiek galios, kad galėtų viską pažinti. Žmogaus protas tamsus, nes jis mato, tik tai, kas žema, nyku ir kerštinga. Visa tai jau įrodė gyvenimo praktika: nyki tuštuma, tamsus protas, netikra laisvė, pražuvusi meilė, išnykus taika, sugriuvęs gyvenimas, miręs Dievas, dingusi laimė, kerštingas likimas, apgaulingas gyvenimas, žmonijos išnaudojimas, mirties baimė ir dar daug, daug viso kito.

Dievas nedavė žmogui proto, jį pats žmogus sugalvojo, norėdamas iškilti aukščiau už kitus, aukščiau Dievo.

Dievą gali regėti tik tas, kuris yra Jo pašauktas - išrinktasis arba tas, kuris yra Jo atstumtas - pasmerktasis beprotis. Atstūmimas taip pat yra garbė, nes tave atstūmė ne koks kitas, tau lygus žmogus, bet Dievas - teisingas Visatos Teisėjas.

Atstumtasis turi džiaugtis ir didžiuotis tuo, ką jam davė Dievas - pragarą. Juk pragaras, taip pat yra Dievo kūrinys. O geras ir tobulas Dievas negalėjo sutverti bei leisti egzistuoti netobulam ir negeram pragarui, nes ką Dievas sukūrė buvo gera. Netikit?! Pasiskaitykite Bibliją!

Taigi, ir pragaras yra Dievo dovana žmogui. Jis turi džiaugtis bei dėkoti Dievui, kad Jis jo neužmiršo, kad Jis juo irgi rūpinasi, taip pat, kaip ir išrinktaisiais - danguje.

Taip, Dievą gali regėti tik tie, kurie yra Jo pašaukti - išrinktieji ir tie, kurie yra Jo atstumti - pasmerktieji bepročiai.

Žmonės nenorintys laikytis ar pripažinti įstatymų, religinių bei gyvenimo taisyklių, viską pradeda vadinti simboliais. O kur yra simboliai, ten juos galima pritaikyti prie bet kokio gyvenimo - ir prie gero, ir prie blogo.

Prisidengdamas įvairiausiais simboliais, žmogus gali net blogus dalykus pavadinti gerais ir tuo įtikinti kitus - “mažatikius ar kvailelius”. Naudodamas simbolius, žmogus gali valdyti kitus žmones, net neįtariančius, kad jais yra naudojamasi ir, kad tai juos veda į blogą. Tuo pasinaudojo ir įvairių ideologijų kūrėjai: Hitleris, Stalinas, Leninas, t. y. komunizmas, ateizmas, masonizmas, sektantizmas, satanizmas bei kt.

Reikia kalbėti tiesiai ir aiškiai, be jokių abejojimų ar simbolių, panaudojamų užslėpti tiesai ar jos iškreipimui bei perfrazavimui priešinga reikšme. Reikia aiškinti taip, suprastų net vaikai ir seniai. Reikia aiškinti taip, kad nebūtų jokių nežinomų ar sunkiai suprantamų tezių. Tiesa turi būti aiški ir visiems prieinama bei suprantama. Joje neturi būti jokios paslapties ar simbolių, nes ji yra skirta visiems žmonėms, o ne išrinktiesiems ar ja pasinaudojantiems apgauti kitus, žmonėms.

Simboliai turi išnykti iš mūsų gyvenimo, nes kol jie bus tarp mūsų, mes gyvensime tik tamsoje ir apgaulėje.

Seniai, labai seniai, gyveno tik vieni žmonės. Jie sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo tyra ir tuščia, ir tamsybės buvo viršum gelmių… Jiems nusibodo būti vieniems bei nevaldomiems, ir jie tarė: “Padarykime Dievą, pagal mūsų paveikslą ir panašumą, ir jis tevaldo jūros žuvis, dangaus paukščius, žvėris ir visą žemę, ir visus roplius, kurie kruta ant žemės. Padarykime Dievą pagal mūsų paveikslą, mes jį šlovinsime, lenksimės jam, o jis mus valdys”. Ir taip atsirado Dievas.

Žmonės Dievui paliko tik vieną įsakymą: Neturėsi svetimų žmonių mūsų akivaizdoje. Nedarysi sau drožinio nei paveikslo panašaus į visa tai, kas yra danguje, aukštybėse, kas yra čia žemėje, apačioje, ir kas pasilieka vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir jų nevaldysi. Nes mes esame tavo kūrėjai, todėl tu turi tik mus, vienintelius, valdyti. Nes mes, žmonės, esame labai pavydūs kitų pasaulių tautoms; todėl mes už tai keršijame net ligi ketvirtos Dievų kartos”. Taigi, rinkis jeigu nori mus valdyti - būk mūsų Dievas, nes, kitaip, mes tave išmesime ir sau susirasime naują Dievą - mūsų Valdytoją, mūsų Karalių, mūsų Viešpatį. Jis mus valdys, o mes jį šlovinsime, lenksimės jam, jam dėkosime.

Seniai, labai seniai, gyveno tik vieni žmonės. Jiems nusibodo būti vieniems bei nevaldomiems, ir jie tarė: “Pasidarykime Dievą, pagal mūsų paveikslą, mes jį šlovinsime, lenksimės jam, o jis mus valdys”.

Štai taip ir atsirado Dievas. Tai nebūtina net ir įrodyti. Nes žmonės negali gyventi nevaldomi; nes žmonės nemoka gyventi laivai, jie trokšta tik vergo grandinių bei proto tamsos, kad tik, neduok Dieve, neapakintų jų proto tamsos - Tiesos Šviesa. Jiems nereikia šviesos, jie trokšta tik miego.

Paprastas žmogus valstybei reikalingas tik per rinkimus. Tai yra tik vieną dieną, tiksliau - vienai minutei - pažymėti rinkimų biuletenio lapeliui; ir tai tik kartą per keturis metus. Ir iš viso, per visą savo gyvenimą (t. y. iki 90 metų), žmogus valstybei reikalingas tik 20 - 30 minučių. O pasibaigus rinkimams, žmogus vėl tampa valstybės mėšlu - t. y. jai nereikalingu bei jos visaip išnaudojamu žmogumi - vergu.

Valstybė nekreipia dėmesio į savo piliečius. Jai piliečiai - beverčiai žmonės, sugebantys tik viena - savo patriotizmo bei pilietybės dėka išrinkti ją dar kartą; tai yra dar kartą ant savo galvos užsidėti naštą, o tuo tarpu vyriausybei - pakvimpa auksu, nemokamomis kelionėmis po egzotiškas pasaulio šalis bei sunkaus žmonių gyvenimo ir darbo prakaitu, kuris, jos manymu - piliečių darbštumo rodiklis.

Tik per rinkimus visi žmonės tampa tikrais piliečiais, ginamais valstybės bei jos saugomais; juk taip pase parašyta - šis pasas yra Lietuvos respublikos nuosavybė. Asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja valstybė. Vadinasi, net ir pasas nėra žmogaus nuosavybė; jis neturi net jo; ir iš viso - jis nieko niekad ir neturės.

Taigi, dar kartą kartoju - tik per rinkimus visi žmonės tampa tikrais piliečiais turintys visas teises, bet pasibaigus rinkimams, jie ir vėl tampa užmirštais vyriausybės bei savo mylimos Tėvynės. Po rinkimų valstybei žmonės reikalingi tik varganam darbui, skurdui, bedarbystei, badui ir apgavystėms.

Visos vyriausybės visada išnaudodavo savo tikruosius piliečius; visos vyriausybės bei Tėvynė nusispjaudavo ant jos laisvės ir nepriklausomybės iškovotojų bei Tėvynės Didvyrių kraujo. Joms jie, tik didvyriai ant popieriaus lapo.

Tolerancija - blogas dalykas, nes ji neleidžia pilnai atsiskleisti žmogaus asmenybei, nes ji žmogų suspaudžia į jos paruoštus rėmus - narvus, kuriuose žmogus negalėdamas pilnai išsakyti bei išreikšti savo nuomonės tampa žvėrimi, besiblaškančiu uždarame narve. Tada jis nieko negali pasakyti, nes narvo sienos - grotos, tvirtai surakina jo protą.

Tolerancija neleidžia pasirodyti žmogui tokiu, koks jis yra, o tai yra jo laisvės, prigimties bei asmenybės moralinis įžeidimas, o galbūt ir net moralinis pažeidimas. Nes žmogus savo mintis turi derinti bei keisti pagal kitų nuomonę arba dėl įvairių nuomonių srauto prisiderinti - t. y. pakeisti radikalią savo mąstyseną į šalia jo esančių žmonių mąstysenos būklę bei visumą. O tai reiškia, kad žmogus negali nei savarankiškai mąstyti ir kurti, nei savarankiškai spręsti bei tobulėti, o visą laiką savo mintis lyginti, derinti su kitų žmonių mąstysenos produktais; o tai yra lygu jo moralės kalėjimui. Juk mėšlą reikia išmesti, o ne iškelti į aukštumas.

Tolerancija naikina žmogų bei naikina jo protą, nes daugelio žmonių protai tolerancijos būdu yra paverčiami vienu - ideologiniu protu, kuris įsigalėjęs valdys visą visuomenę. Ir nesvarbu ar tu toks, ar ne, bet visų protai bus vienodi ir lygūs. Juk Mocartas, Bachas ir kiti kompozitoriai kūrė savąją muziką, o nesiderino prie kitų žmonių - klausytojų patarimo ar kūrimo. Tai lyg prilygtų proto bei mąstymo lygybei - proto ir mąstymo socializmui.

Net P. A. Holbachas teigė: “ Jog reikalauti iš kito žmogaus, kad jis galvotų taip, kaip mes, vadinasi, reikalauti, kad jis būtų tokios pačios sandaros kaip mes, kad jis kiekvieną savo gyvenimo akimirką patirtų tokias pačias modifikacijas kaip mes, kad turėtų tokį patį būdą, valgytų tokį patį maistą, būtų taip pat išauklėtas kaip mes, - žodžiu, reikalauti, kad jis būtų mumis pačiais. O kodėl tada nepareikalavus, kad jis turėtų tokius pačius veido bruožus?

Kiekvienas laikosi savo pažiūrų, nes brangina savo gyvenimą ir mano, kad jo laimę lemia laikymasis prietarų, kuriuos jis perima tik dėl to, jog yra įsitikinęs, kad jie naudingi jo gerovei. Pasiūlykite subrendusiam žmogui pakeisti savo religiją į jūsų, ir jis palaikys jus nepilnapročiu; tuo jūs tik sukelsite jo pasipiktinimą ir panieką, ir jis savo ruožtu pasiūlys jums perimti jo pažiūras; po ilgų ginčų arba imsite laikyti vienas kitą bukagalviais ir užsispyrėliais, ir protingesnis bus tas, kuris nusileis pirmas”.

Taigi, pirmas nusileidęs žmogus, praras savo sąmonės dalį, nes nusileisdamas kitam, jis pražudo nesugrįžtamai, amžiams, savo mąstysenos dalį. Vadinasi, tolerancijos negali būti. Šis terminas žemėje turi išnykti. Tada liks laisvas mąstymas bei laisvas asmenybės augimas. Nes tik tada žmogus taps pačiu savimi - žmogumi, turinčiu bei ginančiu savo asmenybės vystymosi dalį. Ir toks žmogus bei jo mintys, niekada neišnyks iš nuosavos žemės, nes jis laisvas; jis gina tai, ką pats sukūrė savo protu, jis gina tai, ką pats turi išsaugoti.

"Religinis tikėjimas yra didžiausia problema pačiam sau. Jeigu tikėjimas viduje neturi klausimo, jis yra tik pažiūra ar tik taisyklė," - taip teigė Livingstonas.

"Niekada žmogus tiek blogo nėra padaręs, kaip tik dėl religinių įsitikinimų," - Blekas Paskalis.

Taip, religija visais laikais kovojo prieš žmones bei žudė juos įvairiausiais būdais, prisidengdama įvairiomis sektomis ar inkvizicija. Tiksliau, religijos tikslas - įbauginti žmogų, pažeminti jį, liepti jai tarnauti bei aukotis, nors, tuo tarpu, ji yra tik keleto žmonių - piktadarių grupė, trokštanti įgauti kuo daugiau valdžios bei turtų.

Dauguma nešvarios sąžinės žmonių prisidengdavo įvairiausiomis religijomis bei klaidindavo tikinčiuosius, kad jų religija yra Dievo įkurtoji, o ne žmonių. Taip dauguma lengvatikių bepročių ir paklusdavo mažytei grupelei žmogžudžių. Jie tikėdavo, kad visa tai ką jiems duodavo bažnyčia yra skirta Dievo.

Jie negalėjo net pagalvoti, kad juos taip apgaudinėja ir mulkina įvairaus plauko biznieriai, kurių tikslas- tik pinigai; nes tik auksas, turtai, valdžia ir galybė spindėjo jų akyse bei prote. Visais laikais pasaulyje vykdavo karai, o juos išprovokuodavo bei remdavo įvairios religijos.

Taigi, religijos - karų sukėlėjos bei puoselėtojos, žmonių išnaudojimo bei pažeminimo šaltiniai.

Niekada žmogus nesijautė laisvas, nes jį visą laiką kas nors laikė ir prievartavo: vienus metus Dievas, antrus ponas ar vergvaldys, trečius - bažnyčia, ketvirtus - skurdas ir ligos, penktus - nelaimės ir t. t. Visą laiką žmogų suko vis ta pati karuselė - Dievas, ponas, bažnyčia, ligos; Dievas, ponas, bažnyčia.

Ar žmogus laisvas? Ne, jį valdo pinigai, turtas, garbė, aistros, meilė, tikėjimas, darbas, šeima, skurdas, valstybė, patriotizmas.., net miegas.

Ar žmogus yra laisvas? Tegul į tai jis pats atsako.

Katechetas. Žodis- tai stebuklas, paslaptis, meilė, Dievo dovana, viltis; tai Jėzus Kristus, gimęs iš Dievo...

Atsakymas. Bet žodis yra ir keiksmažodis, prakeikimas, naikintojas. Negalima sakyti, kad žodis- vien tik gėris ar stebuklas.

Katechetas. Per tikybos pamokas reikia kalbėti ne tik apie tikėjimą, nes reikia mokiniams atskleisti ir gyvenimo prasmę; nes be tikėjimo ir religijos nebus gyvenimo prasmės, ir laimės.

Atsakymas. O gal tikėjimas ir religija yra tik žmogaus haliucinacinė būsena? Galbūt jis tuo bando apgauti save bei sau įrodyti, jog jis nėra vienas visoje Visatoje; kad šalia jo yra ir Dievas, ir tikėjimas, ir religija reikalingi jam išsigelbėti?

Katechetas. Visi mes panašūs į Dievą, savo Viešpatį. Bei visi žmonės per savo gyvenimą sukuria kokį nors meno kūrinį, o vienas didžiausiu, geriausiu bei tobuliausiu iš jų- paties žmogaus asmenybė, nes kiekvienas žmogus sukuria pats save.

Atsakymas. Vadinasi, tada ir alkoholikai, valkatos ir narkomanai yra panašūs į Dievą. O ar degradavę alkoholikai ir narkomanai taip pat yra meno kūriniai?! O gal ir Dievas yra toks - alkoholikas, valkata, narkomanas, degradantas? Juk jis žmogų sukūrė pagal savo paveikslą bei panašumą, kaip patį tobuliausią savo kūrinį.

Vargu ar į šiuos klausimus atsakys katechetai. Vargu.

Pedagogas. Auklėjimas yra sąmoningas bei tikslingas suaugusios kartos veikimas į nesuaugusią kartą, siekiant vesti ją į fizinį bei dvasinį subrendimą, reikalingą gyvenimo tikslams pasiekti.

Fiziniu lavinimu siekiama, kad tinkamai būtų išvystytas žmogaus kūnas - fizinės jo galios. Jei žmogus neturės sveikatos, bus sunkus ir kitoks ugdymas.

Stebėtojas. Tačiau jaunimas tolsta nuo fizinio lavinimo bei savo sveikatos. Daugelis jų rūko, geria, net vartoja narkotikus. Jiems nerūpi sveikata, nes gyvenime jiems viskas prarasta.

Pedagogas. Politechninio lavinimo tikslas yra jaunosios kartos supažindinimas su technikos laimėjimais ir išmokymas jais naudotis.

Stebėtojas. Tačiau visa tai veda į žmogaus išsigimimą - kuriami masinio naikinimo ginklai ir panašiai.

Pedagogas. Intelektualinio lavinimo tikslas yra išskleisti intelektualines žmogaus galias, įsisavinti mokslo žinias bei mokslinius įgūdžius.

Stebėtojas. Tačiau jaunimas nenori tobulėti, jis po truputi vis degraduoja ir žlunga. Jis naikina save svaigaluose. Jo nedomina nei mokslas, nei pasaulis, nei žinios. Jaunimas užsidaręs savyje.

Pedagogas. Doriniu auklėjimu siekiama, kad jaunoji karta būtų dora ir sąžininga.

Stebėtojas. Tačiau dauguma jaunimo renkasi nešvarų biznį bei apgaudinėja, apvagia, apiplėšia kitus - dorus piliečius, kuriems svetima prievarta, sukčiavimas ir apgaulė.

Pedagogas. Estetiniu lavinimu siekiama, kad jaunoji karta suprastų grožį ir meną.

Stebėtojas. Tačiau jaunimas viską tik griauna. Jis nesupranta grožio, nes jis gimęs iš nerimo, netvarkos bei pykčio.

Pedagogas. Religiniu auklėjimu siekiama, kad jaunoji karta būtų šventa bei įjungta į religinį bendruomenės gyvenimą, įpratina dalyvauti religiniame kulte, pamaldose ir asmeniškai bendrauti su Dievu.

Stebėtojas. Tačiau jaunimas "šika" ant Dievo, jam malonesnis Šėtonas, bendraujantis su jais muzika, daile, narkotikais, gyvenimo būdu ir panašiai. Jaunimas nemėgsta šventuolių, jiems jie - žlugę žmonės.Jaunimo nedomina nei religija, nei tikėjimas, jiems tai - tik bereikalingas laiko gaišinimas ir absurdas. Jis nesilanko pamaldose bei nebendrauja su Dievu, nes jų kalba - tik keiksmažodžiai bei pykčio protrūkiai. Jaunimas niekina viską - gyvenimą, šeimą, visuomenę, pasaulį, save, net Dievą.

Pedagogas. Individualiu auklėjimu siekiama kiekvieną individą pakelti į aukščiausią tobulumo laipsnį. O jis įmanomas tik šeimoje.

Stebėtojas. Tačiau visi trokšta tik kristi žemyn. Dauguma žmonių renkasi tamsą, vienatvę ir mirtį, nes jie neturi šeimos, neturi tėvų, neturi draugų, neturi nieko. Jie vieniši, atstumti, pažeminti, išmesti už visuomenės ribų.

Pedagogas. Visuomeniniu auklėjimu siekiama, kad jaunoji karta pasijustų esanti visuomenės nariu ir sugebėtų visuomenėje gyventi, ir dirbti.

Stebėtojas. Tačiau jaunimas bėga nuo visuomenės. Jis renkasi tai, kas tik jam būdinga: pankus, metalistus, hipius, reperius, reiverius ir t. t. Renkasi todėl, kad jis nori šokiruoti visuomenę, tą pilkąją žmonijos masę, o, be to, jaunimas nori gyventi laisvai - nieko nevaržomas bei daryti tai, ką jis nori daryti. Visuomenė jaunimą dusina.

Pedagogas. Tautiniu auklėjimu siekiama, kad žmogus suprastų esąs tautos narys. Jaunoji karta supažindinama su tautos gyvenimu, žadinami patriotiniai jausmai. Šiam tikslui pasiekti tarnauja gimtosios kalbos studijavimas, tautinis menas, tautos istorija.

Stebėtojas. Jaunimo nedomina tautinis auklėjimas, nes jis nori būti laisvas ir nepriklausomas nuo visuomenės normų bei karinės tarnybos. Jis nesižavi patriotizmu bei tautos gyvenimu; jis "deda" ant tautos, gimtosios kalbos, tautinio meno bei istorijos. Jo niekas nedomina, išskyrus užsienį, biznį, vagystes, chuliganizmą, reketą bei anglų kalbą. Jaunimas gyvena tik sau.

Pedagogas. Tarptautiniu auklėjimu siekiama, kad jaunimas būtų paruoštas visos žmonijos gyvenimui.

Stebėtojas. Tačiau jaunimas pasaulyje ieško tik panašių į save, o su kitais - jis nebendrauja. Kiti - jaunimo priešai.

Taigi, auklėjimu jaunimo neperauklėsi, jis visada išliks toks pat - niūrus, kerštingas, viskam abejingas bei mirštantis.

Krikščionys sako: jei nebūsi apsimarinęs, niekad netapsi maldos žmogumi. Visą laiką tu turi visokiais būdais marinti bei kankinti save, kad labiau patiktum Dievui, nes kur nėra kentėjimo, ten nėra dorybės. Kentėk, žmogau, tik taip įrodysi savo meilę Dievui!

Gerkime ligi paskutinio lašo iš savo vargingo dabartinio gyvenimo skausmo taurės. Ką reiškia kentėti dešimt metų, dvidešimt, penkiasdešimt.., jei po to laukia amžinas ir nesibaigiantis dangus. Bet dar geriau, jeigu kenčiama ne vien dėl dangiško atlyginimo, bet kenčiama mūsų Viešpačiui Dievui paguosti, Jo valiai pildyti. Tai yra kenčiame todėl, kad pačiam Dievui būtų lengviau kentėti drauge su krikščionimis, negu vienam, vienatvėje prikaltam prie kryžiaus. Kentėjimais mes išpildome Dievo valią - krikščionio gyvenimas, tai amžina kančia. Paradoksas: kad gyventum - turi mirti.

"Klausyk, žmogau, - sako katalikas, - tu lieki nugalėtas. Aš tau pasakysiu, kokie yra žmogaus turtai žemėje, kad jų neniekintum. Tai: alkis, troškulys, karštis, šaltis, skausmas, niekinimas, neturtas, vergovė, vienišumas, išdavimas, šmeižtas, kalėjimas. Būk pažemintas ir džiaukis tuo, kad toks esi žmonių bei Dievo akyse. Dievas myli tave, dėl to ir žemina visų akyse - tuo parodydamas, jog tu esi jam brangus. Nes ne ką kitą, o tave - lyg išrinktąjį žemina prieš visus".

Neklydo tas, kuris sakė, kad siela ir kūnas yra priešai, kad jie vienas prieš kitą kovoja. Truputį suklydo Dievas, nes sujungęs kūną su siela, Jis sukūrė netobulą žmogų. Kūnui reikia duoti truputį mažiau negu jam priklauso. Jeigu ne, tampama išdaviku.

Vargšų žmogelių džiaugsmas, nors ir turėtų antgamtinį motyvą, visuomet palieka kartumo prieskonį. Čia - žemėje, skausmas yra mūsų gyvenimo druska. Dėkok Dievui už ypatingą malonę, už tą šventą pasibjaurėjimą pačiu savimi.

Tebūnie palaimintas skausmas; tebūnie mylimas skausmas; tebūnie pašventintas skausmas; tebūnie garbinamas skausmas!

Atsiteisimas: štai kelias, kuris veda į gyvenimą. Žmogus privalo atsiteisti net už tas nuodėmes, kurių jis pats ir nepadarė. Sakyk savo kūnui: mieliau noriu turėti tave vergu, negu vergauti tau. Atmink, savo didžiausiu priešu esi tu pats sau. Taigi, kentėk, naikink, niekink save - tuo tu labiau patiksi savo Dievui, žmogau!

"Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi" (Jeremijo 17,5).

"Niekuomet neprakeiksiu daugiau žemės dėl žmonių; nes žmogiškos širdies jausmas ir mintys yra palinkę į piktą iš jaunystės" (Pradžios 7,21).

"Jie pasišaukė Lotą ir jam tarė: kur yra tie du vyrai, kurie įėjo pas tave nakčia? Išvesk juos šen, kad mes juos abu pažintume. Lotas atsakė: Nedarykite, meldžiamieji, gėdos. Turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro; aš jas išvesiu pas jus, ir darykite su jomis kaip jums patinka, kad tik jūs nedarytumėt nieko pikto aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogu pavėsiu" (Pradžios 19,5-8).

"Moteriškė turinti mėnesinį kraujo plūdimą, bus atskirta 7 dienoms; kiekvienas, kuris prie jos prisilies, bus suteptas iki vakaro" (Kunigų 15,19).

"... Atėję Belialio sūnūs pradėjo šaukti: Išvesk vyrą, kurs įėjo į tavo namus, kad mes su juo piktai pasielgtumėm. Senis atsakė: Nedarykite to pikto, nes tas žmogus- mano svečias. Aš turiu dukterį mergaitę, o jis turi žmoną; aš išvesiu judvi prie jūsų, kad jūs jas pažemintumėte ir pasotintumėt savo geidulį; nedarykite tiktai, to prigimčiai priešingo nusikaltimo su vyru. Bet jie nenorėjo sutikti su jo žodžiais. Tai matydamas, žmogus išvedė prie jų savo žmoną ir atidavė jiems. Jie elgėsi su ja piktai visą naktį ir tik rytmetį ją paleido. Auštant moteriškė mirė..." (Teisėjų 19).

"Dovydas vaikščiojo ant karališkų namų stogo, staiga pamatė besiprausiančią moterį; ji buvo labai graži. Dovydas liepė ją atvesti pas save. Kai ji pas jį atėjo, jis su ja miegojo, ir ji tapo nėščia. Kad apie tai nesužinotų jos vyras, Dovydas jį išsiuntė į karą, kur jis ir žuvo. Po vyro mirties ji tapo Dovydo žmona" (2 Samuelio 11).

"Karalius Dovydas (pasenęs) nebesušildavo, nors jį ir apklodavo drabužiais. Tuomet jo tarnai jam tarė: Paieškokime mūsų karaliui jaunos mergaitės; ji tebūna prie karaliaus, temiega prie jo šono ir tešildo jį. Taigi, jie surado Abisagę. Ji buvo labai graži mergina; ji miegodavo su karaliumi ir jam tarnavo" (3 Karalių 1).

"Saliamonas turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių, ir tos moteriškės nugręžė jo širdį nuo Dievo; jis pradėjo garbinti svetimus dievus..." (3 Karalių 11).

Štai kokie seksualiniai nukrypimai yra aprašyti Senajame Testamente. Jų laikėsi visi, net ir Dievo išrinktieji - Dievo tarnai: Abraomas, Dovydas, Saliamonas ir kt., kuriais Dievas pasitikėjo bei buvo atidavęs jiems visą valdžią, mokymą, net tikėjimą. Taigi, Senasis Testamentas atnešė žmonėms ne tik tikėjimą, bet ir smurtą, prievartą, homoseksualizmą. Vadinasi, nei Abraomas, nei Dovydas, nei Saliamonas nėra žmonijos pavyzdys, taip pat, kaip ir visas Senasis Testamentas paskendęs seksualiniuose malonumuose...

Senasis Testamentas nėra žmonijos dorovės šaltinis, greičiau tai tik seksualinių malonumų, prievartos, lytinių iškrypimų, karų knyga; ji negali būti vadinama Šventąja Dievo knyga (Šventraščiu), - pavyzdžiu žmonėms, kaip jiems reikia gyventi ir tikėti. Nes nei vienas Dievo išrinktasis nesilaikė Dievo įsakymų bei dorovės normų. Jie gyveno tik tenkindami savo kūniškus malonumus.

Niekada kaimas nebuvo prilygęs miestui ir niekada jam neprilygs, nes juos skiria ypatingos priešybės.

Miestą traukia malonumai, laisvė, nepriklausomybė, nuotykių aistra, informacija, o kaimą - darbas. Sunkus ir monotoniškas, purvinas darbas; vergystė žemei, pilnas užimtumas, informacijos stoka. Jame nėra nei nuotykių, nei aistrų, nei nepriklausomybės, nes visą laiką kaimo žmogus yra prikaustytas prie purvinos žemės, kuri jam nesuteikia laisvės, bet apkrauna sunkiais ir bereikšmiais darbais. Kaimo žmogus niekuo nesidomi, na nebent degtine; nieko naujo nelaukia, netobulėja, jam užtenka to, ką turi: duonos, dulkių, purvo ir protinio bei dvasinio tamsumo, mėšlo.

Šūdą traukia žemė, todėl kaimo žmogus ir renkasi ją, tuo pačiu sunaikindamas savo intelektą, laisvę bei kūrybines galias. Šūdą traukia žemė, nes jis joje trokšta supūti.

Visą laiką miestai žiūrėjo į kaimus su panieka ir pasišlykštėjimu. Jiems kaimo žmonės priprato prie beždžionžmogių bei kirminų rausiančių purviną žemę. Ir kaip žmogus galėjo pamilti purvą, jeigu jis yra "aukščiausiai" išsivysčiusi žemėje būtybė? Kaip jis galėjo save taip paniekinti ir priskirti prie žemės rausikų?

Net Dievas pasmerkė žmogų nusigręžusį nuo Jo bei pasaulio ištaręs: dulkė esi, dulke ir liksi. Tai parodo, jog žmogus turi stengtis tobulėti, ieškoti daugiau ir vis naujesnės informacijos, žvelgti aukštyn - į šviesą ir tobulumą, o ne visą laiką vis žiūrėti ir žiūrėti žemyn, nuleidus akis iš baimės į žemę bei matyti tik purvą, dulkes ir smėlį.

Tačiau kaimo žmogus šito nesupranta. Jis žiūri į purvą, bet mato auksą; jis žiūri į šūdą, o jame mato savo gyvenimą - purviną, varganą, pasmirdusį mėšlu bei prakaitu. Kaimo žmogui patinka uostyti mėšlą, nes jo kvapas jam saldesnis už medų, nes jo kvapas jam primena Rojų. Prisiuostęs mėšlo ir prakaito kvapo kaimo žmogus pasijunta laimingiausiu pasaulio žmogumi. Šūdą traukia žemė, todėl jis ir limpa prie jos.

Nesigirk, žmogau, jog esi tobuliausias Dievo kūrinys, nes Dievas sukūrė didelį šūdą - žmogų. Todėl žmogus neturi teisės savęs iškelti aukščiau kitų būtybių, nes jis lygiai toks pats kaip ir jos - pažemintas, netobulas, sergantis bei mirtingas.

Dievas sukūrė didelį šūdą - žmogų, kuris pats nori kitus pavadinti šūdais. Kuris pats nori pavergti ir pažeminti visą pasaulį. Žmogus trokšta tik valdyti ir žudyti. Jam reikia garbės, turtų, karjeros. Žmogus negali gyventi nežemindamas kitų, nes toks jo išsivystymo lygis, kuris tik pažeminus kitą, iškelia jį į aukštesnę padėtį.

Taigi, žmogus, tai didelis, protaujantis Žemėje šūdas, kurį sukūrė Dievas norintis, kad jis iš šūdo taptų Žmogumi. Tačiau žmogus vis dėlto renkasi šūdą - jis nenori būti tobulu ir laisvu, jam užtenka ir to, kad jis smirda lyg didelis šūdas. Žmogaus protui nieko nereikia. Jam pakanka ir šūdo kvapo. Uostydamas jį - jis būna laimingas.

Teisingai pasakė Ramūnas Jaras: "Mylėkime šūdą ir gerbkime jį kaip savo artimą, nes jis toks ir yra".

Visais laikais žmogus buvo taip pripratęs prie šūdo, kad kur tik jis bevažiuotų ar benueitų, visuomet su savimi nešiodavosi popieriaus šiknai nusivalyti, o tie, kurie neturėdavo ir jo - mėgaudavosi šia procedūra ir su medžių lapais bei žole ar šieneliu.

Visur ir visada geriausiu žmogaus draugu buvo šūdas. Net ir susipykęs su juo jis būdavo žmogui ištikimas - visur ir visada jį lydėdavo bei būdavo kartu.

Tik šūdas niekuomet žmogaus nepaliks ir neįžeis, tik šūdas..., nes jis be žmogaus ir gyventi negali.

Tad mylėkite, žmonės, šūdą ir gerbkite Jį kaip savo artimą (motiną, tėvą, draugus), bei pastatykite Jam didelį didelį paminklą: "Šūdas - geriausias žmogaus draugas".

Pliumpt, į vandenį nukrito šūdelis. Jis žiūri į tave ir juokiasi. Jis toks gražus ir šypsosi tik tau.

Koks gražus, šūdeli, tavo veidas, tavo rudos akys, blakstienos ir lūpos. Kokia nuostabi, šūdeli, tavo šypsena, kokie gražus ir balti tavo dantys.

"Nusibodai"- tari. Ir galiausiai, supykus užmuši jį kirveliu. Po to užpili jį verdančiu vandeniu - tegul išverda ir miršta.

Užpylus vandeniu, po kambarį pasklinda malonus šūdo arbatos kvapas. Tu juo mėgaujiesi ir būni laiminga.

Visi pasaulyje nori gyventi: žmonės, gyvūnai, augalai, akmenys, daiktai, namai, mašinos, durų rankenos, spintos, grindys, tiltai, kriauklės, klozetai, oras, vanduo, ugnis, žemė, debesys, trintukas, knygos, kreida, saulė, žvaigždės, rūbai, sapnai, lašiniai, degtinė, duona, akys, nosys, pelekai, lytiniai organai, kotletai, kava, molis, smėlis, stiklas, pyktis, meilė, neapykanta, aistra, viltis, tikėjimas, kerštas, net šūdas - taip pat nori gyventi...

Jeigu šiame pasaulyje egzistuoja ir šūdas, vadinasi - jis jam reikalingas, o be to, šūdas, kaip pasaulio dalis, taip pat turi turėti savo teises bei laisvę. Jis irgi, kaip visi, nori gyventi bei išlikti; jis irgi nori mylėti bei jausti.

Nereikia niekinti šūdo, nes jis - pasaulio dalis. Jis jam taip pat reikalingas, nes be jo nebus pasaulio prasmės, kuri yra - šūdas. Nes pasaulio prasmę sudaro viskas, kas jame egzistuoja, tai yra žmonės, gyvūnai, augalai, akmenys, daiktai, mašinos, oras, dangus, ugnis, smėlis, molis, kreida, akys, nosys, pelekai, lytiniai organai, kotletai, meilė, pyktis, aistra, neapykanta, viltis, tikėjimas..., net šūdas. Jis taip pat turi išlikti.

Neatstumkite, žmonės, šūdo, nes jis taip pat nori gyventi ir mylėti.

Paglostyk tu mano šūdelį, juk jis taip trokšta tavo rankų švelnumo. Jis lyg mažas vaikas pasiilgsta grįžtant tavęs iš darbo ir su meile prisiglaudžia prie tavo veido trokšdamas tavos šilumos, ir gerumo. Paglostyk tu mano šūdelį, te ir jis visad būna linksmas bei laimingas. Paglostyk tu mano šūdelį, juk ir jis nori gyventi kaip tu: ir gyventi, ir džiaugtis, ir verkti, ir mylėti.

Šūdelis - nuostabus draugas, geras sugėrovas, puikus pašnekovas. Jis visados būna linksmas, žavus, guvus, turintis humoro jausmą. Su juo niekuomet nebūna liūdna ir pilka. Jis moka praskaidrinti žmogaus nuotaiką bei pakylėt jo sielą link Dievo. Jis talentingas genijus bei puikus dailininkas ir muzikantas. Taip pat labai gerai išmanantis kvepalų technologijoje.

Be šūdelio būtų liūdna žmonėms gyventi žemėje, be šūdelio jie nuolat liūdėtų ir verktų. Todėl paglostyk tu mano šūdelį, kad galėtum būti laiminga ištisus savo gyvenimo metus, kad liūdesys ir ašaros netemdytų tavo akių; kad vien tik džiaugsmas, meilė ir laimė visada lydėtų tave gyvenimo kely, kurį labiausiai palaimina tik mano šūdelis. Gerbk Jį, klaupkis prieš Jį, melskis Jam, atlik Jam išpažintį bei visada mylėk Jį ir ginki nuo priešų. Tad paglostyk tu mano šūdelį, tegul ir jis pajunta tavo rankų švelnumą bei meilę.

Šūdą reikia branginti. Jis lyg mūsų Motina Tėvynė. Jis - mūsų viltis ir prisikėlimas. Jis- lyg antrasis mūsų Dievas.

Visas gyvenimas yra šūdas. Todėl jo mums ir nereikia branginti. Jo kvapas tamsus, jis niekuomet nepavydi ir neapgauna.

Šūdas - didžiausias pasaulio tobulumas. Jei jo nebūtų, žemėje būtų liūdna ir nyku. Nes kur guli šūdas, ten ir dauguma žmonių apsistoja. Jie taip pripratę prie jo gaivaus kvapo, kad net dauguma jo neiškeičia į Palangą ar Maljorką.

Dauguma žmonių myli savo šūdą ir įvairiausiai jį puoselėja: vieni jį paglosto, kiti -nuprausia, treti - sušukuoja, ketvirti - net pamyli. Jiems toks brangus yra šūdas bei jo kvapas, kad net kai kurie iš jų norėtų sukurti šūdo kvapo kvepalų, dezodorantų; net šampanas būtų šūdo skonio.

Šūdą reikia branginti, nes jis ir sukūrė pasaulį bei Žemę, bei davė žmonėms gyvenimą ir viltį, kad šūdu gimę - šūdu visuomet ir liksime. Juo mes būsime net ir numirę. Todėl mums šūdą ir reikia branginti, nes be jo pasaulyje liks tik tuštuma bei pavydas.

Niekas negali pažinti ir išmokyti žmogaus, jeigu jis pats šito nenori bei slepias. Pedagogika - tai bereikalingas mokslas, kuris niekada nepakeis žmogaus, nes jis yra toks, koks yra. Žmogus niekada nesikeičia, jis nuo pat gimimo jau bus toks, kokiu gimė - sava individualybė. O psichologija, taip pat nepadeda žmogui tapti kitu, ji tik bando žmogų uždaryti į tam tikrus psichologijos rėmus - t. y. į asmenybės praradimo narvą. Pedagogika bei psichologija tik iškraipo žmogaus protą, bei paverčia jį neprotaujančia būtybe.

Tad, nei psichologija, nei pedagogika nepadės žmogui tobulėti, tai tik tuščias laiko gaišinimas bei pasakų sekimas suaugusiam žmogui.

"Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus", - moko bažnyčia.

Mylėkite tuos, kurie jus skriaudžia, apvagia, prievartauja, žudo; mylėkite ir melskitės už juos, kad jie dar labiau pradėtų jus engti ir naikinti. Juk taip įsakė Dievas, norintis visos žmonijos laisvės bei laimės. Juk ir skriaudėjai bei budeliai taip pat nori gyventi, bei džiaugtis jūsų kančiomis. Todėl Dievas, iš meilės jiems, leidžia truputi pakankinti žmones. Tai juk truks neilgai- tik šiame ir taip jau neilgame žemiškajame gyvenime. Vargšai, kankiniai ir ubagai,- jūs galite džiaugtis, - to danguje jau nebus. O be to, kas daugiau atsikankins žemėje, gaus didesnį atlygį danguje.

Jūs klausiate, kas bus su jūsų kankintojais ir žudikais? Nieko! Jie yra Dievo išrinktieji nuo laikų pradžios; jie tik padeda jums apgaulės, vagysčių, kankinimų dėka greičiau pasiekti dangiškąją palaimą. Jie jau nuo pat senovės yra išrinkti Dievo karalystės sosto kariais, saugotojais bei teisėjais...

Kodėl jie skriaudžia nekaltus? Šiaip, iš neturėjimo ką veikti, o be to, kam žemėje reikia neturtingų žmonių, jei yra didelė dalis turtingųjų. Juk kur yra pinigai, ten yra ir valdžia bei teismas. Todėl mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kol jie jus dar apgaudinėja, apvagia, prievartauja bei žudo, nes jei jie persigalvos - jūs neįeisite į dangų. Todėl turite džiaugtis tokia Dievo nustatyta turtingųjų bei ubagų tvarka, nes ne kas kitas, bet Dievas visa tai sukūrė bei liepė įgyvendinti.

Džiaukitės kankinami ir prievartaujami, džiaukitės, tegul juokas ir dainos skamba iš jūsų lūpų bei šypsena šviečia veide. Jūs laimingi, jūs palaiminti, nes esate Dievo įsakymu žudomi, apvagiami bei prievartaujami. Taip jūs greičiau pateksite į dangų ir būsite išgelbėti. Jūs jame turėsite savo vietą. Ne, ne... ne prie Dievo sosto, bet kaip ir žemėje, kažkur toliau nuo Jo- užkampyje, vienumoje.

Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, juk taip moko bažnyčia. Be to, juk Dievas sukūrė tik gerą pasaulį, todėl viskas jame yra tik gera.

Nėra Dievo, nėra velnio, nėra žmonių, nėra nieko. Nėra nei meilės, nei tikėjimo, nei mirties, nei gyvenimo, nei vilties; viskas aplinkui tuščia ir nyku - be dvasios. Nieko nėra pasaulyje, nei sapnų, nei svajonių, nei vardų, nei pasakų, todėl žmogus jame nieko ir neieško.

Nėra atgimusios meilės, nėra - jos visos paklydusios ir sunaikintos. Nėra laiko, kurį žmogus norėtų turėti bei išsaugoti jį savo prisiminimuose. Nėra gyvenimo, kurį žmogus norėtų nugyventi; jis niūrus, šaltas ir piktas.

Nėra, nėra, nėra... visur tik - Nėra. Nieko nėra, nėra net žodžio - "NĖRA"; aplink tik tuštuma ir ledas.

N-Ė-R-A.

Neverta stebuklų ieškoti žemėje, nes jų joje niekada nebuvo. Viskas juokinga gyvenime, prieik ir pamatysi.

Nieko aš nepaliksiu, viską išsinešiu su savimi - mintis, eilėraščius ir meilę, kad nieko neliktų užmiršta, kad nieks manęs negedėtų.

Atverk man savąją sielą, aš noriu pažvelgt į ją, gal ji tokia pati kaip ir mano? Pro atvirą langą atskrido pas tave balti balandžiai. "Suleskit mano meilę, - sakai, - nes aš negaliu daugiau taip kentėti".

Pūsk, vėjau, stipriau, velki man plaukus, juk nieko nėra nuostabiau. Aš einu pas tave per šaltą spalio asfaltą, per tyrą gaivinantį orą. Aš šauksiu kartu su tavim - vis garsiau aidas skambės; jis nuneš mano linkėjimus jai . Ji jų laukia , žinau, labai laukia. Pūsk ,vėjau, stipriau, velki man plaukus, aš šauksiu kartu su tavim - vis garsiau aidas skambės.

Ar norėtum mylėti mane? Ar tau užteks tik apsikabinimo? Tikiuosi, tu nesi rausva, tik mėgstanti žiūrėti į saulėtekį.

Žaidžia vėjas su tavo veidu, aš matau - jis myli tave, glamonėja. Tu laiminga jo glėbyje vis kvatoji, supiesi, nors ir sijonas pasikelia aukštyn. Koks skirtumas, jei nieko aplinkui nėra, tik vienas vėjas mato. Jis žaidžia su tavimi, tave jis myli.

Horizonte lietus, prie mano namo lietus, prieš mano akis lietus, mano akyse - ašaros; kodėl visur tik tyla ir tyla... Horizonte saulė, prie mano namo vaivorykštė, prieš mano akis - tu, mano akyse - tikėjimas; kodėl visur tik šviesa ir šviesa. Man niekad nebūna gerai!

Einu tiesiai, bet atsimušu į sieną. Einu į šoną - vėl atsimušu į sieną, einu atgal - ir vėl į sieną. Suprantu, kad man nėra realaus išėjimo. Belieka tik išėjimas į viršų - dangų arba išėjimas į apačią - pragarą.

Man dar niekada taip netrūko tavęs. Aš tau padovanosiu savo mirtį, paimk ją ir išsaugok. To dar niekada nebuvo?! Taip, to dar niekada nebuvo, bet bus.

Atiduok man visas savo gyvenimo šiukšles. Aš jas saugosiu kaip didžiausią turtą, primenantį man tave; kaip didžiausią viltį, įrodančią, kad tu su manimi. Aš sutinku numirti, kad tik tau būtų geriau. Aš mirštu, nejaugi ir vėl išgelbės?

Visi mes mirštame. Mirštame kentėdami, mirštame aukštai iškėlę galvas, mirštame kalbėdami, mirštame piešdami savo svajas; mes mirštame draugiškai, nesipykdami ir nesikeikdami, mes mirštame su meile ir su džiaugsmu širdy; mes mirštame - tai mūsų prakeikimas ir laimė. Ir kodėl gi mirtis yra tokia mums paslaptinga, ir kodėl gi ji mus truputį gąsdina, bet kartu ir padrąsina. Kodėl jos artumas sušaldo žmogų, o jis - atveria plačiau akis į pasaulį.

Mirtie, mirtie ir kaipgi tu dar vis nepavargai? Nejaugi tu neprisimeni savo istorijos; juk tu nuo pat gimimo persekioji žmones ir jiems neleidi pailsėt. Mirtie, mirtie, įdomu ar gražus tavo veidas? Kokios spalvos tavo plaukai, tavo lūpos? Bet tu tyli lyg nebylė, į jokius klausimus niekam neatsakydama.

O mes vis mirštame... Mirštame kentėdami, mirštame aukštai iškėlę galvas, mirštame kalbėdami, mirštame piešdami savo svajas; mes mirštame draugiškai, mes mirštame su meile ir su džiaugsmu širdy; mes mirštame - tai mūsų prakeikimas ir laimė.

Žmonės ryžtasi nutraukti savo gyvenimą dėl labai įvairių priežasčių. Jie nusižudo iš sielvarto dėl mylimo žmogaus mirties, dėl nesaugumo jausmo, persekiojančio žmogų nuo vaikystės; dėl vienatvės ar prarasto tikėjimo rytojumi. Jie žudosi dėl globalinių katastrofų grėsmės sukeltos baimės, dėl pasitikėjimo savimi praradimo, dėl gilios depresijos, dėl sunkios psichinės ar kitos nepagydomos ligos, dėl finansinių problemų, dėl gėrimų ir narkotikų sukeltų sunkumų, dėl įtampos, sunkumų ir nemalonumų darbe ar mokykloje, dėl depresijos po skyrybų, dėl nesėkmingų vedybų, šeimos.

Žmonės žudosi dėl savęs paaukojimo vardan ko nors lyg Sokratas; taip pat gelbėdamasis nuo nelaisvės (Pilėnai, partizanai). Ir visos šios priežastys yra tikros ir teisingos. Juk nesižudoma vien tik dėl to, kad esi senas. Nors ir tai kartais nutinka.

Manęs nieks nepagimdė, aš gimiau pats. Juk pirmąją naktį daugiausia sniego, todėl ji- šalčiausia. Ar žinote, jog kiekviena filosofija turi savo ribas. Mokslas taip pat turi ribas, už kurių jis tampa niekuo. Nes ir gyvenimas neturi sienų, jis - erdvė; tai amžina kova, kurioje visi pralaimime.

Gyvenimo esmė slypi tamsoje, bet žmonės to nemato, nes jie apakinti šviesos; juk kiekviena kelionė visada pasibaigia sugrįžimu.

Visi mes mirštame gyvi, nes mirę - mirti negali. Tai ir yra gyvenimo esmė- jeigu jau miršti, mirk tik gyvas. Nebūkime didesniais už save, jeigu neesame. Mintis reikia apeiti aplinkui, kad jos nepavergtų tavęs; juk kelias švieson galimas tik per tamsą.

Man reikia ašarų, kuriomis galima viską nuplauti; man reikia ašarų, kuriomis galėčiau palaistyti žemę. Aš noriu turėti savo namus, kuriuose aš galėčiau jaustis savimi.

Kiekvienas žmogus turi savąjį Dievą, kuriuo labiau tiki negu tikru; juk kaip ir kiekvienas kelias turi savo vardą. Laisvę ir meilę reikia uždrausti, nes jos atima protą. Pabaiga taip pat turės pradžią - daug kur taip sako pranašystės. Neliesk nakties, nes ji nori būti tamsi.

Aš parodysiu žmonijai tamsos grožį, o ji tegul man parodo šviesos bjaurumą. Sudužusių veidrodžių nieks neklijuoja, dėl to ir "kritę" žmonės negali niekada atgimti, juk valia viešpatauti stipresnė už valią mylėti.

Žmogus - tai vaikščiojantis medis, kuris kada nors bus nukirstas. Tai jau įrodė gyvenimas - ir kūnas, ir siela mirtingi.

Žinok, žmogau, jog gyvenimą sulaužyti lengviau nei šiaudą. Be to ir meilė - ne žaidimas, tai laiptai į gyvenimą; o nuo nuodėmių pabėgti galima taip pat - tik per nuodėmes. Kadaise juk ir kalnas buvo lyguma.

Tik žemė išsaugo tai, ką pasiima- ji neišduoda savo vaikų. Daužosi širdis, plaka, bet į ją nieks nekreipia dėmesio, juk sunaikinta meilė niekada neprisikelia. Kam reikalingas tikėjimas? Tik tam, kad žmogus nebūtų vienišas. O gyvenimas žemėje - tai repeticija gyvenimui po mirties. Juk gyvenimo esmė - priešų ieškojimas. Laisvė - taip pat kalėjimas, tik be grotų.

Kančias galima sumažinti perpus, bet ne daugiau, nes jos ir sudaro žmogų. Laimė duota tik vieną kartą gyvenime - tai mirtis, nes visada žmogus miršta tikėdamas, jog tai ne paskutinis kartas, nes žmogus visada klysta. Net ir gyvenimas yra jo klaida.

Tad gyvenimo esmė yra tik tokia: erdvės durys atsiveria tik saviems.

Pasaulis yra jau toks suknistas, kad nemalonu apie jį net pagalvoti. Jis visas paskendęs purve, mėšle ir šiukšlėse. Įdomu, ar atsirastų bent viena pasaulyje protinga būtybė, kuri sutiktų jame pragyventi savo gyvenimą, savo vargus, laimę, meilę ir džiaugsmą iškeisti į šią - didelę šūdo krūvą. Pasaulis toks jau yra, jis tam ir buvo sutvertas, kad viską - ką tik įmanoma paverstų į šūdą. Kiti pasakytų, jog Dievas sukūrė pasaulį; bet tai netiesa - Dievas šūdo nekūrė!

Šio pasaulio nekūrė Dievas, jį sukūrė pats žmogus, savo noru ir savo pasiryžimu. "Protingas" šūdas bandė sukurti savo pasaulį - taip pat šūdiną, kaip ir jo kūrėjas.

Žmogus viską daro savo purvinomis, šūdinomis rankomis. Jomis jis ima duoną, tepa sviestą, ima žuvį ar mėsą, geria kavą, arbatą, šampaną. Ir tai jis daro tomis pačiomis šūdinomis savo rankomis. Jis jų niekada neplauna. Juk kam ir plauti, juk šūdą plaunant, jis vis tiek lieka šūdu ir smirda. Geriau neeikvokime vandens, kuris ir šiaip jau pradeda virsti šlapimu.

Šikite, žmonės, sau po kojomis, po galva, po pagalve, į savo sriubą, pirštines, kepures, batus, kelnes bei kišenes; šikite, kad kuo daugiau jūsų pačiū sukurtame pasaulyje būtų mėšlo, ne tik gyvulių, bet ir jūsų. Apšikite viską, net ir savo svajones, ir jausmus bei meilę ir tikėjimą. Apšikite viską, juk jūs šūdo valdovai - Šūdo Karaliai. Greitai net ir jūs patys pradėsite maitintis šūdais, juk tas, kuris šūdu gimęs, juo pasiliks ir per amžius.

Taip, jūs tikite dievu, jis - jūsų šūdas. Jis taip pat "Trejybė": Šūdas, Mėšlas ir Šlapimas. Jūs klaupiatės jam, jį garbinate, jam lenkiatės, aukojate aukas, gražiai rengiate, iškvėpinate bei bučiuojate per šventes jo "šventąjį" kūną. Kartą per mėnesį jūs suvalgote ir po šūdo gabalėlį, norėdami, kad jumyse apsigyventų šūdo dvasia, o per didžiąsias šventes jūs net kvėpinatės šūdo kvapais.

Nuo pat senųjų laikų žmogų laiko šūdas savo vergu. Žmogus neatsispiria jam- jo galiai, jis vis žaidžia su juo, su savuoju šūdu - Kūrėju. Šūdas taip pavergė žmogaus širdį bei sielą, kad jis net trokšta turėti šūdiną žmoną, kuri viską, net visus kambario kampus apdergtų savo išmatomis. Jiems net ir gimtų šūdini vaikai - rusvi ir glotnūs šūdo rutulėliai, kurie žaistų vienas su kitu riedėdami po visą ir taip jau šūdiną kambarį. Vėliau, kai jiems išaugs pirmieji šūdo danteliai, didžiuodamiesi jais, juos rodys savo kaimynams bei draugams. Ir visi džiaugsis, kad šūdini tėvai susilaukė šūdinų vaikų.

Šlykštu darosi nuo tokio pasaulio, kuris buvo sukurtas pačio žmogaus, savo noru ir savo pasiryžimu. Šio pasaulio nekūrė Dievas, nes Dievas šūdo nekuria.

Mes visi mokame gyventi, tačiau nemokame mirti. Ir kodėl mūsų to neišmokė mokykloje?! Juk buvo galima įvesti ir mirties pamokas į švietimo sistemą. Juk būtų visiems įdomu susipažinti su įvairiomis mirties pakraipomis, formomis, mirties sektomis ir t. t. Juk mirčių yra tokia įvairovė: mirtis vandenyje, ore, žemėje, po žeme, smurtinė, atsitiktinė, katastrofa, savižudybė, išprotėjimas, elektros kėdė, virvė, ginklai, narkotikai, peilis ir kt.

Tai tiesiog nuostabi ir šventa mirties istorija, tačiau dar ją ne visi supranta. Daugelis tamsuolių bijosi jos; galbūt mirtis jį netyčia pasikvies pas save dar prieš laiką ir prieš jo sutikimą.

Mes nesuvokiam ateities. Ji mums tik neesamas laikas, kurio niekada galbūt ir nebus. Ateitis - nežinomo rytojaus laikas, apie kurį nieko negalima net pasakyti.

Ateitis suvaržo žmogų bei suriša jį savo diržu, kad jis, kol ji dar neatėjo, nežinotų nei savo likimo, nei savo gyvenimo, meilės ir tikėjimo prasmės. Ateitis - pavargęs laikas nuo amžinos kasdienybės bei rūpesčių, kuriuos susikūrė pats žmogus savo vargui.

Mes nesuvokiame ateities. Ji kartais mus gąsdina, kartais - pralinksmina, kartais net ir mirtį pakviečia. Mes nežinome kas ji. Ar gera, ar bloga, ar draugiška, ar pikta ir paniurus. Ji neaprėpiama ir nežinoma, nes tai - ateitis, mūsų negimusio laiko kūrėja.

Mokslo naujovės lygios nuliui, jos nieko naujo neatrado, nei įrodė. Mokslas nereikalingas šiame ribotame ir netobulame pasaulyje, nes žmogus jį paverčia savo vargu bei rūpesčiu.

Mokslas - žmonijos mirties ir ateities praradimas, o be jos - žmonijos neliks lyg po atominio karo. Mokslas nemoka suprasti tai, kas yra ir egzistuoja pasaulyje, jis iš visko tik juokiasi ir viską paneigia. Mokslas niekada neturės ateities, tai beprasmis vargas ir skausmas uždėtas ant žmonijos pečių.

Be mokslo - mes visi mirę, su juo - mūsų taip pat nebeliks. Vadinasi, nieko nėra tikro mūsų žemėje, joje viskas tik purvina, žema, pasmerkta. Mokslas trokšta į savo rankas paimti žmogaus gyvenimą ir jį pakeisti, tačiau žmogus to nenori, jis nepasitiki juo, nes mokslas turi greit mirti. Juk nieks nenorės mirti su juo - su begalinės technikos kūrėju.

Ar pasaulis yra tobulas, ar ne - nieks nepasakys, nes šito niekas nežino ir neįrodė. Į šį klausimą galėtų atsakyti tik Dievas, bet Jis aukštai danguje ir mūsų negirdi. Jei ir išgirstų, vargu ar suprastume ką Jis mums norėtų pasakyt ir paaiškint, nes mes nežinome Dievo kalbos, galbūt ji - anglų, gal prancūzų, gal žydų ar arabų, o gal net ir papuasų. Niekas nėra girdėjęs kokia kalba šneka Dievas; niekas nėra Jo net regėjęs, nes žmogiškos akys mato tik savo vargus bei netiesą.

Ar pasaulis yra tobulas, ar ne - nieks nepasakys, nes šito niekas nežino ir kol kas dar neįrodė.

Žmogus sukurtas tik tam, kad galėtų iškęsti Dievo patyčias bei būtų visų stumdomas ten, kur jiems reikia. Tai gyvas, ramus, kuklus, viskuo pasitikintis padaras, kurį galima priversti net savižudybei. Tai pats netobuliausias ir kvailiausias Dievo kūrinys. Jis visų bijosi ir jiems tarnauja.

Žmogus - naujos kartos žemės vergas, amžinai darantis tai, ką jam įsako; jis niekada nesipriešina, kartais net sutinka, kad ant jo jodinėtų kiti - gal kiek protingesni padarai nei jis. Žmogus nemoka būti laisvas, gal to jis ir nenori. Gal jam patinka būti kito vergu bei pastumdėliu. Jis nesuvokia garbės ir orumo; jis nuolat - vargšas, apskuręs, atstumtas, purvinas bei protiškai atsilikęs. Toks žmogus niekada nepateks į Dievo karalystę danguje, nes jame ir taip jau daug vietos užėmę žemės kankiniai ir šventieji. Dievas nenori supurvinti savo Dangaus, Jis jį verčiau paliks angelams, nei purvinam, kvailam ir pavergtam žmogui, kuris buvo sukurtas tik tam, galėtų iškęsti Dievo ir angelų patyčias.

Meilė? Kokia meilė?! Draugystė? Kokia draugystė?! Tikėjimas ir viltis? Koks tikėjimas ir vilti?! Atleidimas kitam? Koks atleidimas?! Pagalba ir užjautimas? Kokia pagalba ir užuojauta?! Nesuprantu; apie ką jūs čia šnekate?! Nesuprantu, ką jūs čia norite pasakyti?!

Suprask, žmogau, tau laikas mirti, nes nesugebi gerai gyventi ir mąstyti. Suprask, žmogau, jau būtų laikas tau ir pasitraukti, kad kitas - "naujesnis" galėtų pratęsti tavo darbą bei užimti tavąją vietą po saule. Nes tu nemoki mylėti, tu nemoki nekęsti, tu nemoki kentėti, nei vargti, nei skęsti; tu nemoki tylėti, tu nemoki ir rėkti, tu nemoki galvoti, tu nemoki svajoti, tu nemoki nei kurti, tu nemoki nei šokti, tu nemiki nei dirbti, nei ilsėtis, nei guosti; tu nemoki žiūrėti, tu nemoki suprasti, tu nemoki miegoti, tu nemoki šypsotis, tu nemoki net verkti, mylėti; tu nemoki net pavydėti.

Suprask, žmogau, tau jau laikas mirti, nes nesugebi nei gyventi, nei mąstyti.

Mes negalime mąstyt apie Dievą, nes mūsų kūnai pasmerkti supūti. Jie - tik laiko sekliai bei palydovai... Mes nemokame mylėti, nes meilės žmogus nesupranta, ji slepiasi nuo jo, kaip nuo didžiausio priešo.

Mes nežinome kodėl gyvename, nes nesuvokiame gyvenimo tikslo ir pagarbos. Ir kodėl jis mums reikalingas?!

Mes netrokštame pažinti gėrio, dažniausiai mes renkamės tik blogį ir apgaulę, nes mūsų širdyse tuščia, tamsu ir nyku.

Mes nesugebame net atsakyti į klausimą - kodėl mes gimėme ir kas mes esame.

Visi mes mirštame užmerkę akis, nenorėdami pažvelgti mirčiai į veidą. Ir kodėl mes tai darome kiekvieną kartą?! Juk būtų įdomu sužinoti, ar gražus mirties veidas ir akys, ar gražios jos lūpos bei rankos. Tačiau mes tylime, niekas nenorime tai padaryti. Tai nežino net mokslas.

Visoje žemėje lankosi paklydusi mirtis, vis ieškodama to paties - žmogaus kūno, tarytum norėdama jame įsikurti savo namus, jį gaudo kur tik galėdama.

Mes taip ir mirsime, kaip ir kiekvienas bailys, neišdrįsę pažvelgti mirčiai į veidą. O gal mes taip padarome didelę klaidą - galbūt mirtis nėra tokia baisi ir bloga; galbūt ji, tik graži, miela, švelni panelė, norinti už mūsų ištekėti. Tai gali būti didžiausia mūsų klaida išlikimui, prarandant mūsų amžinumą.

Tad pažvelkime visi mirčiai į veidą!

Kodėl mes gyvename? Kodėl mes mirštame ir mylime? Kodėl mes kartais juokiamės, o kartais liūdime? Kodėl? Nejaugi tik šito Dievas ir norėjo?!

Kodėl mes kenčiame? Kodėl mes tylime? Kodėl smerkiame kitus, save iškeldami? Kodėl? Nejaugi Dievas šito pastebėti negalėjo?!

Kodėl mes keikiame likimą savo? Kodėl mes nebemylime savo tėvų? Kodėl mes kas ryta gyvenimą apraudam? Kodėl mes nebenorime būti žmonėmis? Kodėl? Nejaugi mūsų neužtars čia Dievas?!

Kodėl mes vargstame ir girdime keiksmus? Kodėl į saulę žiūrim užsimerkę, verkiam? Kodėl tik mūsų atminty nuskęsta gėris ir tiesa, kodėl tik mūsų mintyse užgimsta blogis? Kodėl? Nejaugi ir į šį klausimą neatsakys mums Dievas?!

Mūsų visų gyvenimai sutepti purvu ir mėšlu. Mūsų visų laimės padengtos suodžiais ir smala. Mūsų visų viltys aplaistytos krauju ir smėliu. Mūsų visų tikėjimai neturintys prasmės ir ateities. Mūsų visų skausmai paslėpti Dievo širdy, mes jų niekada nepažinsim. Mūsų visų nelaimės, vargai bei skurdas slenka paskui mūsų kūnus šiukšlynan. Mūsų visų jėgos ir sveikata jau baigia išsekti moksle ir sporte. Mūsų visų supratimai ir laisvė taip pat pavirs tuo, ką mes smerkiam.

Tad kas tada liks žmoguje? Tik siela! Tačiau ji negyva be kūno.

Nėra žmogaus be kančios, nes ji jam padeda gyventi ir mirti. Kančia jam padeda mylėti bei iškęsti gyvenimo skriaudas ir vienatvę. Kančia jį globoja, jį myli, saugo, maitina, gerbia. Ji geriausia žmogaus globėja ir sergėtoja; ji niekada nepaliks vieno žmogaus vienatvėje, ji visuomet bus su juo - ir mirty, ir kare.

Kančia - žmogaus sielos veidrodis, ji visada atrodo tokia, koks jos žmogus - sena ar jauna, bloga ar gera, mylinti ar nekenčianti. Kančia niekada neišduoda savo pasirinktojo žmogaus, ji lyg pat jo mirties bus jam ištikima. Ji nesugeba žmogui sukelti nei skausmo, nei nerimo, nei abejonių. Ji gerbia žmogų, leisdama jam pačiam pasirinkti kančios įvairovę, pobūdį bei stiprumą. Ji leidžia jam pačiam tai pasirinkti, nes ji niekada neprievartauja mylimo žmogaus. Ji visada išklauso žmogaus nuomonę ir tik tada jau veikia.

Laimę mes surasim tik mirty, joje dar liko vietos žmogaus sielai ir poilsiui. Nes tik joje dar liko šiltų prisiminimų apie savo gimimą, gyvenimą, darbą ir viltį. Tik mirtis neužgauna žmogaus sielos, ji amžina jos pagalbininkė ir gerbėja.

Taip, laimę mes surasime tik mirtyje, kurioje nėra nei liūdesio, nei vargo, nei skausmų; ji tiesiog dvasinė saulė nušviečianti žmogaus akiračio plotą, parodydama jam ką ir kaip reikia gerai, ir teisingai padaryti. Taip, mirtis niekada neišduoda žmogaus.

Mirtis - tai naujasis ralio sportas, kuriame mes visi turėsime palenktyniauti vienas prieš kitą savo gyvenimo trukmės varžybose. Mirtis - žmonijos išgelbėtoja bei puoselėtoja, negalinti jai padaryti bloga. Todėl ir ieškome laimės mirty, kol ją rasime, kad vėliau galėtume drąsiai ir išdidžiai ištarti - mirtis mane išlaisvino iš niūrios pasaulio tamsos bei liūno.

Tad laimę mes surasti galime tik mirtyje, nes tik joje dar liko vietos žmogaus sielai ir poilsiui; nes tik joje dar liko vietos žmogaus mąstymui bei kūrybai.

Niekas neišliks be kančios, nes tik ji, vienintelė, mus iškelia ir išaukština. Kančia - tai artimųjų mirtis, kančia, tai bėgimas nuo mirties bei Dievo. Juk ir Dievas kai kam yra didelė kančia, ir vargas.

Kančia, tai darbas ir džiaugsmas, kaltė, kultūra, malda. Galbūt kančia - net metų laikai bei ramybė, religija? Kančia yra mūsų auka, ji lyg mūsų mokytojas bei auklėtojas. Ji - mūsų išmintis, teisumas bei jungas. Kančios mokykla neišvengiama, ji pasireiškia per pasitikėjimą savimi bei darbą.

Kančia - ne tik liga, nelaimės ar darbas, bet ir sveikata, malda, tikėjimas. Ji nemoka sumažinti mirties baimės. Ji net neįspėja, kada ji ateis pas tave. Galbūt tai nauja religijos rūšis, o gal net ir mirties pašaukimas?! Kas žino? Lyg šiol jos dar nieks neištyrė bei neįrodė.

Žmogus - laiko vergas. Jis niekuomet negalės jo įveikti nei savo protu, nei sąžine, nei kilnumu, nei garbe, nei tikėjimu, nei meile, nei mirtimi, nei viltimi, nei tiesa, nei svajonėmis, nei savo širdimi, nei siela, nei filosofija, nei - griovimu. Žmogus bejėgis prieš laiką. Jis nėra pasaulio valdovas, jis tik jame gyvena ir miršta. Žmogus - tik pasaulio mirties dalelytė, valdoma, maigoma bei smaugiama laiko.

Laikas neleis žmogui laisvai gyventi, jis visąlaik jį žemins, kankins bei naikins. Juk jam nereikia, kad šalia jo būtų dar vienas amžinybės ir valdžios siekiantis bedvasis padaras. Ką laikas sukūrė, tą jis ir valdys. Žmogus tenesikiša į laiko erdvę bei kūrybą, nes jis - laiko vergas. Jis niekuomet negalės jo įveikti nei savo protu, nei sąžine, nei kilmingumu, nei garbe, nei tikėjimu, nei meile, nei mirtimi.

Išgelbėkim save iš pragaištingo žemės liūno, kad neliktų jame net mūsų vardų. Pasirinkime verčiau gyvenime laisvę, t. y. mirti dėl nieko ir nieką, tik dėl mirties išlikimo.

Mirtis, tiksliau savižudybė, gali suteikti žmogui laisvę mąstyti bei kurti. Nes be jos- nebus ir tikslo gyventi. Mirties filosofiją turėtų suprasti kiekvienas, kuris dar gali mąstyti ir suvokti. Nes ji - laisvės idėja, nes ji - žmonijos širdis.

Kelias į savižudybę turėtų eiti per tikėjimą ir viltį, kad kitoje plotmėje tavęs dar kažkas laukia. Kažkas, kuris neturi nei veido, nei vardo, nei balso; kuris nėra nei gyvas, nei numiręs.

Visi mes mąstome per greitai, net nesuspėdami suvokti, kad už mūsų pasaulio erdvės yra kita erdvė - amžina amžinos laimės erdvė, neturinti nei smurto, nei baimės, nei prievartos.

Kelias į savižudybę eina tik per atvirą ir kilmingą žmogaus širdį, kuriai nesvetimas nei skausmas, nei palaima. Kilminga ir tauri širdis visuomet pasirenka savižudybę, vardan to, kad netarnautų blogiui. Tad išgelbėkim save ir žemę iš pragaištingo žemės liūno, kad neliktų jame net mūsų vardų. Pasirinkime verčiau gyvenime laisvę, t. y. mirti dėl nieko ir nieką, tik dėl mirties išlikimo.

Visi žmonės nori būti laimingi, bet daugelis net nežino kas yra laimė. Nes laimė - didelis mokslas. Žinoti, kas yra laimė - didelis atradimas.

Visi mes esame pasmerkti ieškoti laimės, visi mes pasmerkti laukti jos bei tikėti, kad ji ateis. Nelaimingiausias yra tas žmogus, kuris nesugeba būti žmogumi, nes žmonės, kurie rūpinasi tik savo laime - nelaimingi žmonės. Tarp gyvenimo laimės ieškotojų yra daug pasiklydėlių, nes visi žmonės jos ieško ir tik nedaugelis ją randa. Be to, kuo mažiau žmogus trokšta laimės, tuo jis laimingesnis. Turtas - laimės priedas, bet ne pati laimė.

Laimė iškovojama, tai - užsitarnauta laimė, tai žmogaus apdovanojimas bei pagarba jam. Juk negalima būti nuolatinėje laimėje, nes tuomet priprantama prie jos. Laimingas yra tas, kuris nežino, kas yra laimė. Nes laimė - tai kančia dėl didesnės laimės. Laimė viena, o jai pasiekti kiekvienas žmogus ieško savojo kelio - kelio, kuriuo nieks neina, išskyrus jį patį - jos šeimininką.

Dažnai mes būname nelaimingi todėl, kad norime gyventi, kaip kiti gyvena, o ne klausydami savo proto. Dažnai mes būname nelaimingi vien tik dėl to, kad nesugebame suprasti laimės prasmės bei jos idėjų. Gyvenime yra sunkiausia surasti tikrą laimę.

Mes praradome savo mintis, mes praradome savąjį skausmą ir džiaugsmą. Mes praradome savo viltis, mes praradome savąją mirtį. Todėl mūsų daugiau ir neliko, todėl mūsų daugiau niekada ir nebus. Klaidžios bemiegėm naktim po pasaulį pavargusios ir išmestos mūsų sielos, klaidžios jos verkdamos, nes neliko žmogaus kurs prisikelia.

Mes praradome viską: tėvus, namus, draugus, darbą ir meilę. Mes praradome mirtį, todėl be jos mes nebegalim numirt ir pailsėti nuo amžino darbo, skausmo, vargų ir tiesos. Mes praradome viską - vargu ar visą tai kas nors mums sugrąžins. Vargu, nes mes išsaugojom tik nemirtingą sielą, kuri nuo šiol gyvens amžinai vis kentėdama, verkdama ir mylėdama. Ji- nemirtinga, todėl vargu ar ji kada nors taps laisva ir laiminga?!

Viskas pasaulyje slepiasi beprasmybėje: žmogus, jo darbai, gyvenimas, viltys, tikėjimas, meilė, laimė ir Dievas, nusisukęs nuo žmogaus, žvelgia į amžinąjį Dangų, o ir pats žmogus, pamiršta net patį save.

Pasaulis paskendęs beprasmybės kūne slepia savo veidą nuo Dievo rūstybės. Jis žino, kad jis toks ilgai nebebus, jam kada nors teks išnykti, nes Dievas nemėgsta tamsaus ir nuobodaus pasaulio.

Žmogus pamiršęs Dievą bėga į stabų užutekį, kuriame nors mirtis yra tikra ir gyva. Jis juk trokšta ramiai - be Dievo - numirti. Jis nemėgsta, kai jam primenamos jo nuodėmės, nes jis visą laiką, savyje yra teisus ir teisingas.

Lengviausia žmogui gyventi tada, kai nėra Dievo. Tada jis gali ką tik nori daryti, galvoti ir veikti. O Dievas jį suriša nuo nuodėmių teisumo grandine ir lyg belaisvį laiko surakinęs tiesos, ir gėrio pasaulyje. Todėl žmogus ir atmetė Dievą pasirinkęs vietoj Jo tik nykstantį stabą, vedantį jį į beprasmybę ir išnykimą.

Viskas pasaulyje slepiasi beprasmybėje: žmogus, jo darbai, gyvenimas, viltys, tikėjimas, meilė, laimė ir Dievas. Tik skirtumas toks: Dievas žvelgia į amžinąjį Dangų, o žmogus - į amžinąją mirtį.

Prisilietę prie mirties žmonės dvasiškai ir moraliai praturtėja. Nes mirtis, tai žmonijos istorijos bei tobulėjimo šaltinis. Tik mirtyje mes galime pažinti save ir pasaulį; tik mirtyje mes galime pažinti laimę, meilę, džiaugsmą ir baimę. Ji - mūsų mokytoja. Mirtis lyg antroji mūsų Motina mus slaugo ir globoja. Ji neleis eiti savo vaikui klystkelių keliais. Ji neleis jam pražūti.

Mirtis - skamba linksmai. Tai žodis prilygstantis Motinai, Tėvynei, Laisvei. Mirtis neturi savyje pykčio, ji visąlaik rusena gyvybe, džiaugsmu ir laime. Juk ji amžina, ji - niekada neišnyks. Nes tik mirtyje žmogus suranda savo vertę. Tik mirtyje žmogus išdrįsta pasakyti - "Aš gyvas", "Aš laisvas", "Aš laimingas". Nes tik mirtyje jis suranda save ir savo draugus.

Dorybės taip pat gimė iš Mirties. Ji - jų motina. Tad pakilkime visi, aukštai iškėlę galvas, ir ženkime į mirtį sutikti savosios laimės, meilės ir džiaugsmų amžinybės. Jie mirtyje niekada neišnyks, nes tik mirtyje žmogus yra gyvas.

Dievas pažemino žmogų sukurdamas jam kūną. Žmogus niekada neištirs Dievo. Žmogus ir Dievas eina skirtingais keliais. Dievas ir žmogus susikalba tik kryžiais. Jeigu Dievas sukūrė vyrą ir moterį, vadinasi, negali būti jokių vienuolynų. Dievas nepapasakojo žmogui visos jo istorijos. Dievas paliks žmogų tik tada, kai pats žmogus Jį paliks. Žmogus niekada nesilenks Dievui, jeigu Jis jam nedovanos nemirtingumo. Dievas surado savo gyvenimą - tai buvo žmogus. Dievas pamiršęs žmogų pradėjo domėtis kitų civilizacijų gyvybėmis. Žmogus jau pavargo nuo Dievo buvimo visur. Dievas palaidojo save žmonių mintyse, kad jie Jo neprisimintų. Žmogus pavargo galvoti apie Dievą, kuris dar nei karto jam nepasirodė. Dievas nedovanos dangaus žmogui, juk jis yra skirtas tik Jam. Dievas slepiasi nuo žmogaus istorijos vingiuose. Dievas pasiryžęs verčiau išsaugoti žemę negu bevertį žmogų. Dievas pažemino žmogų atėmęs iš jo protingą sąmonę. Dievas draudžia žmogui žudyti, tačiau jis vis dar žudo ir žudo, taip ir likdamas nenubaustas. Tik mirdamas žmogus prisimena Dievą, nes gyvam - Jo nereikia; Jis trukdo gyventi. Dievas iš žmogaus panoro padaryti gyvulį ir kvailį. Dievas keičia pasaulį, iš jo išstumdamas žmogų. Dievas nori sukurti ir naująjį žmogų. Žmogus apsvaigęs nuo Dievo teisumo ir visagalybės. Dievas nemėgsta žmonijos, todėl jai ir nepadeda išbristi iš vargo, ir skausmų. Žmogus niekada nepaklius į dangų vien tik dėl savo minčių. Žmogus jau seniai pamiršo Dievo vardą. Dievas nesiaukos antrą kart dėl kvailo žmogaus. Žmogus net ir Dievo nebijo. Dievas žmogui reikalingas tik atpirkimui. Nuodėmės atėmė žmogaus nemirtingumą ir Dievą. Žmogiškumas - tai dieviškumo praradimas. Klaidos visur, net ir Dievo sukurtame pasaulyje. Dievas nesireklamuoja žmogui. Žmogus - tai lėlė, kuria žaidžia net Dievas. Kam reikalingas Dievas? Tik tam, kad žmogus nebūtų vienišas. Žmogus pasirinko tamsą, nes joje nėra Dievo šviesos. Žmogui tamsa šviesesnė už Dievą, todėl jis ir veržias į ją. Dievas taip pat bijo žmogaus. Nuo Dievo išsivaduoti galima tik savižudybe. Dievas - tiesa, tačiau ji kartais būna skaudi. Dievas buvo sukurtas tik žmogui. Tik Dievo nenupirksi už pinigus. Visur žemėje tik Dievas, Dievas ir Dievas. Dievas nepakeis sugriauto žmogaus gyvenimo. Žmogus niekada nesuvoks Dievo Trejybės paslapties. Dievas slegia žmogų labiau nei pasaulio vargai. Dievas augina žemėje žmones lyg dekoratyvinius triušius ir kanarėles. Dievas suvokti gali tik pats save. Dievas niekada neplauna rankų ir nesimaudo. Žmogus negali būti kartu su Dievu danguje, nes jam trukdo kūnas, kuris specialiai buvo jam sukurtas lyg kalėjimas, kad negalėtų užimti tai, kas tik Dievui priklauso. Laikas pakeisti ir Dievą, ir žmogų; ir žemėje vėl bus švaru. Dievo požiūris į žmogų: keistas, menkas žemės padarėlis - blusa, garsiai rėkiantis ir besikeikiantis bei visą laiką kuo nors nepatenkintas ir piktas.Dievas jau pavargo nuo požiūrio į žmogų. Dievas jau nebetrokšta sutverti naujo - antrojo žmogaus.

Kiekvienas žmogus turi ir po atsarginį gyvenimą. Sunku gyventi? Negyvenk. Gyvenimas - amžini praradimai. Gyvenimas - klaidų erdvė. Mes gyvename tik tam, kad sužinotume koks mūsų likimas. Švelnus kelias veda į mirtį, o dygus - į gyvenimą. Galėtų gyvenime nebūti meilės, tada nors kiek gyventi būtų lengviau. Gyvenimas - amžina kova, kurioje visi pralaimi. Gyvenimas - tiesa, kurioje visur melas. Gyvenimą lengviau sulaužyti nei šiaudą. Gyvenimas - tai filosofija, kurios nesuprato nei vienas žmogus. Gyveni tik tam, kad kentėtum. Gyvenimo prasmė - suprasti beprasmį gyvenimą. Gyvenimas - priešų ieškojimas. Gyventi lengviausia nemokant. Kas gyvena, tas krenta žemyn. Gyvenimas nedūžta kaip indas, jis - ne molinis. Kas teka gyvenimu lyg vanduo, tas būtinai nukris nuo krioklio. Gyventi galima ir tyliai. Gyvenimas - tai kova tarp realybės ir nerealybės, kurioje niekas nelaimi, nes žmogus eina per vidurį. Gyvenimas - tai nuostabiai skambantis ir žvilgantis krištolinis indas, kuris po savęs palieka krūvą stiklų. Gyvenimas atnešė skausmą, vargą, ligas bei prikaustė žmogų prie žemės. Gyvenimas sunaikina žmogaus asmenybę. Gyvenime viskas atvirkščiai - gyvybė miršta, o mirtis- gyvena. Gyvenimas be mirties nėra tikras. Gyvenimas - didžiausia žmonijos klaida.

Neverta stebuklų ieškoti žemėje, nes jų joje niekad nebuvo. Romantinė kelionė tolygi romantiškai mirčiai. Romantikas ir miršta romantiškai. Jeigu kas nors nuperka tavo kūrinį, vadinasi, jis netikras. Legalizavus abortus - žemėje pasidarytų laisviau. Abortai negimusius padaro laimingais, nes jiems nereikės rūpintis savimi. Abortai, tai žmonių išsigelbėjimas nuo bado. Tiek daug žmonių, kad net negalima įlipti į troleibusą, vadinasi, reikia legalizuoti abortus. Ar čia gyvensi, ar ten, vis tiek laimės nerasi. Be problemų žmogus negyventų. Kodėl kalbu apie mirtį, todėl, kad be jos nebegaliu gyventi. Tamsoje pamirštama viskas net dorybės. Konditeriniai narkomanai perka tik konditerinius švirkštus. Visi pasiekimai žmogų veda prie savižudybės. Filosofija - tai kelias į beprotybę, kuriuo neina mokslas; jis pasirinko racionalios beprotybės kelią. Be mokslo nieko nežinotum, tačiau būtum laimingas. Visos vertybės miršta, nes jos mirtingos. Kas mes? Mes niekas; tik molekulės ir atomai. Nelaistyk ašaromis žemės, gėlės neaugs; joms reikia tyro vandens. Man pripažinimas nereikalingas, aš laukiu kritikos. Gimdymas - tai ne dorybė, o žmogžudystė, nes vaikui reikės gyventi. Joks psichologas nesupras manęs, nes aš nesuprasiu jo. Tikras mokytojas mokinių nesmerkia, bet giria net už nusižengimus. Po vestuvių atsiranda savi principai ir savos taisyklės. Paukščiai neskraido - jie neturi sparnų. Panieka yra dviejų rūšių - neapykantos ir meilės. Juokiatės - vadinasi, ir jūs nelaimingi. Aš filosofas, naujos kartos filosofas. Mokytojai rūšiuoja mokinius į veisles ir vykdo jų selekciją. Greit mėsą pirksime suvenyrų parduotuvėje. Aš nevertinu Vydūno, aš gerbiu tik F.Nyčę. Kiekviena filosofija turi savo ribas. Geležinės gėlės neturi žiedų. Kiekvienas prezidentas rašo savo konstituciją. Žemė viena, dėl to Tėvynių negali būti. Kiekvienas turi savąjį Dievą, kuriuo labiau tiki negu tikru. Krenta ne sniegas, bet jo šešėlis. Moterys reikia prievartauti, o ne mylėti, nes jos mėgsta stipriai ir aštriai. Žudosi tik tylūs ir silpni žmonės, nes stiprūs - ir taip jau žuvę. Mokykla ruošia mokinius, bet ne specialistus. Aukso nėra - tai žibantis molis. Pušys ilgisi lapų, o eglės - žiedų. Kai pameti kažką - neliūdėk, kitas suras ir džiaugsis. Velnią nugalėsim, bet jis nedings. Individualybės užgęsta visuomenėje, nes ji tamsi. Saulę sudaro tūkstančiai žvakių. Paslaptys visada būna atskleistos. Tik voratinkliai išlaiko savo svorį. Tėvai gimdo vaikus, gimdydami sau mėsą. Kas laiko save aukštesniu už Dievą, tas yra žemesnis už žolę. Vestuvės, vestuvės, vestuvės - tai mirusio žmogaus šauksmas. Reklama: geriausia apsisaugojimo nuo venerinių ligų - tai AIDS. Nuskynę žiedą, medžiui žmonės padaro abortą. Sviestas ir sviestą ištepa, kai jis būna negražiai užtėkštas ant sviesto gabalėlio. Cukrus nemėgsta druskos todėl, kad ji jam yra per sūri. Net pievų rasa dieną numiršta. Duona ne visada išgelbsti žmogų nuo bado. Šeimoje gyvenant paslapčių nebūna.

Savižudybė - tai nauji jausmai. Žudykime! Padarykime pasaulį gerą ir gražų. Savižudybei taip pat reikia įgūdžių. Savižudybė - geriausias žmonijos pasirinkimas. Apie savižudybę gyvenime mes mąstome ne vieną kartą. Savižudybei nereikia reklamos. Savižudybė - drąsos įrodymas. Tik teisieji renkasi savižudybę. Savižudybė - pavyzdys, kurio turėtų laikytis visi tikri ir išmintingi žmonės. Savižudybė ir yra tikra gyvenimo tiesa bei kaina. Nebijok nusižudyti, tai tas pats, kaip ir išgerti gurkšnelį vandens. Žudykimės - tik taip mes galėsime pasiekti nirvaną. Savižudybė - tai greičiausias kelias Dievo link, pasirinktas pačio žmogaus. Savižudybė - žmogus svajonių dalis. Savižudybė, tai kvietimas į naują epochą - gyventi, tobulėti, mylėti. Savižudybė - ne tinginių duona. Savižudybė - taip pat auka Dievui arba pačiam sau. Savižudybė - aukščiausia tikėjimo forma. Šiais laikais savižudybės tapo labai madingomis kaip ir Antikoje. Įdomu, kada gi bus įkurtas savižudžių būrelis, klubas ar partija. Norint nusižudyti, taip pat reikia daug treniruotis. Savižudybė - taikumo įrodymas. Nebijokime savižudybės, nes ji lyg mūsų motina rūpinsis mumis. Savižudybės verti tik teisieji bei asmenybės, o visi kiti - tik purvinos mirties. Savižudybė - geriau negu bereikšmė tikroji mirtis. Savižudybė - poilsis sielai. Savižudybė - tai Dievo dovana žmogui, kad jis galėtų pasirinkti lengvesnę ir greitesnę mirtį. Savižudybė - tai didžiausias palaiminimas žmonija. Savižudybė nuostabiausias gyvenime jausmas. Savižudybė - geriausias išėjimas iš šio pasaulio. Žmonių gyvenimai ir turėtų pasibaigti lengva, gražia ir staigia savižudybe. Nusižudyk, kad galėtumei amžinai jaunu visų žmonių akyse ir prisiminimuose. Pakelk, žmogau, rankas į savižudybės saulę ir pažvelk jai į akis, kad suprastum, jog ji nebaisi. Savižudybė - savanoriškas savęs sunaikinimas vardan savo asmeninės tiesos ir garbės. Savižudybė - pasaulio šviesa, teisumas ir ateitis. Savižudybė - žmonijos sielų psichologė. Savižudybė neturi tautybės, ji priklauso visiems žemės žmonėms. Savižudybė - naujas fejerverkas pralinksminti žmogui. Savižudybė - amžinas laimės ir tiesos, malonumų ieškojimas. Savižudybė įkurs žemėje savo bažnyčią. Savižudybė taip pat turi savąjį meną. Savižudybė - dangaus dovana.

Religijoje visais laikais dominavo tik auksas, pinigai, moterys ir seksas. Religija visuomet išnaudojo žmogų, norėdama jį paversti neprotaujančiu gyvuliu. Religija niekuomet nedavė žmogui daugiau kaip tik skausmą. Visos religijos vienodai baudė žmones - velniais ir pragaru. Religijoje slepiasi karai ir kraujas. Religijose daugiau melo nei tiesos. Religijose - vien tik žiaurumai. Visos religijos miršta kentėdamos. Religingas - vadinasi mirtingas. Religija ir sapnai - tas pats. Visos religijos į savo gyvavimo pabaigą išsigimsta. Religijos įnešė į žmogaus protą chaosą. Nė viena religija nėra tikra dėl savo tikrumo. Visas religijas įkūrė žmonės, o ne dievai. Religijų tikrumą gali įrodyti tik velnias. Religija - ne tikėjimas, tai tik žmonių sukurtoji liturgija, su joje esančiomis pasakomis bei apgavystėmis. Tikėjimą mums davė Dievas, o religiją mums sukūrė žmogus. Besidomintis religijomis žmogus išmoksta naikinti. Religija - tai tyli ir niūri žmonijos mirtis. Išnykus religijoms, išnyks ir karnavalai. Religijos veda žmones į masinį susinaikinimą. Religingas žmogus dažniausiai sudega lyg popierius. Religija - žmogaus prakeikimas. Žmogus ir religija - Dievo išmatos. Religija nepalengvins pasaulio kančių. Religijos tęsia apgaulės, tamsos ir melo filosofiją. Religija - tai tam tikra mada, kurios laikomasi jau daugelį amžių. Religijos - revoliucijų kūrėjos. Religijos - praeities klaidų vizijos. Religija - tai dar gerai neištirtas žmonijos virusas. Religijos - tai Dievo bausmės nuodėmingai žmonijai. Religija - didžiausias žmonijos nuopuolis nuo jos sukūrimo. Religijos - tai dar viena apgaulės bei išnaudojimo forma tamsiai žmonijai, kaip ir vergovė, feodalizmas, kapitalizmas bei socializmas. Religijos daro tik gėdą žmonijos kultūrai. Religijos - didžiausias pasaulio skausmas. Religijos sukaupusios daugiau turto negu visi žemės turtuoliai. Religija - pavogtojo Rojaus kančia. Net ir smaugiamos religijos nežūva. Religija pasikars ant savo tikėjimo virvės. Religijos - kultūros nuodai ir mirtis. Religijos tik sutepa šventą žmogaus veidą ir sielą. Religija nemoka išlikti gera ir sąžininga. Religijos tikslas - sutrukdyti žmonijai pažinti tiesą bei paimti ją į savo priespaudos ir tironijos rankas. Religija - skriauda ne tik žmogui, bet ir gamtai.

Mirčiai nereikia ginklų, ji įveiks ir ginkluotą žmogų. Mirčiai visi žmonės vienodi, ji nieko nesirenka. Žmonės miršta iš neturėjimo ką veikti. Prarastus metus atstato tik mirtis. Be mirties nepažinsi savęs. Mirtis - naujoji poezija. Su mirtimi žmogus bendrauja nuo pat gimimo. Mirtis daugiavaikė, jos vaikai - visa žmonija. Ir mirtis turi savąjį kvapą bei melodiją. Mirties akys gražesnės nei moters. Mirtis turi daug priešų, tačiau jos niekas nenugali. Mirdamas žmogus nekartoja žodžių: "Neišeik, gyvenime, dar pasiliki", - jis sako tik taip: "Tu, gyvenime, man nereikalingas, nes nedavei man nieko, kas nuramintų mano širdį ir suteiktų mano sielai atgaivos. Tu buvai mano vergas ir prakeiksmas, privedęs mane prie mirties ir išnykimo. Išeik, mane vieną palik, leisk man nuo tavęs pailsėti". Visi mes mirštame paslaptingai - nuo pasaulio paslėpdami tikrąjį mirties veidą. Mirties karalaitė žavinga, todėl visi pas ją ir išeina. Negi žmogus eis ten, kur jam nepatinka - jis renkasi grožį, seksą ir laimę. Mirti taip paprasta - viens, du ir viskas. Mirties - saldesnė už medų. Mirtis neturi svorio, bet žmogui ji vis tiek per sunki. Mirtis neapgaus, ji lyg Dievas, tikrai ateis, nesijaudink. Dievas žmonėms dovanojo nemokamą mirtį. Tik mirtis žemėje neturi atostogų. Mirtį galima sutikti ir stovint, ir gulint, ir skaitant, ir miegant, ir net besimylint. Mirties melodija švelnesnė net už motinos lopšinę kūdikiui. Pavargę žmonės visuomet renkasi tik mirtį. Mirtis kainuoja nedaug: atsikvėpi, užsimerki ir miršti. Čia miręs žmogus, netrukdykite jam - tegul jį užmišta visi. Jis mirė?! Vadinasi, reikėjo. Kodėl kalbu apie mirtį? Todėl, kad be jos nebegaliu gyventi. Jūs klausiate kodėl aš rašau apie mirtį? Atsakysiu - juk aš ir esu mirtis. Kai nuspręsi mirti, pasiklok sau lovą, kad jos nereikėtų kloti kitam. Mirtis - kaip duona, be jos nebūtų gyvenimo. Tik mirtis paglostys tavo galvą švelniau už tavo motiną. Tik mirtyje mes atrandame savo ramybę. Mirtį galima vadinti net ir pagalba. Į gyvenimą galima žvelgti ir per mirtį. Sunkiausias mokslas - Mirties Universitete. Mirtis lyg voratinklis apraizgė visą žemę, ji nepraleis nei vienos musės - žmogau. Mirtis lyg gėlė, pražysta žmogui tik vieną kartą gyvenime. Tik mirtis suteikia žmogui laisvę mąstyti. Mirtis - tai Dievo ištiesta pagalbos ranka žmonijai. Mirtį sutikime aukštai iškėlę galvas, didžiuodamiesi jog ji yra. Net ir mirštant galima pasikasyti sau užpakalį. Mirtis - didžiausia filosofijos problema, tačiau religijoje ji - paskutinė. Mirtis ištaiso pasaulyje sukurtą Dievo broką. Mirtis, tai teismas gyvybės pasauliui. Mirtis yra baigusi tik geografijos kursus; ji žino kur dar gyvena žmonės. Mirtis žmonijos gydytoja nuo įvairiausių stresų. Kiekvienas žmogus turi asmeninę mirtį. Kiekvienas nešiojamės savo širdy savąją mirtį. Ar mirtis galėtų palaiminti žmogų?! Kodėl nėra Bažnyčioje mirties krikšto? Ar jinai nenusipelnė savo garbės, kaip ir Dievas, kuris visą gyvenimą stengiasi išlikti kuo arčiau žmogaus. Įdomu, ar kas nors išdrįs paskelbti mirčiai mirties nuosprendį? Tik mirčiai nedraudžiama žudyti; už tai ji neatsako ir yra nebaudžiama. Mirtis - naujas būdas atrasti save bei pažinti savo vidų ir esmę. Mirtis - tai pasiaukojimas Dievui. Mes pažeminom mirtį savo gimimu. Mirčiai dar nieks nepasakė - "Myliu". Mirčiai nereikia net pinigų savajai reklamai. Tik mirtis lyg šiolei dar nepraradusi nekaltybės. Mirtis - tai iš klaidingų sakinių sukurtas romanas. Mirtis į nežinią nusineša tik žmonijos kūnus; jų kūrybos ji negali sunaikinti.

TB Pastaba: Sekančiuose dviejuose skyriuose Kantas išsiliejo moterų tema pagal pilną programą :). Gal susikaupė, gal tuo metu tekstą diktavo ir jo plunksną valdė Šventas Balandis – labai panašu į Jo stilių ir pradedama nuo Senojo Testamento. Gal pats Kunigas-Žudikas dalge pamirkyta davatkos kraujuje braukė ant popieriaus raštą šventą ale prigrasino Kantui galvą nurėžti, jeigu tas neįtrauks jo kūrybinio indėlio į knygą. Sunku dabar pasakyti, ar norėjo Kantas dangišku nektaru skaitančių vyrų širdis paglostyti ir moteris panervuoti, ar pajuokauti, ar rimtai. Pasimelskime visi, kad atskristų vieną dieną ateiviai, sukištų visiems žemiečiams zondus į užpakalius, kaip kad Drakula mužikus ant kuolų sodindavo, ir pratransliuotų visiems mums giliai paslėptą prasmę šių skyrių savo intelektu nežemišku :).

Senasis Testamentas. Nežiūrėk į gašlią moterį, kad kartais nepražūtumei jos pinklėse... Kiekviena moteris, kuri paleistuvė, bus sumindžiota kaip mėšlas kelyje.

Platonas (V-IV a. pr. m. e.). Jis laikė moteris antrarūšėmis būtybėmis dėl psichologinių priežasčių. Nes jos įstengia mylėti tik jutimiškai, kūniškai, o vyras galįs pamilti ir dvasiškai, tuo jis artimesnis dievams.

Aristotelis (IV a. pr. m. e.). Vyras yra didesnis, stipresnis, gabesnis, be to ir aktyvesnis.

Imanuelis Kantas (1724-1804) Moteris yra pavydesnė. Ji pavydi visuomet, o vyras - tik tada, kai myli moterį.

Šarlis Bodleras (19 a.). Aiškino, kad vyrų meilę sužadina tik moters paslaptingumas. Inteligentiškos moters negalima mylėti.

Klemensas Aleksandrietis (2 a.). Vyrui nieko nėra gėdinga, kadangi jis apdovanotas protu, o moteriai gėda net mąstyti apie savo pačios prigimtį... Moteriškoji giminė yra mirties talkininkė, todėl Dievas jai ypač nepalankus.

Jeronimas (4 a.). Moteris - tai šventovė, pastatyta virš srutų duobės.

Tertulijonas (3 a.). Tu pragaro slenkstis. Kaip lengvai tu pražudei vyrą, tikrąjį Dievo paveikslą. Dėl to, kad tu, prakeiktoji, užtraukei mums mirtį, turėjo numirti net Dievo Sūnus... Moteris turi paklusti vyrui!

F. Nyčė (1844-1900). Kariu išauklėt vyrą reikia, o moterį - atokvėpiui kareivio; o visa kita - vien kvailystė.

Indija. Arabija. Moterys turi būti tylios... Moterys yra demonai, nes tokios jos jau gimė... Jos galvoja tik viena - kaip suvedžioti kuo daugiau vyrų... Moteris iš gašlumo atsiduoda pirmam pasitaikiusiam vyrui... Anksti ištekėti ir anksti mirti - toks Indijos moterų likimas.

Hiponaksas. Tik dvi dienas gyvenime žmona teikia jums džiaugsmo: vestuvių dieną ir savo laidotuvių dieną.

Menandras. Esama daugybės pabaisų žemėje ir jūroje, tačiau visų didžiausia - moteris.

Kirkegoras. Didžiausia nelaimė yra būti moterimi.

M. Leirisas. Moters žvilgsnis, lyg išprievartautos vergės, kurios vienintelė egzistavimo prasmė - būti nuolat prievartaujama... Kam būti moterim, jeigu ne tam, kad būtum paimta... Moteris yra vampyrė, kekšė, ėdikė, gėrikė, jos lytis godžiai ryja vyro lytį.

Ovidijus Kantas (g. 1972.06.06). Moterį reikia laikyti narve, kad nepabėgtų. Moterys nešioja mini sijonus todėl, kad nori būti išprievartautos. Mylėti moterį reikia ją niekinant. Moterims rūpi tik meilė, šeima ir vaikai, o tai ir yra baisiausia. Didžiausi išdavikai - moterys. Ne vyrai niekina moteris, o jos pačios niekina vyrus apgaule. Moterys visą laiką meluoja. Moterys - tai kirmėlės, kurios šliaužia ten, kur šilta. Moteris Dievo klaida; nejaugi Jis nežinojo ką kūrė. Moterys neturi atsakomybės už savo veiksmus, todėl vyrai, jomis pasinaudoję, jas ir palieka. Laimė yra moteriai dalinti save po truputį kitiems, nes ji tam ir yra sutverta - mylėti visus ligi vieno. Moterys - amžinos žudikės; jos kas mėnesį ką nors nužudo. Tai įrodo kraujas, bėgantis per menstruacijas. Laikas nenugalėjo moters, ji visada sugeba prarasti savo nekaltybę. Moterys neapkenčia moterų, nes jos visos - kraujo giminės. Iš kur pažinsi moterį? Iš kraujo. Moterys visą laiką gyvena kraujo globoje. Tiktasis moters švelnumas išsiskleidžia lyg gėlė tarp moters kojų. Moteris beveik visą laiką būna "šlapia", nesvarbu ar oras sausas, ar drėgnas. O ar pats moterų feministinis judėjimas kartais ir nėra jų lytinis iškrypimas, kaip ir transeksualizmas? Pagalvokim. Gerai pagalvokim!!!

Moteris - tai paukštis, kuris su savo sparneliais negali pakilti į dangų, nes ją vyrai prispaudžia prie žemės. Moteris - nuvytusi gėlė, kurios visi trokšta norėdami pažvelgti į ją, bet dauguma jų ją tik išmeta. Moteris neturi sielos, jeigu ji sunaikina vyrų širdis. Lengviausia apgauti moterį pasakius jai, kad myli. Moterų nereikia laikyti teisiomis, nes jų protas slypi ištvirkime. Moteris - lyg upė, kurią išgerti gali tik vyrai. Net ir moterį galima išsivirti su bulvėmis. Net ir gyvuliai padoresni už moteris. Moterys naudingos tik prostitucijai. Tik moteris niekad nemiršta lyg prakeikimas. Tik moterys nė kiek nekainuoja, jas galima paimti už dyką. Moterys - pigesnės už duoną, todėl jų daugiau pasaulyje nei duonos. Tik vienintelės moterys minta savosiomis išmatomis - apkalbomis. Prisiliesk prie moters ir būsi suteptas amžiams. Kas sudaro moterį? Tai tik du maišai ant krūtinės bei melioracijos griovelis tarp jos kojų. Moters gyvenimo tikslas yra paaukoti savo plėvelę esančią tarp kojų; ji jos nekenčia labiau negu vyrų. Į moterį žvelk kaip į gyvulį, kuris miršta dar gyvas prie tavo kojų. Moterys trokšta tik vieno, kad kažkas įsiskverbtų į jos drėgną vaginą. Moteris tik savo vaginoje - moteris. Moterys visuomet būna piktos, galbūt todėl, kad joms kažko trūksta tarp kojų. Moterų krūtys - jų prakeikimas, todėl visuomet vyrai jas ir tampo. Nuo moterų vyrus gali apsaugoti tik Dievas. Dievas sukūrė moterį tik tam, kad vyrai turėtų kur savo lytimi pasidžiaugti. Moteris ir sutverta tik tam, kad sugundytų vyrą. Po moters mirties vyrų prisiminimuose išlieka tik jos kojos. Kojos, bei kas yra tarp jų - tai ir sudaro moterų esmę. Moterų pasaulis visada tamsus, painus, pavojingas ir kruvinas. Moterys visais laikais buvo tik nuogos. Moterų pasaulis niekuomet nebuvo pakilęs aukščiau jų sąmonės. Moterų krūtys - tai didžiausi ir brangiausi papuošalai joms dovanoti Dievo. Vadinasi, ir Jis mėgsta erotiką. Moterys savo krūtimis galėtų užkariauti net visą pasaulį. Moterų krūtys duotos joms tam, kad jos turėtų su kuo nors pažaisti būdamos vienos. Moterys niekuomet nebuvo ir nebus laimingos. Moterys viską matuoja ir lygina savo krūtimis. Daugumą moterų svajoja pavirsti į didelę didelę krūtį. Moterų krūtys apsaugos pasaulį nuo karo. Moterys - vaikščiojančios pieno gamyklos. Dauguma moterų trokšta būti pažemintos ir išprievartautos; jos tai sapnuoja net sapnuose. Neišprievartauta moteris nepažins tikro pasaulio dorybės. Moterys renkasi abortus todėl, kad jos nenori nešioti savyje šiukšlių. Juk kiekvienas žmogus tvarko ir puošia savo namus, tad, kodėl nėščios moterys negali susitvarkyti savo namų; nejaugi joms likti apsileidusioms? Moters kaina priklauso nuo jos krūtų dydžio. Moteris lyg musė, skraido ir gyvena pasaulyje tik tam, kad pakliūtų į vyro - voro voratinklį. Nuo moterų galima apsisaugoti tik prievarta. Išnykus moterims išnyks pasaulyje ir krūtys. Moterys net kelnaičių nemoka nešioti teisingai. Moteris - griūvanti šventykla, kurios jau niekas nenori atstatyti. Moterys pasauliui dovanojo save - imkite jas ir džiaukitės. Geriausia moteris - besimylinti moteris. Moterų krūtinėse norėtų sušilti daugelis vyrų. Kai kurie vyrai net nesuvokia moterų lytinių organų grožio; jie - tikras meno šedevras. Moterų lytiniai organai gražesni negu jųjų veidai. Moters klitoryje susirinkusios visos jos smegenys. Moterys net ir miršta besimasturbuodamos. Jeigu moterys mėgsta dažyti akis, blakstienas ir lūpas, tai kodėl jos nedažo ir savo lytinių organų lūpų? Žemėje yra tik dvi teisybės - Dievas ir Moterų Krūtys. Moterų krūtys - nauja šventykla bei tikėjimas vyrams. Moterų laimė proporcinga krūtų dydžiui. Moterys lyg prostitutės skuba kuo greičiau už bet ko ištekėti. Moterų protas priklauso nuo jų krūtų dydžio bei vaginos gilumo. Moterys lyg snaigės ištirpsta prisilietusios prie vyro kūno. Moterys seka vis tą pačią pasaką: "Mano vagina nuolat alkana". Moterų krūtys lyg bandelės ant stalo - visad minkštos, šiltos, malonios. Moteris, kaip ir duoną, reikia imti rankomis. Moterų krūtys sukurtos tik pasijuokti Dievams. Moterys - tai neevoliucionavę vyrai. Moterys nepripažįsta moterų turinčių didesnes krūtis negu jų. Atpirkimas galimas tik esant pilnam kūnui, o moterims trūksta vienos kūno dalies. Moterys mieliau aplaistytų pasaulį ne savo ašaromis, bet savo menstruaciniu krauju. Moteris reikėtų vadinti krūtų maišeliais. Moteris?! Bjauru net išgirsti šį žodį. Per moterį mirė net Dievas. Moterys - tai rožės turinčios didžiausius bei aštriausius dyglius. Moteris - tai neiškepęs pyragas. Moteris - pasaulio liga ir maras. Moters auka nepatenkina Dievo. Sudėjus viso pasaulio moterų krūtis į krūvą, susidarytų didelis kalnas. Moteris - ateities fenomenas, kai visas pasaulis pavirs kraujo klanu. Moterys neprisižiūri savo kūno labiau nei vyrai. Net gyvuliai padoresni už moteris. Moterys pamėgo prievartą labiau nei tyrą meilę. Moterys - naujos kartos taupyklė, kuri turėtų stovėti aukštyn kojomis. Moterys neverkia kai jas prievartauja vyrai. Moterys nesupranta gyvenimo bei jo filosofijos. Moterys nemoka liūdėti, nes jos turi geras drauges - krūtis. Moteris taip pat galima melžti kaip karves. Moterys - naktinės plaštakės, skrendančios į vyrų šviesą. Moterų protas tolygus vabzdžių protui. Moterys trokšta pranokti net Dievą savo krūtų didumu bei grožiu. Moterys - mirties veidrodžiai. Moterys - Visatos prostitutės. Moterys viską paverstų niekais, jeigu tik joms suteiktume laisvę. Įdomu būtų pažiūrėti kas liks moteryje išvertus jos vidurius. Nieko nepalikime moteriai, net mėšlo. Sunku pažinti save, bet dar sunkiau pažinti moterį. Moterį galima panaudoti net malkoms. Seksualumas ir aistra paverčia moterį tigre. Moterų krūtis pažinsi iš tolo. Moterų krūtys - ištiesta jų pagalbos ranka vyrams. Moteris net ir pažeminta būna linksma, gyva, gera ir laiminga. Išvada: žeminkim moteris, tegul džiaugsmas, taika, ramybė ir meilė įsigali mūsų žemėje.

Žmonės, kurie rūpinasi savo laime - nelaimingi žmonės, o žmonės, kurie renkasi tylą ir ramybę, savyje dažniausiai laiko keršto ir neapykantos skausmą. Nes Dievas žmogų gali išgelbėti tik nuo velnio, o nuo žmonių žmogus turi gelbėtis pats.

Žmogus, kuris rūpinasi vien tik savimi nevertas net pakasyti šuniui ausies. Žmogaus rūpesčiai - beprasmiai, nes pats Pasaulis yra didelis rūpestis.

Tad žmogus privalo masturbuodamas save sakyti: dorybių nėra, jų niekada ir nebuvo.

Jei norime pažinti Mirties balsą, turime pažinti Ją pačią.

Pasaulyje girdisi daugybė skirtingų balsų, ir kiekvienas veda savo keliu. Iš pažiūros visi keliai gali atrodyti geri, tačiau yra tik vienas Kelias vedantis į Mirtį - į tikrąjį mūsų gyvenimą. Mes negalime eiti kokiu nors keliu, nes būsime suklaidinti. Mes privalome sekti paskui Mirtį. Mes turime išmokti atskirti jos balsą iš daugybės balsų, net jeigu jie visi stengtųsi patraukti mūsų dėmesį. Nepakanka vien pažinti ką nors ar sekti paskui žmogų, nes žmogus neturi teisės prieštarauti Mirčiai. Daugelis dabartinių lyderių bus pašalinti. Kiekvienas iš mūsų privalo pažinti Mirtį pats. Kiekvienas mūsų turime artimai su Mirtimi bendrauti. Juk Mirtis yra viskas, ko mums reikia ateinančioms dienoms ir visiems laikams.

Nusižeminkite po Mirties galinga ranka, kad galėtumėte dalyvauti didingame išaukštinime. Tie, kurie leidžiasi pažeminami, kurie palieka visas žmogiškas ambicijas, dorybes ir tikėjimą, kurie kenčia atmetimą ir nesupratimą, netrukus sudrebins visą pasaulį su Mirties žinia.

Milžiniškose Mirties platybėse visa žemė atrodo kaip koks mažytis lašelis, lyginant su visais didžiaisiais pasaulio vandenynais. Išskyrus šią mažą dulkelę, vadinamą žeme, visoje visatoje viešpatauja Mirties gerumas. Ji kontroliuoja padėtį.

Laikas mums prabusti iš miego. Laikas pažinti ją ir pasilikti Joje, kuri gyvena mumyse. Mirtis turi tapti mums realesne už visas pasaulio problemas ir atrakcijas. Kai regime mirtį, tai, kas amžina, tampa mums realiau nei tai, kas praeina.

Tad mes privalome keliauti į Mirties miestą, kurio pamatus padėjo pati karalienė Mirtis. Mes Jai už tai turime būti dėkingi.

Neapgaukite savęs, patikėkite Amžinąja Mirtim.

Ji gulėjo visiškai nuoga ant voratinkliais bei kerpėmis apaugusio altoriaus, kur Šėtonas visų akivaizdoje atėmė jai nekaltybę. Tada atėjo juodųjų mišių laikas. Per jas viskas buvo daroma atvirkščiai nei krikščionių mišiose. Visi susirinkę prakeikinėjo Dievą, jo mokymą, visus šventuosius ir prisiekdavo amžiną ištikimybę pragarui.

Tačiau ji į nieką nekreipė dėmesio. Ji tarytum tik ir troško, kad ją pažemintų, išniekintų, išprievartautų. Ji viso to laukė, tačiau juodoji armija jos nelietė, jie seksu užsiiminėjo su gyvuliais, taip ir palikę ją vieną, visiškai nuogą, gulinčią ant altoriaus praskėstomis kojomis. Visa nukraujavusi, bet laiminga - šiandieną aš tapau tamsos dalimi. Tad nuo šiandien aš šviesiu pasauliui.