Dažnai tenka išgirsti, kad Adolfas Hitleris buvo ateistas. Ką gi, Adolfas Hitleris – „MEIN KAMPF“, 46 puslapis: „Taigi, šiandien aš tikiu, kad mano poelgiai atitinka Visagalio Dievo troškimus. Stovėdamas sargyboje prieš žydus, aš ginu Viešpaties kūriniją.“ – tikro „ateisto“ žodžiai :).

Kiekvienas kvailys gali žinoti. Esme yra suprasti.

Tai, ką jūs perskaitėte apie mano religinius, įsitikinimus, žinoma, buvo melas. Melas, kuris pastoviai kartojamas. Aš netikiu į Dievą ir niekada to nepaneigiau, bet tiksliai paaiškinau. Jeigu manyje yra kas nors, ką būtų galima pavadinti religija, tai tik beribis gėrėjimasis pasaulio struktūra, kiek tik mūsų mokslas pajėgus atskleisti.

Tik du dalykai yra amžini - Visata ir žmonių kvailumas. Tačiau aš nesu tikras dėl Visatos.

Lengviausia susikurti rojų, kalbant... apie kitų rytojų.

Logiškos netikinčiųjų mintys netelpa į jokią tikėjimo logiką

Mąstantį žmogų, kaip ir žibintą, tamsos mėgėjai akmenimis apmėto.

Nematykime, ką daro, klausykime, ką sako, ir tapsime aklais.

Sako, jog Dievo nėra, užtat kiek norinčių juo būti.

Tiesą lyginame su Dievu, nors dievai ne visada teisingi.

Tikėjimas laisvas, kol išsirenki dievą, po to tenka jį garbinti.

Kupranugariai ir krikščionys gauna savo naštas klūpėdami.

Nėra nieko logiškesnio už persekiojimą. Religinė tolerancija yra bedievybės požymis.

Religija yra visiškai neprotingas reikalas, kvailas prielaidų ir svajonių statinys, antstatas be pamatų.

Religijos yra teiginiai, kuriems iš esmės aiškiai prieštarauja dauguma faktų.

Dar niekada Dievas nepateikė apibrėžimų, kurie akivaizdžiai sau neprieštarautų ir nebūtų absurdiški; dar niekada Dievas nepaaiškino savo koncepcijos, kuri leistų Jį suprasti žmogaus protui.

Per amžius krikščioniškosios minties lyderiai aiškino, kad moterys yra neišvengiamas blogis, o didžiausi bažnyčios šventieji - buvo tie, kurie niekino moteris labiausiai.

Tikinčių gyvenimas yra Dievo rankose, todėl jiems taip nesiseka.

Maldos ir aukojimai neduoda jokios naudos

Tironas turi atrodyti visiškai atsidavęs religijai. Blogas valdovo elgesys yra labiau pateisinamas, jei jis yra dievobaimingas ir pamaldus. Be to, jam mažiau priešinasi, galvodami, kad jo pusėje yra Dievas.

Žmonės sukūrė Dievus pagal savo atvaizdą, - ne tik pagal savo paties išvaizdą, bet ir pagal gyvenimo būdą.

Žudyk visus; Dievas savus atsirinks.

Krikščionybė yra laisvės ir civilizacijos priešas. Ji laiko supančiojusi žmoniją grandinėmis.

Kuomet socializmas taps galingas Romos Bažnyčia gins socializmą su tokia pačia energija, kaip kad dabar reiškia palankumą feodalizmui ir vergovei.

Aš suprantu išsigalvotą ir instinktyvų tikėjimą Dievu, naudojamą daugelio savo egzistavimui paaiškinti. Bet atrodo, kad visuotinio geradario Kūrėjo idėja nekilo iki tol, kol žmogus nebuvo suformuotas ilgai besitęsiančios kultūros.

Pasitikėjimą dažniau įgyja neišmanymas nei žinojimas: mat kaip tik tie, kurie žino mažai, o ne tie kurie žino daug, taip atkakliai tvirtina, kad šios ar kitos problemos mokslas niekada nepajėgs išspręsti.

Kiekviena skeptiška mintis turi būti pasiruošusi priimti tai, kas atrodo nepriimtina kuomet nėra alternatyvos. Jei tai atrodo kaip antis ir kvaksi kaip antis, galų gale mes turime apsvarstyti galimybę, kad tai mažas vandens paukštis iš ančiasnapių šeimos.

Priežastis, kodėl tiek daug sektų aplink oro uostus ieško atsivertėlių: jie žino, kad ten esantys žmonės yra labiausiai pažeidžiami ir pasimetę bei pasirengę sekti paskui bet kokį gidą.

Jeigu Dievui reikia jūsų pagalbos, Jis nėra Dievas.

Kai mirsite, jūs tikrai priartėsite prie dievo Dievo, kadangi neegzistuosite.

Nėra kito tokio dalyko, kuris taip padėtų apgauti žmoniją religiniuose reikaluose, kaip klaidingas antgamtinio įkvėpimo ar paslapties suvokimas, neatsižvelgiant į tai, kad visų tikrų religijų kilmė turėjo natūralias priežastis, kurios negali būti suprastos kitaip, kaip tik mokantis ir tobulėjant.

Tose pasaulio dalyse kur vyrauja mokymas ir mokslas - nevyksta stebuklai, bet tose pasaulio dalyse, kur viešpatauja barbarai ir neišmanėliai – stebuklai vis dar populiarūs.

Knygos turi sekti paskui mokslą, o ne mokslas paskui knygas.

Tai krokodiliška išmintis, kurie lieja ašaras rydami.

Tiesa yra laiko, o ne autoriteto dukra.

Tiesos niekada nepasieksite, paprasčiausiai klausydamiesi autoritetų balso.

Žinios yra jėga.

Žmogaus gebėjimas suprasti nėra sausa šviesa, - į jį įsilieja norai ir emocijos; iš čia kyla mokslai, kuriuos būtų galima pavadinti "mokslai kaip panorėjus". Mat žmogus noriau tiki tuo, ką norėtų laikyti tiesa. Dėl to jis atmeta sudėtingus dalykus, neturėdamas kantrybės jų tirti, blaivius dalykus - kadangi jie menkina jo viltis, gilesnius Gamtos dalykus - dėl prietarų, eksperimentavimo šviesą - iš arogancijos ir pasipūtimo, dalykus, kuriais tiki nedaugelis - iš pagarbos masių nuomonei. Trumpai tariant, nesuskaičiuojami, o kartais ir nesuvokiami yra būdai, kuriais jausmai nuspalvina ir paveikia supratimą.

Žmogus bijo mirties, kaip kad vaikas bijo eiti į tamsą. Ir kaip ta natūrali baimė vaikui didėja dėl prasimanymų ir pasakų, taip ji dėl to pačio didėja ir suaugusiame žmoguje.

Mes dalyvaujame socialiniuose, politiniuose ir kultūriniuose karuose. Amerikoje labai daug šnekama apie pliuralizmą. Bet pragmatiškumas (praktiškumas, suinteresuotas tik pelnu) esantis kažkieno vertybe paims viršų. Ir nugalėtojas gaus teisę mokyti mūsų vaikus, kuo tikėti.

Žmonės, kurie gėdijasi savo prietarų, pasirinko teisingą kelią į jų sunaikinimą.

Galbūt, mūsų sistemos yra niekas daugiau, kaip tik nesąmoningas atsiprašymas už mūsų prasižengimus - milžiniška pakyla, kurios paskirtis paslėpti nuo savęs mūsų pačių mėgstamiausią nuodėmę.

Gyvybiškas, nesavanaudiškas, užsispyręs polinkis tiesai yra ypatingai retas. Gyvenimas tik šiuo momentu, kaip ir tikėjimas paveikia mąstymą, nesikamuoti ir neapsunkinti savęs apmastymais kritika ar abejonėmis.

Mes pastoviai padarome Dievą savo bendrininku tam, kad pateisintume savo paties poelgius. Kiekvienos sėkmingos žudynės yra pateisinamos Dievu, ir dvasininkai niekada nebuvo persekiojami dėl pergalingų niekšybių palaiminimo.

Yra svarbiausios pozicijos iliuzija, su kuria kiekvienas pateisina savo tikslą kaip teisingą, o visų kitų kaip neteisingus bei sukelia tikrą paranoją. Atitinkama pabaiga - tam pritariantys, save atleidžia nuo kaltės pačia tikriausia prasme.

Dievas neturi vietos tarp šių sienų, kaip ir faktai neturi vietos organizuotoje religijoje.

Lisa, jei biblija mūsų nieko nemoko - tai ir neturi mokyti – Tai kaip ir mergaitės turi išlikti ištikimos mergaičių sportui, kaip antai imtynėms aliejuje ar "pupyčių" boksui ir t. t.

Neleisk Krusčio mirčiai tavęs nuliūdinti berniuk. Žmonės miršta pastoviai. Kaip ir šiuo atveju. Ir tu rytoj gali nepabusti. Taigi, geros nakties.

Phfft! Faktai. Tu gali juos naudoti, kad įrodytum bet ką.

Vagis! Kaip tu galėjai? Ar tu nieko neišmokai iš to vaikino, kuris sako pamokslus bažnyčioje? Kapitone, koks jo vardas?

Aš esu visiškas ateistas. Man prireikė daug laiko, kad tai pasakyčiau. Aš metų metais buvau ateistas, bet kažkaip jutau jog negarbinga sakyti, jog esu ateistas, kadangi atitinkamų žinių tam aš iš tiesų neturėjau. Kažkaip geriau buvo sakyti, jog aš humanistas ar agnostikas. Pagaliau aš nutariau, kad esu toksai pats emocijų kūrinys, kaip ir proto. Emociškai - aš ateistas. Aš neturiu įrodymų, kad Dievo nėra, bet aš taip tvirtai įtariu, kad jo nėra, jog net nenoriu tam švaistyti savo laiko.

Gerai perskaityta Biblija yra labiausiai veiksminga ateizmo jėga, kokią tik įmanoma įsivaizduoti.

Įsivaizduokime žmones, kurie per visus amžius nuo tada kai buvo parašyti Biblija, tiki įvairiais dalykais ir kurie visiškai nesigėdina ignoruoti, visus mąstančių protų kantrius paaiškinimus. Ir šie viską ignoruojantys neišmanėliai, labiausiai neišsilavinę, be vaizduotės ir nemąstantys iš mūsų, save pačius pasiskiria mūsų visų vedliais ir lyderiai. Jie mums perša savo kvailas ir vaikiškas fantazijas, įsiveržia į mūsų mokyklas, namus ir bibliotekas. Aš asmeniškai esu labai pasipiktinęs.

Kai aš mirsiu, aš nenoriu patekti į rojų ar pragarą, ten bus tik tuštuma.

Kai žmonės manė, kad žemė yra plokščia – jie klydo. Kai žmonės manė, kad žemė yra apvali - jie klydo. Bet jeigu tu galvoji, kad manymas, jog žemė apvali yra toks pat neteisingas, kaip ir manymas, jog ji plokščia, tai tavo požiūris yra dar blogesnis nei šias dvi nuomones sudėjus kartu.

Maištauti prieš galingą politiką, ekonomiką, religiją ar socialinę santvarką yra labai pavojinga, todėl labai mažai žmonių tai daro, išskyrus, galbūt, kaip dalis minios. Maištauti prieš “mokslinę” santvarką, lengviausias dalykas pasaulyje, kiekvienas tai gali daryti ir jaustis milžiniškai drąsus, nerizikuodamas nė per nago juodymą. Nežiūrint to, kad didžioji dauguma, kuri tiki astrologija ir mano, kad planetos neturi daugiau ką veikti, kaip tik formuoti ženklus, pranešančius jiems ar rytojus bus gera diena pasirašyti verslo sutartį ar ne, labiausiai džiugina ir sukelia entuziazmą, kad visas tas nesąmones astronomai demaskuoja.

Visada buvo skubotas, iš ankstinis pasidavimas nemokšiškumui ir vadinimas tai Dievu, - ir atrodo, jog taip išliko iki šiol.

Žmonija turi žvaigždėtą ateitį, ir ta ateitis yra per daug svarbi, kad būtų prarasta dėl civilizacijos jaunatviško kvailumo ir tamsuoliškų prietarų.

Greičiausiai, pagrindinė žmogaus nelaimės priežastis - yra tai, kad mes paaukojame visą savo gyvenimo grožį, įkalindami save totemuose, tabu, kryžiuose, kraujo aukose, varpinėse, mečetėse, lenktynėse, armijose, vėliavose, tautose, tam kad neigtume mirties faktą. Vienintelį faktą, kurį mes turime.

Krikščionybė veikia su visiška arogancija ir žiaurumu – neabejotinai nuo tada, kai religija kaip paprastai, pasinaudojo tais, kurie savyje atrado nuoširdų tikėjimą ir dvasinę pareigą išlaisvinti (atversti) bedievius.

Kiekvienas galvoja, kad dievas yra jo pusėje. Turtingi ir galingi - žino.

Su Dievu, kas baisiausia, jog niekas negali žinoti ar tai tik ne Velnio apgaulė.

Dogmatinės teologijos dvasia apnuodija viską, prie ko prisiliečia.

Nėra tokio maro visuomenėje, kaip religinis užsidegimas nepriklausomas nuo moralės

Kada filosofija yra aiški ir patikrinta intuicija arba būtina patirtim, tolesnis atskleidimas besiremiantis pranašystėmis arba stebuklais negali jos paneigti.

Vien tiktai vienuolių išlietos ir liejamos ašaros, jei jas visas surinktum, sudarytų gilų ežerą, kuriame reikėtų prigirdyti visus katalikų teologus ir kentėjimų propaguotojus.

Baisiausia, kad tiesa kaip ir pasiūla visuomet yra didesnė nei paklausa.

Aš neturiu priekaištų bažnyčioms tol, kol jos nepradeda kištis su Dievo reikalais.

Kiekviename amžiuje, “seni geri laikai” buvo mitas. Niekas negalvoja, kad tuo metu buvo geriau. Visais laikais buvo krizės, kurios atrodė nepakeliamos per jas išgyvenusiems žmonėms.

Labiausiai pražūtinga iliuzija yra nusistovėjęs požiūris. Kada gyvenimas vystosi ir juda į priekį, nusistovėjęs požiūris žudo viską aplinkui, kas vystosi kartu su gyvenimu.

Visur žmonės mielai tiki dalykais žinodami, kad tai nėra tiesa. Tai juos pačius atleidžia nuo sudėtingų apmastymų ir nuo atsakomybės dėl to kad jie kažką žino.

Kad ir kokias išvadas, mes darome apie Dievo realumą (egzistavimą) – šių minčių istorija, turėtų mums pasakyti kažką svarbaus apie žmogišką protą ir įgimtus siekius.

Tikras fanatikas yra teokratas, kuris mato save atliekant super svarbų vaidmenį kažkieno vardu: Lenktyniavimo, Partijos, Istorijos, Proletariato, Vargšų ir t.t. Taip jis pats atleidžiamas nuo nuodėmių. Tad jis gali saugiai daryti bet ką, lyg visa tai atliktų ne savo valia, bet tarnaudamas Jiems.

Iš visų įmanomų seksualinių iškrypimų, religija yra vienintelė, kuri buvo moksliškai sistematizuota.

Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo geriausia, kas kada nors įvyko Konektikuto valstijoje. Tai visiškai nutraukė valstijos paramą bažnyčiai ir privertė bažnyčią gyventi iš savo ir Dievo išteklių.

Stebuklai yra pasmerkti. Jie kaip ir fėjos ar raganavimas dings, iš daugelio dalykų, kuriais žmonės rimtai tiki.

Žmonių dievai yra kvailesni nei jų karaliai bei karalienės, be to tuščiagarbiai ir mažiau galingi.

Jau geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant.

Krikščionybė yra skambantis argumentuotai visiškas sveiko proto nepaisymas.

Mes esame materialistai ir ateistai, ir mūsų galia faktuose.

Pirmasis maištas yra prieš didžiausią teologijos tironiją - Dievo šmėklą. Kol mes turėsime šeimininką danguje, tol mes būsime vergai žemėje.

Religija yra kolektyvinė beprotybė.

Su visa tinkama pagarba metafiziniams ir religiniams idealistams, filosofams, politikams ar poetams: Dievo idėja numato žmogiškojo proto ir teisingumo atsisakymą. Tai idėja labiausiai paneigianti žmonių laisves ir neišvengiamai vedanti iki žmonijos pavergimo tiek teoriškai, tiek praktiškai.

Teologija yra dieviškojo melo mokslas.

Visos religijos su savo Dievais, pusdieviais, pranašais, mesijais ir šventaisiais yra vaizduotės ir lengvatikiškumo produktas, žmonių, kurie dar nėra visiškai išvystę ir visiškai įvaldę savo intelektualinių galių.

Žmonės eina į bažnyčią dėl to paties kaip ir į smuklę – atbukinti save, užmiršti savo vargus, kelioms minutėms įsivaizduoti save nors kiek laisvus ir laimingus.

Kai aš atlikau nerūpestingą ir ne mokslinę apklausą tarp daugelio savo pažįstamų, draugų ir kolegų, aš nustebau, nors ir nelabai, kad apie 60% tiki į kokį nors Dievą. Įskaitant žmones, kurie, aš buvau tikra, yra nepataisomi skeptikai. Kiti gi tik trūkčiojo pečiais. Jie negalvojo apie tai. Jiems tai nebuvo svarbu. Jie nežinojo ir nenorėjo vargintis bandydami sužinoti, dėl ko reikia rūpintis ar jų vaikai tiki ar ne.

Marksas buvo neteisus. Religija nėra opiumas liaudžiai. Opiumas sukelia mieguistumą, apkvaitimą ir snaudulį. Dažnai religija būna baimės ir gyvuliškumo afrodiziakas. Ką geriausiai gali atlikti religija – pakelti dvasią į aukštumas, o blogiausiai – nuvaryti civilizaciją` į kapus.

Kadangi tautos masės yra nepastovios, kupinos nevaldomų troškimų ūmios ir nepaisančios pasekmių, jos privalo gyventi baimėje, kad laikytųsi tvarkos. Taigi mūsų protėviai padarė gerą darbą, išradę dievus ir tikėjimą bausme po mirties.

Kas yra kultas? Tai reiškia, kad nepakanka žmonių sudaryti mažumai.

Iš tiesų yra keturios didžiausios kliūtys, trukdančios pažinti tiesą. Jos kliudo visiems bei kiekvienam išmintingam žmogui ir neleidžia įgyti išminties. Tai yra menko ir pasitikėjimo neverto autoriteto pavyzdys, įprotis, nenuovokios minios nuomonė ir savo neišmanymo dangstymas tariama išmintimi.

Tiesa yra išaukštinta ne kalavijais ar ietimis, ne kariais ar su ginkluotos armijos jėga, bet pasitarimais ir švelniais įtikinėjimais.

Patiklus protas <...> patiria didelį malonumą tikėdamas keistais dalykais, ir kuo jie keistesni, tuo lengviau priimami; tačiau toks protas niekada neatkreipia dėmesio į paprastus ir įmanomus dalykus, mat jais tiki visi.

Vienas tikėjimas, daugiau nei koks nors kitas yra atsakingas už žmonių skerdynes ant didžiųjų istorinių idėjų altoriaus – tokių, kaip teisingumo ir progreso, gerovės ateities kartoms…ar tautinio išsilavinimo, lenktyniavimo ar klasių…tai yra tikėjimas, kad kažkur…yra galutinis sprendimas.

Vienintelis Dievo pateisinimas yra tas, kad jo nėra.

Visos religijos atsirado iš daugumos baimės, ir nedidelės grupelės gudruolių.

Aš nepasitikiu tais žmonėmis, kurie taip puikiai žino, ko Dievas nori, kad jie padarytų. Kadangi aš pastebėjau, jog tai visuomet sutampa su jų pačių norais.

Religiniai persekiojimai per amžius buvo vykdomi aiškinant, jog taip nori Dievas.

Moralės principas liepia <...> liautis apsimetinėjus tikint tuo, kam nėra jokio įrodymo, ir kartojus nesuvokiamus teiginius apie dalykus, esančius anapus supratimo ribų.

Pavyzdžiui, nesukonstruotas dviratis, kuris atvyksta į tavo namus kartoninėje dėžėje yra netvarkingoje būsenoje. Tu pasitelki savo raumenų energiją ( kurią gauni iš maisto, kuris atsiranda atitinkamai nuo saulės šviesos ), kad sukonstruotum dviratį. Tu turi padaryti tvarką iš netvarkos naudodamasis energiją. Saulė yra energijos šaltinis, ateinantis į žemės gyvąsias sistemas ir leidžiantis joms vystytis.

Dievas nėra didelių batalionų pusėje. Jis pusėję tų, kurie geriausiai šaudo.

Dievas yra komiškas vaidinimas publikai, kuri bijo juoktis.

Dievo sūnus yra toks pats kaip ir žmogaus sūnus. Žmogaus sūnus yra toks pats, kaip Dievo sūnus. Dievas, tėvas, yra tas pats, kaip Kristus, sūnus. Kristus, sūnus, yra tas pats, kaip Dievas, tėvas. Ši mintis gali supainioti netikinčiuosius, bet tikintieji ją pasiruošę suprasti.

Iš visų religijų, Krikščionybė yra be abejonių vieną iš tų, kuri turėjo įkvėpti daugiausiai tolerancijos, bet nežiūrint to iki šiol Krikščionys yra labiausiai netolerantiški iš visų.

Jeigu Dievas neegzistuotų, jis būtinai būtų išgalvotas.

Ką? Ar ne tu mokei vienuolius ginčytis, valdyti, intriguoti ir deginti žmones, kurie nesutinka su jais?

Kai tik atsitikęs svarbus įvykis, revoliucija ar nelaimė ima nešti bažnyčiai pelną, tai visada parodoma, kaip Dieviškas ženklas.