Išties, nėra ant Marijos Žemės žmogaus, kuris apie kunigą-žudiką girdėjęs nebūtų, bet siaubas kausto tautą. Visi tyli. O juk dar visai neseniai atsirasdavo drąsuolių, kurie, tiesa, tik su vyskupo palaiminimu iš svarbiausių Lietuvos šventovių šventorių, pakiliu balsu grasindavosi ir kunigui-žudikui galą žadėjo. O kur gi jie dabar? Paklausk pirmo pasitaikiusio prašaliečio, ką jis žinąs apie kunigą-žudiką, - tik išpūs akis ir pralemens "Nieko, eik iš čia, beproti... " Ir iš tiesų sakau Jums - siaubo, pasėto piktojo šventiko, drobulė apglobia kraštą, ir tik saulei patekėjus pragiedrėja senolių veidai, verslininkai išlenda pasimandravoti prabangiomis karietomis, elgetos kaulyti pinigėlio, jaunikliai viens su kitu susibėga. Ir visi skuba - diena juk trumpa, o JIS stebi nepaklusniuosius besilinksminančius, galanda per miegus garsųjį ištiesintą dalgį, šveičia prie juodojo deltaplano su dviem baltais kryžiais ant sparnų prikabintą 32 kg svarstį... Kada tai prasidėjo jau nepamena niekas, ir jei ne remontuojant suklypusią pirkelę ant vištos kojos mano aptiktas rankraštis ant šikšnosparnio odos, tiesa negrįžtų iš anapus...

Prieš daugelį metų gyveno Skiemonyse pilietis N. i., aplinkinių kaimų gyventojų Zelandijum vadinamas. Gyveno su pačia Ona ir vargo nematė - turėjo ūkį, gyvulių ir kitokio gero. Tik va vaikų jiems nebuvo skirta, ir ko tik Zelandijus su Ona nedarė, ir sostinės daktarus lankė, ir parapijai aukojo - nebuvo ir tiek. Jau buvo viltį beprarandą, bet paskelbė per gazietas, kad tuos kraštuos J. E. Respublikos Prezidentas Smetona atvažiuot žada. Plykstelėjo kibirkštis akyse, kluonas supleškėjo, bet negi tokiais niekais rūpinsies - pats Jo Ekscelencija atvyksta, gal susmylės, leis gyvenimo džiaugsmą apturėti.

Ir tikrai, rugpjūčio 7 d. 1929 Viešpaties metų, Skiemonyse apsilankė Smetona. Žmonių pažiūrėt svečio suplaukė marios, kareivukai epoletais blyksėdami tik siuva, policininkai brauningus iščiustiję lenciūgais pakelėse išsitempę stovi. Dūdos grajina, žydas užspangęs viršaičio aprėktas trobos langus šveičia - žodžiu sujudimas neišpasakytas. Ir tik nutilo visi, net paukšteliai pilkieji ant stogų nurimo, - nušvito šviesa, trenkė maršas. Išlipo iš zagranično aptamabilio Pats, žengė žingsnį - laukai sužaliavo, pažvelgė į senukus, pasieniais susėdusius - tie atjaunėjo. Ir taip Pačiam bežingsniuojant, prasilaužęs pro tvarkdarių tankmę, krito jam po kojų Zelandijus, ir mirtinoj staiga stojusioj tyloj gailias ašaras liedamas prašė pagailėti - sūnų dovanoti. "Palikit", sušuko Jo Ekscelencija dragūnų kapitonui, jau užsimojusiam kirtykle nelaimėliui baisų galą padaryti. "O tu, žmogeli, stok ir eik namo neatsigręždamas - tebūnie kaip tu nori" - pasakė ir pranyko sukdamasis, šnypšdamas bei sieros dūmų debesis leisdamas. Grįžęs Zelandijus aptiko namie pačią, vaikelį besūpuojančią - nudžiugo vargšai ir pavadino jį Giedrium. Ir tuomet užtemo saulelė skaisčioji, trenkė perkūnas, prasivėrė akivarai ir prarijo visą Ekselencijos svitą su arkliais, kareiviais, šaudyklėm irgi patrankom, nepalikdami nė žymės iškilmių buvusiųjų. Ir suprato žmoneliai, ne prieš gera visa tai, puolė ir surijo visas vaišes priruoštas - jei jau pasaulio galas, tai bent sotūs dieneles pabaigsią. Ir krito kaip lapai nuo apsirijimo beigi neplautų daržovių vartojimo, ir nebuvo tiek gyvųjų, kad sunykusius pakastų, ir liko pabaigoje tik vienas Zelandijus su šeimyna ant viso kaimo. Taip kunigas-žudikas, kuris dar nebuvo nei kunigas, nei žudikas, anei kūno nuosavo ant žemelės neturėjo, tik siela nerami aplink Skiemonis bastės, pirmąkart parodė pasauliui jo ateitį ir savo būsimą šlovę.

Augo Giedrius gražiai. Gal kiek nevalgus vaikas buvo, kiek pablyškęs, bet guvus ir protingas. Dviejų mėnesių pramokęs bėgioti gainiojo kaimynų vištas ir pavijęs vis bandydavo kaip tas ar kitas dalykas pritaisytas - nuplėštų galvų beigi kanopų voliojosi kieme ne dešimtys, o šimtai. Paaugęs prašneko - "Būk pasveikinta, moterie, kas tokia būsi?" pirmąją pasveikino prie jo paliktą kaimynų mergą, o motinai štai tokius žodžius tarė "Kur tu beeitum, visur lydės tave šešėlis to, kurio sumanytas aš šitan pasaulin atėjau ir kuris yra tikrasis mano tėvas bei įkvėpėjas, ir nematysi tu ramybės, juodojo šventiko motina vadinama, prakeiks tave ištisos kartos, bet būk rami, tavim bus pasirūpinta". Ir taip visi aplinkiniai tuom stebėjosi, kad keturi suaugę vyrai liežuvius prariję negyvai užduso. Taip sulaukė Giedrius septynių metų. Tądien išėjo Zelandijus į šermukšnyną vaikui meškerės kazyrnos išpjauti. Ir kilo vėtra, kokios ant Lietuvos septynis metus nėra buvę, užėjo lietus didis, maišėsi žemė su dangus, krušos ledai sulig vištos kiaušiniu išmušė apylinkėse rugius, vištas, avis, traktorius ir burokus. Negrįžo Zelandijus nei tądien, nei iš ryto.  Ir kai jau septintą dieną Ona nusirėkusi susiruošė bažnyčion mišių užpirkt, parėjo sudriskęs, keistai žibančiom akim, kryžių aštriom briaunom rankoj laikydamas. Ir žvilgsnis buvo lygiai kaip Smetonos adjutantų atmintinais 1929 - aisiais. Sudraudęs bobą griebė deguto statinaitę, nuėjo pirtin, išsiprausė ir grįžęs namolio užsnūdo. Ir tapo nuo tol labai keistas, bobos artyn neprisileisdavo, mergų, kurias anksčiau pakirkint, o kitąsyk ir užverst kur ant šieno, buvo mėgėjas, pusėn net nepažvelgdavo. Alaus anei arielkos nebekliudė, valgė mažai ir tik daržoves - iš visko pasikeitė. Bet užtat su sūnum tapo toks artimas, kad seni diedai negerus dalykus įtart pradėjo, bet Giedrius, labai protingas būdamas, jiems kalbėjo "Ech, seniai jūs šimtamečiai, ne jūsų čia dalykas ir netgi ne mano - čia tamsiojo pono paslaptis ir noras, ar mums žmoneliams vargingiems jam priešintis ir pono rūstybę su smala ir siera ant savęs išsišaukti". Ir visi stebėjosi tais žodžiais. Bet neilgai tai tetruko - vieną dieną Giedrius dingo. Ir kai minia pasipiktinusių kaimiečių apstojo Zelandijaus namus, išėjo ant prieangio pats šeimininkas ir tarė "Atėjo laikas Jums pasakyti, garbingieji ponai, kad nusprendžiau sūnų savo, Giedrių, į kunigus leisti. Ir nors jaunas jis, bet vargais negalais giminaičio, kuris Kaune ministerijoj tarnauja pastangom įtaisiau jį kunigų seminarijon. Daugiau jūs jo tokio kaip iki šiol nebepamatysit". Atsiduso ir tęsė "Ir aš nesu tas, kuriuo Jūs mane laikot. Aš buvau tas. Bet atėjo laikas Jums pasakyti... " ir trenkė žaibas, sutemo dangus, prasiskyrė žemė, stojo baisi tyla.  Ir staiga iš prasivėrusio plyšio sukdamasis ir spjaudydamas ugnimi išniro padaras, panašus į Prezidentą Smetoną, smeigė ilgus pirštus stiklo nagais Zelandijui į krūtinę ir išplėšęs širdį kraupiai nusikvatojo "Aš paimu šitą širdį kartu su juodąja siela, kuri šitan kūnan Skiemonių šermukšnyne įdėta buvo ir įdedu į naujo tamsos šventiko kūną, kuris taps jos namais ir kuriuo ji kels siaubą visame krašte bei jo prieigose". Ir tada  pamatė susirinkusieji šalia stovintį Giedrių juodais drabužiais ir kruvinais dantimis, o ant kaklo jam kabėjo tėvo kryžius. Ir griebė Giedrius nekantriai širdį ir visiems matant parijo vienu ypu, nusikvatojo dusliai ir pratarė "Taip atrado juodoji siela juodąjį kūną, ir užgimė naujas juodasis šventikas, kurį ateities kartos žinos kaip kunigą-žudiką". Mostelėjo ištiesintu dalgiu į kairę, nuritindamas keturiasdešimt galvų, mostelėjo į dešinę - dar keturiasdešimt nusirito. Sukaukė abu nelabieji ir pranyko lyg nebuvę, tik krauju smėlyje išrašyti inicialai "KŽ" bei apdegę Zelandijaus namų sienojai liudijo baisųjį įvykį...

Bandė žmogeliai papasakot policijai, vaistininkui bei klebonui, bet visi tik juokės ir vijo keistuolius šalin, o be reikalo. Su metais visa tai pasimiršo, senoliai išmirė, jaunieji pasišaipydavo. Ir tęsėsi tai iki prasidėjo... 

Buvo karštas 1983 m. birželis. Žvairiškių kaimo meisteris, šimtarankis Bronius Šernasmaugis savo pirtelėje - smagiojoje dirbtuvėlėje susikaupęs drožė rūpintojėlį. Prityrusios rankos slyste slydo drebulės kelmu, su kiekvienu judesiu atskleisdamos būsimo dirbinio grožį. Brūkšt - atsiranda akis, brūkšt - nosis, reti dantys. "Oooooo" - stena dievdirbys, "Uuuuu" - atsako apuokas iš medžio.
Staiga ranka sudreba ir aštrus įrankis krenta ant aslos. Tyla, spengianti tyla. Žvilgsnis. Aimana. Užtyla čirvirvykai, radijo taškas, nustėrus nebegirgžda medinė Broniaus koja. Meistras pajunta vis stiprėjantį dvoką, plačiai atmerktas, traiškanotas akis pradeda graužti vis tirštėjantys dūmai, ausis užgula demoniškas ūžimas. Galop meistras sukaupęs visas jėgas atidaro duris. Šešėlis, juodas viską užgožiantis šešėlis, juoda figūra. Dūmų sūkuryje ryškėja prabangus mopedas, vairuotojo koja muša pašėlusį ritmą. Nepažįstamasis nusiima šalmą, dvokas tampa nepakenčiamas ir meistras netenka sąmonės, tik pasąmonėje beprotišku greičiu lekia mintis: kunigas, kunigas-žudikas.
Meistras atsipeikėja ir kunigas-žudikas lėtai prabyla, sukdamas virš galvos raudonmedžio nunčiakus. Putų ir žiežirbų lydimas pasigirsta kraupus drebantis balsas: "Sparnus, padirbk, asile, man sparnus!"
Pamatęs bedantę kunigo burną, banguojantį gašlų liežuvį meistras vėl netenka sąmonės. Bet kunigas stovi šalia, ir nėra laiko dievadirbiui alpti: vis grėsmingiau švilpia nunčiakas, vis labiau degina kunigo žvilgsnis. Paima dievadirbys savo įnagius, ir persižegnojęs imasi darbo.
Pagaliau, po 6 nemigo ir alinančio darbo naktų mėnulio šviesoje sutviska pragariška žudymo mašina - kunigo-žudiko deltaplanas. Vienplaukis, vienmarškinis, sukaustytas baimės meistras Bronius laukia savo atpildo valandos.
Pasigirsta plėšiamo snukio garsas, sutraška kaukolė po kunigo kaubojiškais batais. Dar po akimirkos suplazda džinsiniai deltaplano sparnai. Raižydamas dangų, dvoko pripildydamas platų horizontą kunigas-žudikas staigiai šauna į viršų. Vien nebylioji voverė flegmatikė, šio įvykio liudininkė, lėtai pakelia galvą, buku žvilgsniu palydėdama kunigą-žudiką.

Daugelis Žvairiškių kaimo žmonių pažinojo gerąjį dailidę Bronių Šernasmaugį. Jo mirtimi negalėjo patikėti ne tik religingos 65 - 90 metų močiutės, bet ir kaimo seniūnas Leopoldas Žvairys. Visi nujautė kažką negero. Juk nebuvo Bronius blogas žmogus, auksines rankas dievulio dovanotas turėjo, medinę, jau pradėjusią pūti, koją ir dar daug gėrybių. O buvo dievobaimingas žmogus! Kasdien namuose rožančių kalbėjo, ir to savo bei kaimynų vaikus mokino. Neskriausdavo girtas namo grįžęs savo žmonos Adelės, neatlikinėjo sadomazochistinių apeigų su savo dukra Veronika. Tačiau vieną ydą dailidė vis dėlto turėjo: girtas mėgdavo lakstyti po kiemą nuogas. Nepatiko tas įprotis kaimo žmogeliams, tačiau nedrįso jie nieko sakyti - juk tiek gero dailidė jiems ir visam kaimui yra padaręs. Ne vienas jų, ir ne po vieną kartą ėjo pas Bronių prašyti vienokių ar kitokių darbų nudirbti. Ateis, būdavo, sėja - reikia naujų akėčių, ateis krikštynos - naujo lopšio, ateis pakasynos - naujo grabo. Nors pasitaikydavo atvejų, kad ir išsikasę, ir visą jo turinį išmetę, seną iš naujo naudodavo.
Daugelis kaimiečių įtarinėjo kunigą-žudiką, apie kurį per "Panoramą" ar per Lietuvos radijo pirmąją programą buvo girdėję, ale kiti tuo patikėti aniekaip negalėjo.
Bet vieną vėlų trečiadienio vakarą, Broniaus pati Adelė, bežiūrėdama iksfailus, išgirdo keistą beldimą į gryčios duris. Visai kaip velionio vyro. Nusigandusi išgėrė 30g valerijono+100g degtinės ir tekina nubėgo nekviesto svečio sutikti. Nukėlusi durų skląstį pamatė seniai dingusį be žinios ir Žvairiškių kaimo policijos komisariato dingusių žmonių skyriun įtrauktą Bronių. Tik dabar jis kažkoks keistas buvo - tik kaulai ir oda. O viduje pulsavo demono širdis.
Nusigando Adelė, visa pagaugais nuėjo. Norėjo bėgti į virtuvę ir dar išgerti dozę valerijono ir stopkę velnio lašų. Bet velionis jos paklausė, taigi buvo nepatogu neatsakyti.
- Kur mano kirvis, tas kur prie Smetonos iš vieno žydo pirkau? Atėjo laikas skolas atsiimti, jis dar man už deltaplaną 50lt. skolingas
- Bet kas tas jis, dėl dievo meilės, Broniau?!
- kunigas-žudikas, vėpla!
Jausdama pareigą pagelbėti vyrui, atnešė Adeliutė kirvį, kuris iki tol buvo naudojamas rauginamiems kopūstams prispausti.
Patenkintas Bronius apsilaižė savo snargliais ištepliotas lūpas, giliai įkvėpė ir išpūtė tiesiai į veidą savo pačiai supuvusiais kiaušiniais dvokiančio oro. Kvapas kambaryje pasidarė nepakeliamas, pradėjo Adelei graužti akis ir ji, tik persižegnoti spėjusi, neteko sąmonės.
Į viską nusispjovęs ir išgėręs didelį gurkšnį samagono, Bronius neskubėdamas išėjo į kiemą. Iškėlė kirvį virš galvos ir, žiūrėdamas į dangų visa gerkle suriko:
- Kur tu, vienuolyno šunie!!! Jei nebijai susikauti, tai išeinam!
Ir kad užėjo audra, kad pradėjo raižyti dangų žaibai, kad net kelios pamaldesnės bobutės puolė žemėn kryžium ir atgailavo už savo nuodėmes.
Staiga visur pradėjo dvokti prakaitu, ir Bronius Šernasmaugis išvydo savo amžiną priešą - nunčiaką virš galvos besukantį Giedrių - kunigą-žudiką.
- Laikykis, dailidžių žudike! Gal pagaliau atiduosi man už deltaplaną 50 lt. ar bent pašventinsi, ar duosi išrišimą? - pro iš pykčio sukąstus išpuvusius dantis suvėmė B. Šernasmaugis.
- Ginkis, anei vieno nei kito besplatnai negausi!
Ir užvirė kova, kurią galima prilyginti nebent kaimiečių sukilimui prieš caro valdžią. Subėgo daugybė žmonių pasigrožėti dailiais vyrais. Kelios moteriškės šnabždėjosi: "dievuliau, va tas su sutana kokis gražus, kad man tokį. " Kita atrėžė:"aš pirma jį gausiu - mano kraitis didesnis. " Trečia atsakė:"durnės jūs abi, jūs kvailės, o aš protingesnė - aš jį gausiu!"
Aršiai kovojo abu galiūnai, prakaitas lašėjo nuo jų raumeningų kūnų, kol galų gale kunigas, žvilgtelėjęs į laikrodį, prasitarė:
- Na gerai, tavo viršus, mužike. Man jau reikia pamaldas laikyti. Imk tuos savo 50lt. Aš jau varau.
Pakilo su vėju jo deltaplanas, ir daugiau jo niekas Žvairiškėse nebematė. Ir ačiū dievui.

Pirmą kartą kunigas-žudikas buvo pastebėtas Ignalinos rajone. Tąsyk Matilioku kaimo gyventoja 74 metų Zosė Klimavičienė laiku negrįžo namo. Žento surengta baudžiamoji ekspedicija miške rado išniekintą senutės lavoną. Visa šeima tuo labai džiaugėsi, bet niekam net į galvą nešovė, kas galėjo būti tas nežinomas geradarys.
Po kurio laiko vaikai ėmė pasakoti matę kažkokį kunigą, deltaplanu skrendantį virš miško. Niekas jų pasakojimais nepatikėjo, išskyrus vietos vikarą, kuris tuojau sėdo rašyti bestselerio "Kaip apsiginti nuo kunigo-žudiko". Dabar vienintelis šios knygos egzempliorius liko Babtų bibliotekoje, nes tame krašte kunigas-žudikas išžudė visus raštingus kaimiečius ir netgi aklą bibliotekininkę.
Kartą smalsūs turistai nufotografavo jį sėdintį medyje ir skaitantį brevijorių. Šalia buvo padėti jo mėgstami žudymo įnagiai: kirvis, peilis, skustuvas ir maišas nuo bulvių.
Kaip tik tada per Velykas ir buvo tas atsitikimas bažnyčioje, sukėlęs visuotinį susidomėjimą kunigu žudiku. O buvo taip...
Nuo pat ryto minia grūdosi į Ignalinos bažnyčią, bet kunigas vis nesirodė. Pasklido gandas, kad gerasis klebonėlis užgėrė. Kai žmonės jau norėjo skirstytis, bažnyčia staiga prisipildė dūmų. Moterys ėmė klykti, stojo tamsa, o kai viskas praėjo, mes išvydome sakykloje nežinia kaip ten atsiradusį kunigą-žudiką. Jam už nugaros kabojo įžymusis deltaplanas eilinės bobutės krauju aptaškytais sparnais.
Visi tuojau meldėsi sakydami: Didis pranašas pakilo mūsų tarpe!
Etnografai, lankęsi Ignalinos rajone, pasakoja, kad kaimo bobos niekad neina prie šulinio vakare po vieną - vis drauge, didesniu būreliu. Tos kvailės tikisi, kad kunigui-žudikui ranka nekils žudyti tiek daug žmonių išsyk. Prietaringa publika.
Kartą šaunieji medžiotojai iš Paketurių valsčiaus bandė nušauti tą pabaisą, bet jis spėjo dingti nuo jų nakties tamsoje, ir iš miško dar ilgai aidėjo kraupus juokas. Grankulkės nudrėskė tik jo sutanos kraštelį, kuris po ilgai Seime vykusių ginčų dabar eksponuojamas Birkonių etnografijos muziejuje prie Lietuvos kultūros ministerijos.

Tais laikais, kai dar kunigų seminarijoje Kaune mokinausi, teko man pažinoti Giedrių iš Skiemonių, dabar kunigo-žudiko vardu žinomą. Toks paprastutis, čiuplutis klierikėlis buvo, tai ir vardą jam parinkome paprastą, lietuvišką. Broliu Aurigarijum ji vadindavom. Ateis, būdavo, Aurigarijus į koplyčią ir sako: Eiva maldaknygėm pasimušti! Tuoj kad prasideda betvarkė!
O maldaknygę jis turėjo tai neprastą. Su apkaustais, grandine ir užraktu, kad koks smalsus parapijietis nosies nekištų į dievo reikalus. Ir su ta maldaknyge mušdamasis jis visad laimėdavo, tarsi kokio demono padedamas.
Bet kartą atėjo jis ir sako: Varysim šiandie vaikų tvirkinti! Mes net prisėdome. Gal, sakom, pasimuškim verčiau arba kokį rožančių sukalbėkim? O tas savo baisiąja maldaknyge kad užsimos!
Išsirikiavome ir su daina "Šimtas kunigų katalikų" patraukėme patys nežinom kur. Per miškus, per laukus. Ir taip iki vaikų darželio Nr. 14. Ten ir pradėjo Aurigarijus reikštis:
- Kuo tu vardu, Petriuk? - kalbina jis kažkokį vaikėzą.
- Petriukas, - veblena tas, į Aurigariju šnairuodamas
- Ar nori, vaike, šokoladinių kryžių?
- Noriu!
Čia brolis Aurigarijus kad šveis jam rožančium per užpakalį! Po to tėviškai nušluostys ašaras vaikui ir kalba rimtu veidu:
- Velnias, vaike, susisuko gūžtą tavo kūne. Tik plakimu ir maldomis tu gali išsigelbėti iš jo valdžios. Ir dar ką nors papasakos apie pragaro baisumus.
Ant tu žodžių vaikas net bliauti perstodavo, gašliai bučiuodavo Aurigarijui kojas ir kasdien pas jį ateiti žadėdavo.
Ir taip suskato pas brolį Aurigarijų vaikai celėje lankytis. Po vieną, po du... Dvasios tėvas bandė drausti, bet Aurigarijus tarė: Kam varginate juos? nes jų yra dievo karalystė.
Nežinojo niekas, ka jam atsakyti į tai, todėl visi vienu balsu šlovino jo išmintį
Tiesa, jo rožančius ėmė greitai dilti, bet, visų nuomone, tai liudijo nepaprastą brolio Aurigarijaus pamaldumą. O kai galų gale rožančius sutrūko, apskelbė Aurigarijus ant viso Kauno, kad nebetoli metas, kai velnias bus iš vaikų išvarytas. Ir, dieną tam paskyręs, uoliai ragino visus, kas kryžių ir nunčiaką rankoje nulaiko, pagelbėti ir melstis už nesuteptas vaikų sielas. Ir iš visos Lietuvos plūdo maldininkai, garsindami brolį Aurigarijų per svietą.
Taip ir atėjo nuskirtoji diena. Dalyvių susirinko begalė - du vyskupai, karo kapelionas, motorizuota davatkų divizija ir gediminaičiai, o dar ubagai, žydai karabelnikai ir čigonai su meškom. Pritilo vėjas, debesys uždengė saulę. Stojęs viduryje pasišaukė Aurigarijus vaikus. Ir kiekvieną paėmęs vedė prie vonios su švęstu vandeniu, pats nurengdavo, išmuilindavo gausiai švęstu muilu ir maudydavo. O velnias pro burną išbėgdavo lauk, ir tapdavo toks vaikas ateitininku. Per tai jų tiek daug ir priviso Lietuvoje.
Bet išmaudė paskutinį vaiką, o velnias jame nė krust. Veltui rožančium grasino jam vyskupai, veltui davatkos jį lietsargiais mušė, - tylėjo ir nesikrutino, tarsi šventas Jurgis.
Priėjęs Aurigarijus klausė jo: Koks tavo vardas? Atsakydamas velnias tarė: Mano vardas legionas, nes mūsų čia daug! Ir dar sakė: Koks tavo reikalas, kunige-žudike? Kodėl tu kankini mane?
Ir labai meldė velniai, kad neišvarytų jų suvis iš to krašto, todėl tarė jiems Aurigarijus: Išeik, piktoji dvasia, ir sulįsk į anava tas davatkas.
Tuojau apsėdo velniai davatkėles. Vienos striptizą šoko ir kunigus kibino, kitos į klierikėlius nusitaikė, o dar kitos juodvarniais išlakiojo ir vilkolakiais išlakstė.
Atsigavę nuo siaubo puolėme mes prie kaltininko patarimo klausti - ogi nebėra jo. Guli ant žemės sutana, brevijorius ir kiti baisūs kunigo įnagiai, bet niekur nesimato brolio Aurigarijaus. Ir nebematėme jo niekas nuo tos dienos. Per amžius amžinuosius amen.

Buvo naktis. Kalabibiškių kaimo jaunimas girtas grįžo iš diskotekos. Staiga danguje sušlamėjo didžiuliai sparnai, ir pro šalį praskrido kažkas, dvokiantis prakaitu.
- Žiūrėkit! Landsbergis! - sušuko vienas kaimietis.
- Pats tu Landsbergis! Čia gi ufonautas!
Ir tik vienas žilas senukas, per klaidą atitemptas į diskoteką, palingavo galva:
- Tai kunigas-žudikas, vaikeliai!
Visi labai juokėsi dėl tų žodžių. Staiga tamsoje puslankiu švystelėjo skustuvas, ir vieno kaimiečio galva nusirito ant žemės, o ištryškęs kraujas aptaškė kitus.
Visi dar labiau juokėsi, nes ta scena visiem priminė kažkurį serialą, kurį ponai iš Vilniaus rodo.
Taip besijuokdami ir grįžo.

Anuo metu keliaudamas pro Kybartus, išgirdau šūvių papliūpas ir pamačiau kaip dangų raižo signalinės raketos bei trasuojančių kulkų serijos. Draugai paaiškino man, kad miestelio meras jau senokai nesutaria su kunigu-žudiku, todėl atsivežė iš viršaičio keturvamzdį priešlėktuvinį kulkosvaidį.
O prasidėjo viskas nuo to, kad meras atsisakė pasimelsti ne sykį laikraščių išgarsintoje kunigo-žudiko koplytėlėje Antaviliuose. Tąsyk kunigas-žudikas užmušė tris mero giminaičius, karšintus Antavilių senukų prieglaudoje, po to atėjo žmonos ir pusbrolio eilė. Visoms aukoms kunigas-žudikas prisegdavo prie pilvo leidykloje "Tyto Alba" atspausdintus maždaug tokio turinio raštelius: "Lietuva tėvyne mūsų - Per amžius amen. Mirtis antikristams. "
Mums besikalbant aš galų gale pamačiau danguje kunigą su deltaplanu. Nardydamas tarp trasuojančių kulkų serijų jis giedojo "Ave Marija", diriguodamas iš kapų pavogtu mediniu kryžiumi.
Čia man taip pabaiso, kad tą patį vakarą mano kojos nebeliko Kybartuose, tame mažame dievo užmirštame miestelyje, kuriame visi gyvena baimės gniaužtuose, Likimo melsdami išgelbėti juos nuo kunigo-žudiko.
- Kas gi tas Likimas ? - balsu susimąsčiau liuobdamas kiaules.
- Likimo vardas - Lietuva! - žvygtelėjo deglas šeimininkų paršas ir vėl sulindo į jovalą...

Tarp visų Antavilių grožybių, tarp senukų prieglaudos ir samagono varyklos, aprūpinančios degiuoju vandeniu prieglaudos administraciją bei kolūkio "Auksinė varpa" traktoristus, yra vieta, kur net eiguliai bijo įkelti koją ir net miško žvėrys neužsuka. Nė gyvos dvasios ten nesutiksi, nė jokio garso neišgirsi toje gūdžioje girioje - nei lapų šlamėjimo, nei pelėdos ūbavimo naktį. Visi žino, kad ten susisuko gūžtą kunigas-žudikas.
Dar niekas nėra iš ten grįžęs, ir net patys drąsiausieji, pabandę įžengti į kunigo-žudiko valdas, nebegrįžo namo. Veltui jų motinos laukdavo gedėdamos, veltui užpirkinėjo mišias ir bandė įsiteikti viešpačiui savo veido prakaitu uždirbtais grašiais - negrįžo nė vienas, tarsi jų išvis nebūtų buvę.
Bet vieną kartą policijai šukuojant mišką, pasigirdo džiaugsmingas šūksnis: jaunesnysis inspektorius Bagaliūnas aptiko kunigo-žudiko koplytėlę! Išvaikę šimtmečiais ten gyvenusius šikšnosparnius ir ubagus policininkai įžengė vidun.
Dieve, kaip ten buvo gražu! Viršila rado smilkyklėje reples ir saują auksinių dantų, kuriuos tuojau susižėrė į užantį. Dar keli, pasirausę skudurų krūvoje, ėmė ir ištraukė į dienos šviesą kruviną eigulio, neseniai prapuolusio anoje vietoje, ranką. O jau kiti tai pasidarbavo... Rado kirvį, peilių rinkinį ir buteliuką klofelino, kurį kunigas paslapčia berdavo kaimiečiams į kiaulių jovalą gūdžiais žiemos vakarais.
Žiauri buvo krata... Krata be jokio orderio, be liudininkų ir be bažnyčios palaiminimo. Bet kai galų gale viską baigė, šiurpiai sugirgždėjo masyvios durys ir pasirodė kunigas-žudikas.
Sakykit, kad geri, kodėl visad taip nutinka? Eini pirkti pilstuko - randi policijos pasalą. Nori aplankyt kaimyną - randi tik jo žmoną, pasiilgusią vyrų. O kai bandai eiti namo iš to bordelio - dingsta glaudės. Iš tikrųjų, kodėl?
O čia juk dar baisiau nei raudonsnukis policijos komisaras su šunimis ir STT operatyvininkais, dar baisiau nei persiutęs kaimynas - čia gi kunigas-žudikas!
Pasileido bėgti. Net neatsigręždami skuodė jie per balas, per kemsynus, pakeliui mėtydami prisigrobtas gėrybes. "Meskit, viską meskit!" - šaukė inspektorius Šiaulys, geriau nei kiti pažinojęs klastingą kunigo-žudiko būdą. Ir tikrai, prie kiekvieno išmesto daikto kunigas-žudikas stabtelėdavo ir jį apuostydavo. Po to pakrapydavo švęstu vandeniu ir vėl vydavosi bėglius.
Kad kiek, būtų ir pavijęs juos, bet čia kažkuris išmetė koplytėlėje rastas reples. Tuojau užžėlė tokia tanki giria, kad kunigui-žudikui teko su kirviu brautis pro ją. Ir būtų vėl juos pavijęs, tik inspektorius Šiaulys metė jam po kojom klofelino buteliuką. Tuoj atsirado tame daikte marios. Vėjas tose mariose pučia, bangžuvės nardo, ir šiaip gyvis visoks, ir laivai su burėm plaukioja.
Pasižiūrėjo kunigas-žudikas į tas marias, nusispjovė ir sugrįžo į savo koplyčią mišių laikyti, visokių piktybių žmonių giminei melsti. O policininkai grįžo į nuovadą, ir niekad jau nebėjo ton vieton.

Jaunas būdamas dažnai sueidavau draugėn su tokiu Jonu Šiauliu. Jo pusbrolis Nerijus Ševeliovas, išmintingas ir dievotas vyras, sykį jam tokį nutikimą pasakojo.
Seniai, seniai, nuo neatmenamų laikų, gyveno sau Kaltanėnų kaime prie Kriogžlio ežero raganius. Ne toks, kokie šiais laikais būna - apgavikai, iš degtuko vežimą priskaldyt ir sveiką pinigą išviliot mokantys - nebandyk nė lygint. Anas mokėjo iš vežimo malkų padirbt vienui vieną dailų degtuką, tik be sieros. Trobą padegt mokėjo. Dantis irgi tratindavo kur tik pasisukęs. Bet užvis labiausiai jis mokėjo burti. Paims, būdavo, arkliašūdį, įgrūs senai davatkai tarp dantų, ir tegu laiko. Dar vieną po valandos įgrūs - žiūrėk, jau ir veidelis pagražėjo. Įgrūs trečią - jau tokia graži boba bestovinti, kad apsaugok viešpatie. Arba neprietelius vandenio pasems iš šulnelio, parsineš namo - vienos varlės ir rupūžės. Arba uždainuos per vestuves - tai lyg ožys krioktų. Už tai kaimiečiai labai gerbė raganių. O dar jis mokėjo pasikviest į talką demonus ir atstatyt juos po to nuo savęs, kad kokios bėdos nebūtų.
Bet vieną dieną perskaitė raganius savo juodoje knygoje, kad gyvena Lietuvoje Ignalinos rajone kunigas-žudikas. Ir kad nėra už jį galingesnio vyro. Pasiėmė savo veidrodį, veizi: galvos į visas puses lekia, dvėsdamos bobos krioguoja, o pačiame viduryje kunigo-žudiko dalgė blyksi.
Papyko baisiai Kriogžlio raganius ir kunigą-žudiką pasirungt pakvietė. Nežinia, kaip tą padarė: gal kaip visi telegramą mušė, o gal pasidirbęs iš vaško kunigo stovylą jai kur užkalbėtą pašiną įkišo, - tik kitą dieną mato visi: danguje pačiūžt deltaplanas, ir šit kažkas nematytas vidury kaimo bestovįs. Nei storas, nei plonas, nei aukštas, nei žemas, nei mužikas, nei boba. Tik į akis pažiūrėjęs suprasi, kad tai kunigas-žudikas. "Garbė Jėzui Kristui!" - sako, o virš galvos nunčiaką suka. Susirėmė vyrai... Kūlio ritosi dusdami, mėtėsi ugnies kamuoliais, užaštrintais kryžiais kapojosi, šaudėsi iš protoninių šaudyklių, kur vaiduoklių gaudytojai buvo atvežę, bet viršaus nė vienas nepaėmė. Tada sėdę ant žemės ėmė burtus daryti.
Pabūrė kunigas - tuoj skėriai debesiu atskrido ir ant raganiaus lauko sutūpė. O tas ženklą padarė - atbėgo iš Šiluvos maldininkai asketai ir kad ėmė tuos skėrius valgyt! kunigas toliau buria - ir Kriogžlio ežeras tvinti ėmė, tuoj raganiaus trobą apsems. O raganiui kas - virvę kažkokią patraukė, ir ežere vandens kaip nebūta, tik varlės šokinėja ir kunigą keikia.
Mato abu, kad taip nieko nebus - pradėjo demonų šauktis. Kas Velnio, kas arkangelo Mykolo, kas Prezidento, o kas ir Belzebubo. Ir prasidėjo armazynė...
Dankanas Maklaudas puolė kautis su Drakula, Baba Jaga plūdosi su Seimo Pirmininku, Godzila gašliai kilnojo trobesių stogus, ieškodama pasislėpusio King Kongo. Vytautas ir Keturiasdešimt Totorių bandė apgaulingu manevru nusiviliot į miškelį Liucipierių. Urzgė demonai, draskė vienas kitą, o staugimas jų net už geros mylios girdėjosi.
Kaltanėnų žmonės tokias baisybes matydami su vaikais išlakstė po aplinkinius kaimus pagalbos prašyti, tik senius paliko lovose gulėti ir svieto pabaigos laukti.
Bet saulė vakarop pakrypo, pailso visi, demonai prapuolė. Ir susėdo vyrai vyriškai pakalbėti. Vienas išbūrė raudoną "LM", kitas - alaus statinaitę. Vienas bokalus, kitas - putelę. Ir patapo jie draugai geriausi, visokių darbų vienas kitą pamokino. Kaip mišias laikyti, kaip bobą užsodinus ant šluotos nuskraidint į Šatrijos kalną, taip kad nebegrįžtų. Visokių burtų primokė vienas kitą.
O kai išaušo, sėdo kunigas-žudikas ant savo deltaplano ir nuskrido atgal Ignalinon, kur daug darbų dar jo laukė, kur daug dar nepapjautų žmonių ir užsienio turistų buvo likę.

Per visą Ažubalių kaimo istoriją, prasidedančią Gedimino, o gal ir Stepono Batoro laikais, visko buvo nutikę. Šūviai poškėjo broliams žemę dalinantis, ūžė nesyk vėtros, nusinešdamos į Vilnių trobų stogus ir mokesčius, reketininkai buvo užsukę, - bet kad saulė būtų užgesusi, to dar nebuvo.

Bet sako juk žmonės - nuo lemties nepabėgsi, tik pūsles ant kanopų prisitrinsi. Todėl kai paskelbė elgeta priklydęs, kad saulė po trijų dienų užges, niekas nesijaudino, tik botagu per kuprą jam sudrožė ir paliepė eiti toliau nuo kaimo savo maldas burbėti.

Išėjo elgeta, puolė ant kelių ir ėmė karštai melsti viešpatį kokių nors blogybių Ažubalių kaimui, kuriame elgetas botagais vaišina, pasiųsti. Ar tai tvaną, ar tai šunį pasiutusį, o gal ir Ekonominę policiją, jei galima. Ir taip atkakliai jis meldėsi, taip tepliojo sau snukį snargliais, ašaromis ir pakelės purvu, kad neapsikentęs viešpats pasiuntė ant jo galvos kunigą-žudiką.

Atlėkęs su didžiausiu vėjo gūsiu stojo jis elgetos akivaizdoje. Akyse - blogio liepsnos. Ūgiu aukštas, bet žiaurus. Su plieno dalgiu ant peties. Deltaplanas už nugaros. "Ko, - sako, bliauni, parazite?" Norėjo jis išsyk tą elgetą nužudyti, kad pamoka visiems būtų, bet pamatė, koks murzinas, ir pasigailėjo.

Ir susakė jam elgeta visus savo vargus ir bėdas, o ypačiai - kokie nedori žmonės Ažubalių kaime gyvena, kaip jie paniekina elgetas ir jų pranašystėmis netiki. Ir dar ilgai būtų bliovęs ir kunigą-žudiką graudinęs savo išmislais, bet anas sumojo sparnais ir nuskrido apsunkusia širdimi atgal į Ignaliną.

O po trijų dienų atsitiko taip, kad boba ažubalietė Marijona į dangų pasižiūrėjo ir žegnotis ėmė. Ten matyti buvo, kaip didelis baisus kunigas-žudikas neskubom į saulę plasnoja, o po juo žeme juodas šešėlis bėga.

Subėgo kaimiečiai visi rėkdami, lazdom nešini, bet ką tu čia padarysi, kaip tu pasipriešinsi piktajam kunigui, sumaniusiam nugramzdinti Ažubalius į tamsą? Ir šešėlis kaip ėjo, taip ir atėjo, ir uždengė visą kaimą, netgi brigadininko Anupro kluono nebesimatė.

Visi net užtilo iš siaubo. Kiekvienas į savo pirkelę bėgo tarsi akli, rankas priekin atkišę. Ir, aišku, per tą tamsą nemažai buvo tokių, kur savo trobą su kaimyno sumaišė. O kai kas ne tik trobą, bet ir bobą savintis pradėjo.

Pareini vyras iš lauko, darbą kokį aklom dirbęs, pirtelėn puoli apsipraust, ėgi ranka palytėjai - visokių minkštumų ir apvalainumų toje linksmojoje pirtelėje rasta. Ir dar balsai moteriški. Kuris kvailesnis - laukan puldavo, moteriškais apdarais pasirėdęs. O jei protingas - nežinia kokias begėdystes ten darydavo.

Ir taip ėmė visokie gašlumai daugintis Ažubalių krašte. Dirbo vyrai laukuos vienas kitą sekdami, o dažnai ir virvėm susirišę. O moterys, namuose likusios, visokių ištvirkavimų prasimanė.

Pamatė viešpats, kokių neteisybių kupinas Ažubalių kraštas, ir atšaukė kunigą-žudiką. Ir vėl grįžo Ažubaliuosna taika ir ramybė, ir gyveno visi: vieni ilgai, o kiti laimingai. Ir iš kartos į kartą pasakojo atsitikimą, kai dievo ir kunigo-žudiko valia buvo saulė užgesusi.

Kitados buvo Kaune galingas ir turtingas ponas. Gyveno jis dviejų aukštų name vilkšuniais apsistatęs, važinėjo septintu BMW ir niekam jokių mokesčių nemokėjo. Bet kalbėjo žmonės, kad ne kokiu doru darbu jis šitiek turto susikrovė, o pačiomis juodosiomis raganystėmis. Ir ne veltui kalbėjo, nes turėjo jis nesuskaitomą daugybę laukų, kuriuose burtų žoles augino. Apžavams, nuodams ir šiaip dyvams.

O per naktis, kai paprasti žmonės miega, eidavo ponas Kaune į slaptą karčemą, kur rinkdavosi galvažudžiai, ir ten puotaudavo su jais ligi aušros.

Kiekvieną kartą jį pasitikdavo įeinantį Šėtono atvaizdas ant sienos. "Sėsk šalia!" - įsakydavo jis ponui, o žvakės, nagingo meistro įstatytos akių vietoje, užsidegdavo linksmais žiburiukais. Supuldavo vakarykščiai sugėrovai, liedavosi degtinė ir vokiškas alus, aidėdavo girtos dainos. Bet ne dainos, ne alus ir ne kortos traukė poną, - jo akys visą laiką būdavo įbestos į Šėtono atvaizdą. "Gerk" - įsakydavo tasai, ir ponas gerdavo. "Dainuok" - ir uždainuodavo. Ir linksmai pleveno liepsnelės velnio akyse, nušviesdamos stalą bei girtuoklių veidus.

Puotai baigiantis, kai visus pakirsdavo miegas, kuždėdavo ponui tasai velnias visokius burtus ir paliepimus. Kokių žolių imti, kaip virti ir ką su visu tuo daryti.

Sėsdavo tada ponas į BMW ir neatsigręždamas lėkdavo į savo laukus. Klupinėdamas braidydavo per rasotą žolę, rinko stebuklingąsias šaknis, o jo lūpos šnabždėdavo tik jam ir jo tamsiajam globėjui žinomus užkeikimus.

Kaimiečiai iš tolo nukeldavo kepures ir lenkdavosi ponui, dėl atsargos kokį mietą nusitvėrę. Motinos tuo tarpu slėpdavo po sijonais vaikus ir visaip gynė jiems į nuodelniko žemę koją kelti.

Grįždavo jis į Kauną visas šlapias, pavargęs, žolėm apsikrovęs, ir laukdavo, kada vėl pašauks jį globėjas. O tomis retomis akimirkomis, kai išsivaduodavo iš degtinės ir žolių kvapo, kai nebeskambėdavo ausyse įsakmus Šėtono balsas, atsiverdavo širdyje tarsi kokia tuštuma. Galvodavo tuomet ponas, kad visas gyvenimas jo pragyventa ne taip. Bet kaip tada turėtų būti? Atsakymo beieškodamas jis vėl rasdavo butelį, o tada pulkas laumių, džiugiai kvatodamas, tempdavosi jį į karčemą.

Vis sunkiau darėsi ponui gyventi. Net karčemoje jis tarsi prablaivėdavo ir matydavo, kad visi juokiasi iš jo. Tyliai juokiasi Šėtono kaukė, už akių tyčiojasi draugai, papratę vaišintis svetima sąskaita, kikena smuklininkas, įbrukęs jam grąžos netikrą pinigą. Nevilties pagautas dar smarkiau gerdavo, šluostydamas nuo įdubusių skruostų ašaras.

Ir štai vieną naktį, kai puota buvo pačiame įkarštyje, kažkas pabeldė į duris. Apmirę visi pamatė, kaip iėjo į menę kaži koks kunigas ir, netaręs niekam nė žodžio, persižegnojo.

Čia nebeišlaikė ponas. Įsižiebusios vilties, o gal nevilties pastūmėtas puolė ant kelių prieš kunigą, ranką jam bučiavo ir apgynimo nuo Velnio prašė. Atgijusia ūmai širdimi išpažino jam savo nuodėmes, visas kaltes, kurios šitiek metų jį slėgė.

kunigas (o tai buvo kunigas-žudikas) ištiesė ranką, tarsi palaiminti norėdamas, stvėręs už plaukų įsiūbavo ir suknežino jam galvą į sieną. Po to nuspyrė kūną po stalu ir sėdosi jo vieton. Gėrė, dainavo, kortavo ir šoko per visą naktį. Nepaprastai sekėsi kunigui, ir išlošė jis kortomis dvarą bei kapšą aukso.

Ir Šėtono akys tą naktį žėrėjo kaip niekad linksmai...

Ši istorija paremta tikrais įvykiais, o veikėjai nėra išgalvoti ir karts nuo karto pateikia naujų faktų apie juodus kunigo-žudiko darbus.

Sunkus yra kunigų darbas, bet kas pasakys… Ne juokas diena iš dienos mišias laikyti, tikinčiuosius guosti ir kita visuomenei naudinga veikla savo laisvalaikį žudyti. Besėdėdami populiarioje užeigoje "Amatininkai", kur labai betarpiškai bendravo su žingeidžiais jaunuoliais, nors greičiau jaunuolėmis, nusprendė trys draugai, trys Vilniaus kunigai be parapijų, kitaip sakant, laisvieji sielų ganytojai, Pijus, Mykolas ir trečias, kurio vardo nė seniausi Katedros prieigų čiabuviai nebepamena (patogumo dėlei pavadinkime jį Zikofetu), pailsėti Ignalinos miškuose nuo didmiesčio nuodėmių. Kaip tarė, taip ir padarė.

Buvo graži penktadienio pavakarė. Pasiskolinę vienam iš keliauninkų priklausantį prabangų limuziną VAZ21013 "Žiguli", šaunieji sielų ganytojai patraukė tikslo link. O kad kelias nedulkėtų, nepamiršo litrą kitą šventas mintis žadinančių gėrimų bei kuklios užkandos įsimesti. Neprailgo kelionė, netgi labai dvasinga pasirodė - užliūliuoti filosofinių pokalbių "Starkai" padedant dvasiškieji tėvai ne tik turtino savo pasaulį, bet ir mielaširdingai elgėsi su pakeliui sutiktais bedieviais ir šiaip nuodėmių maišais. Vienas net išdrįso iš apgailėtino keliūkščio iššokti prieš pat Zikofeto vairuojamą limuziną, nešusį bendraminčius ramybės link. Tada, tik atlaidžiai kumščiais pagrūmoję, draugai nė neįtarė su kuo jiems netukus teks susigrumti, ir kieno akys blizgėjo po kailine kaimiečio kepure.

O ir pirmosios valandos pusiau apleistoje sodyboje, vis dėlto išlaikiusioje garbingą protėvių dvasią, čia tvyrančią gal net nuo 1382 - ųjų, nieko pikto nežadėjo. Sėdo draugai bendrauti ir teologiniais pagrindais reliatyvumo teoriją aiškintis, idant galėtų paklydusioms avelėms mokslo šviesą sielų nesušiaušdami nešti. Tik Zikofetas, matyt nujausdamas negera, aplink namus slankiojo, įtariu žvilgsniu apylinkes skrosdamas ir prie Pijaus bei Mykolo neprisėsdamas. Ir štai prasidėjo - baigėsi kadagiu kvepiantis įkvėpimą žadinantis džinas, nesusipratėlių prie velnio lašų priskiriamas (ką, beje, Pijus ir Mykolas, moksliškai paneigė ). Išgriuvo šaunuoliai lauk, o čia Zikofetas, jau pasikinkęs plieninį žirgą vardu Jawa, ir sako: "Ech, dvasiškieji tėveliai, tamsa dangų traukia, eiva vietų šventųjų lankyti, o kad piktosios jėgos galių netektų, griebkite ginklus pašventintus - automato maketą bei du pistoletus". Ir nuplerpė trijulė į kovą…

Ilgai jie važiavo per tamsos slėnį, kaukė aplinkui nesuprantamos ir neatskleistos jėgos užsiundyti amalai, varvalai bei kiti bambalai. Griuvo keliauninkai ir vėl kėlėsi, griuvo, bet vėl judėjo išsvajotojo tikslo link… O žemė su dangum, gal greičiau su pragaru, maišės, lūžo medžiai ir rudi pragaro šunys po kojom šnopavo, į pakinklius įsikabinti taikės. Pagaliau štai jos, Švedriškės kapinaitės - mažos, bet vietinių prižiūrėtos, išpuoselėtos, o kas svarbiausia - kartą per septynias dienas vandeniu švęstu gausiai šlakstomos, - ne juokas blogio krašte šviesą ir šilumą žmonėms nešti, kas antras piktuolis jų šventumo gviešiasi… Atsigavo tėvelių sielos savoj aplinkoj, spėkų šviežių radosi, sublizgo akys ir ryžtas kovoti prabudo. Griebė vyrai ginklus ir žengė drąsiai link šalia esančio ežero, kur piktosios dvasios, į kaimiečių kūnus sulindusios, jų protus užvaldžiusios, nepadoriais žodžiais svaidėsi ir kitaip Viešpaties nustatytą tvarką laužė, nelabąjį garbindamos… Užlipo dvasiškieji tėveliai ant liepto ir kad sušuks senais laikais žinotą, bet taip pat senai ir užmirštą, užkeikimą: "A, ty pomniš, Kibiras, kak my v Afganistane dušmanov gubili"… Mažesni niekšeliai puolė į krūmus, bet kelis žingsnius spėriai sudėlioję ten galą ir gavo. Stambesnieji taip pat sutriko, susimėtė ir nešė kudašių, gal kurį Tamsos Ponas ir spėjo nuo triuškinančio amžinųjų vertybių šviesos srauto po juodu deltaplano sparnu priglobti, bet dauguma taipogi pas savo piktąjį kūrėją, panašų į Bill'ą Gates'ą, iškeliavo. Liko tik sieros kvapas ore tvyroti.

Padrąsinti tokios mūšio su tamsos armija baigties, trys riteriai nusprendė dar didesnį žygį atlikti. Iš senolių buvo girdėję, kad ežeras netoli žilosios sodybos, kurioje jie buvo apsistoję, užkeiktas, ir kol trys šventi vyrai ant plieninio žirgo aplink jį neapjos, tol visokia piktuva tame ežere veisis ir nebus ramybės apylinkėse nei žmogui, nei žvėreliui, nei grybui, nei grybeliui. Suraukė antakius ir išvyko… Bet nelemta buvo jiems be kovos tikslą pasiekti - piktieji amalai ir kiti razbaininkai jau veik ežerą apvažiavus griebė kovotojų žirgą už priekinių galūnių, su viskuom į vandenį šaltąjį sugrūsdami. Ir kilo grumtynės vyras prieš vyrą, keliskart virš Pijaus galvos vanduo susiskliaudęs buvo, bet atsilaikė šaunuoliai, išropojo į krantą, o Zikofetas paknopstom nedūmė Šešiasdešimt Penkių Arklių atsivaryti. Neilgai trukus grįžo su limuzinu. Įpykęs pasikinkė tabūną Mykolas, griebė virves ašutines Pijus su Zikofetu, ir visi kartu išvadavo plieninį žirgą iš pančių piktųjų. Pasuko namolio vyrai, ežero taip ir neapjoję, tačiau nebuvo baigta kova didžioji. Kelis kartus griuvo plieno gyvulys, nurisdamas jam ant nugaros kovotoją sėdintį, stojo tamsa tėvelių akyse, kurie, net vietas gan gerai pažindami, tik sąmonės likučių vedini šiaip ne taip grįžo į Atgaivos salą - senąją sodybą.

Bet nuo to karto dingo piktavaliai kaip į balą, išsigando, kad nebeamžinas jų viešpatavimas Piktajame ežere, suprato, kad Tiesos kariai nenurims, kol jiems užpakalių neatspardys, uodegų nenurėš, kanopų į supirkimo punktus nepriduos. Išsinešdino nežinoma kryptim, o žmonės kalbėjo matę juos prie Indonezijos krantų siunčiant…

"O kuo čia dėtas kunigas-žudikas?" - paklausite Jūs, gerbiamas skaitytojau. Bet ar pats galite patikėti, kad tokios baisybės dėtųsi be Jo žinios, pritarimo bei vadovavimo? Apsidaryk, gal ir už Tavo nugaros spingso Jo piktos krauju pasruvusios akys, blyksi ištiesinta dalgė…

Amžiną atilsį duok…

- Šokoladiniai kryžiai! Šokoladiniai kryžiai! Kam šokoladinių kryžių? - šaukė pustuščiame turguje Agota Prušinskaja iš Avilių vienkiemio. Diena buvo nesėkminga - tik du litu teuždirbo, ir tai mažne jėga atėmė.
- Stok! Tu juk nori šokoladinio kryžiaus? - pripuolė ji prie vienišo praeivio. Tasai susigūžęs pasistatė apykaklę ir nuskubėjo tolyn.
Nusprendė Agota turguje nebesimalti. Vis tiek uždarbis menkas, o ir dienos jau buvo suėjusios... Grįžo ji namo ir iškart pagimdė vyrui Aldonui vaikelį, o atminusi pasaulio neteisybes jį Antanuku praminė. Ir taip juo džiaugėsi, kad niekam net prisiliesti nedavė. Eik, sakydavo, ir savo vaiką čiupinėk.
Bet neilgai truko jos laimė. Jau po mėnesio madam Prušinskaja pamatė, kad jos vaikas pradėjo pasaulio pagundoms pasiduoti. Tai į burną kokį neinventorizuotą daiktą įsideda, tai iškakoja kažką kaimynams priklausančio. Vyras Aldonas tada rėkia ir liepia atkurti nuosavybę. Liepia imti, kas yra, ir su visu puoduku kaimynui atgal įteikti.
Kentėjo Agota. Draugių visų klausinėjo, kožną elgeta nutvėrusi vis tardė, kaip vaiką nuo pasaulio ir jo pagundų apginti, kad užaugtų tikras madam Prušinskajos sūnus, o ne koks paleistuvis ir nedorėlis. Bet kraipė galvom draugės, o elgetos irgi nedaug ką pasakyti tegalėjo. Nebent pasaką apie Dimitravo sunkiųjų darbų kalėjimą ir Keturis Komunarus paporindavo. Taip ir tekėjo gyvenimas Aviliuose.
O vieną dieną Agota Prušinskaja atsikėlė kupina ryžto. Skėlusi iš kanopos vyrą pažadino, rankosna jam kirvį įbruko ir išvarė į mišką trobelės vaikui statyti, kad toje trobelėje jis būtų saugus nuo laumių, raganų ir visokio blogio. Ir abu, rankas pasiraitoję, surentė Antanukui namelį. Taigi dabar kas mėnesį jie duonos vaikui nunešdavo ir ramūs buvo.
Bet metai prabėgo, po to kiti ir dar kiti. Ir pamatė Agota, kad jos vaikui reikia rašto išmokti, kad maldaknygę lenkišką skaityt galėtų, ir "Ūkininko kalendoriuje" mokėtų patarimą kokį pažiūrėti. Ale kas jį mokys? Norėjo duoti jį atvažiavusiam mokytojui daraktoriui, bet laiku persigalvojo. Tasai miestinis, žinia, visokiu negerumų Antanuką išmokins. Gal tada elgetai Simeonui duoti? Tas nors ir nemoka skaityti, tik rašyti, bet užtat savas, ir net šventų vočių ant kūno turi. Taip begalvodama sumanė ji Karmėlavos bažnytkaimin nueiti ir dievo patarimo atsiklausti.
Penktadienį ir iškeliavo. O ties kryžkele pamatė kunigą-žudiką koplytstulpio šėšėlyje besiilsint ir suprato tai kaip ženklą. Jį tuojau pažadino ir prašė jos sūnų rašto pramokyti. O užmokesnio pažadėjo lašinio ir baltos butelį.
Sutiko kunigas-žudikas, ir Agota tuojau parsivedė vaiką, ir atidavė kunigui, prisakiusi visame kame jo klausyti.
Parlakdino kunigas vaiką savo klebonijon ir davė jam pūsti tokią dūdą. Kiekvienam paliepdavo, o jei kuris nemokėdavo, tai tą į Lietuvą išvarydavo tris diržus iš nugaros išrėžęs.
- Trūtūtū! - nuskardėjo per mišką, net pakaruoliams virvės nutrūkinėjo. Pradžiugo kunigas. Nusprendė jis padaryti Antanuką žmogumi - traukiniu, kuriuo baisėtųsi ne tik Aviliai, bet ir Karmėlava su Elektrėnais. Bet iš pradžių nieko nesakė, tik liepė dūdą padėti ir kokią raidę iš medinio elementoriaus išmokti.
O tas elementorius buvo ne paprastas, bet užkeiktas. Jį pats Kriogžlio raganius valdžios užsakymu buvo padirbęs, kad kaimo vaikai į mokslus ir į kunigus neitų. Kas tik bandydavo iš to elementoriaus mokytis, nieko neišmokdavo, tik visai glušas pasidarydavo.
Mokėsi, mokėsi Antanukas, galų gale pristigo kantrybės, ir nebaigęs abėcėlės nusprendė kitokių mokslų imtis. Čia kunigas-žudikas ir tarė:
- Aną dieną pakilęs meldžiausi į šventąjį Euzebijų, ir jis man liepė išmokyti tave, vaike, žmogaus - traukinio amato.
Antanukas net pašoko iš džiaugsmo! Tiek sykių jis girdėdavo iš savo atkampios trobelės, kaip dunda traukiniai, o kartą net nusiklausė piemenis pasakojant, kad tais traukiniais važinėja didžponiai, ir kad pats velnias traukinyje ratus suka, o sustabdyti jį galima nebent naujintelaitį kryžių ant bėgių padėjus. Todėl drebėdamas iš nekantrumo apkabino jis kunigą ir dėkojo ašarom apsipylęs. Pakėlė kunigas savo juodas nuo kraujo rankas, vieną burtą pasakė, kitą padarė, o jau trečią, patį slapčiausią, tik mintyse pagalvojo, - ir pavirto Antanukas traukiniu. Ir ne bet kokiu, o su raudonu kaminu ir dideliausiais ratais ir dar gausybe visokių geležų.
Tą dieną abiejų linksmybėms nebuvo galo. Šaudė fejerverkai, degė eretikų laužai. Kunigas-žudikas girtas po kiemą rėplinėjo, o Antanukas, išlaužęs tvorą, pasileido į pasaulį nuotykių ieškoti.
Mišku belėkdamas vieną kaimietį nugalabijo - vargšas iki pat savo smertnos valandos negalėjo suprasti, kaip čia miške gali važiuoti traukinys. O Antanukui kas! Vėl žmogumi atvirto, nabago kašę su baravykais pasiėmė ir nukakęs į rajono centrą paštu mamai pasiuntė, liepdamas patroškinti su grietine.
Madam Prušinskaja nepaprastai nudžiugo, išgirdusi sūnų parvažiuojant. Iš to susijaudinimo ne tik grybus sudegino, bet ir pyragą prikepė, ir prisipirkusi visko pusę kaimo į sutiktuves pakvietė. O pati dailiausią savo skepetaitę pasirišo ir atsistojusi prie vartelių rymojo.
Čia ėmė ir įvažiavo į kiemą žmogus - traukinys. Kad prasidėjo panika! Moterys žviegė, vyrai išsislapstė, o elgeta Simeonas su jo amžiui nebūdingu vikrumu užsiropštė į gandralizdį.
- Antanuk! Vaikeli! - šaukė Agota. - Vaikeli, kur tu? - tekina ji apibėgo visus vagonus, bet sūnaus niekur nerado.
- Mama, aš čia! - sududeno perkūniškas balsas iš kamino. Visi dar labiau nusigando, o Simeonas, tebetupėdamas gandro lizde, užtraukė psalmę "Šaunūs tavo darbai, viešpatie".
Nežinia, kas tada pasidarė, bet Prušinskaja staiga suprato, kad baisusis žmogus-traukinys, stovintis vidury kiemo,- ne kas kita, o jos sūnus Antanukas, kadaise piktajam kunigui už paltį lašinio parduotas. Todėl apkabino ji vaiką ir prie stalo nusivedė.
Grįžo visi į savo vietas, ir linksmybės tęsėsi. Žmonės kalbino Prušinskioką, keisčiausių dalykų norėdami sužinoti. Ar tiesa, kad Ignalinoje saulė tik dešimt dienų per savaitę pateka, ir tai iš pietų krašto ateidama, ar tiesa, kad Kybartuose vieni bambizai gyvena. O kiti tiesiog vėpsojo, niekaip negalėdami suprasti, kas tai per monas - žmogus visgi ar traukinys.
Madam Prušinskaja irgi labai stebėjosi sūnaus išvaizda. Vietoj akių prožektorius, vietoj kojų tekiniai; degtinės negeria ir agurko nekanda, tik garų debesius leidžia prie stalo.
Čia turiu pastebėti, kad Antanukas buvo ne toks žmogus - traukinys, kokie paprastai važinėja. Ne dyzelis ir ne elektrinis jis buvo, bet tikrų tikriausias garvežys su vandens talpykla, tenderiu, pakura ir suodinu kūriku viduje. Tasai sėdėjo neišlįsdamas ir vis kūreno garo mašiną.
O puotai įpusėjus sumanė keli vyrai piktą darbą. Nusprendė jie Antanuką nugirdyti, ir sužinoti, kame kunigas-žudikas gyvena. Gražiuoju klausinėjo - tylėjo Prušinskiokas. Todėl pritykinę ėmė ir supylė jam kibirą spirito į vandens sistemą.
Sudrebėjo traukinys visu korpusu, sudejavo kniedytos siūlės. Baisioji garo mašina subildo vis smarkiau ir smarkiau. Kūrikas dar bandė atleisti vožtuvus, bet buvo per vėlu... Apvertęs stalą, Antanukas ėmė trypti nežmonišką traukinio šokį, ratais traiškydamas puodus, lėkštes ir kaimiečių galvas. Besiveržiančių spirito garų apkvaišinti žmonės net nebandė bėgti, - gulėjo ir laukė savo eilės. Viskas pasibaigė taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo, ir netrukus virš Avilių pakibo grėsmingai juodas dūmų stulpas.
Atvykęs su gaisrininkais viršaitis rado vienintelį gyvą žmogų - gandralizdyje tupėjusį Simeoną. Po ilgų derybų nukėlę jį žemėn, pareigūnai sužinojo visą tiesą apie naują Lietuvai iškilusį pavojų - Antaną Prušinską, pramintą žmogumi - traukiniu. Vaiką, velionės mamos taip uoliai saugotą nuo pasaulio pagundų ir blogio.

- Jėzau Marija, kas dabar bus? - dejavo ekspeditorius Marius. - Tuoj užsakovas paskambins, o ką mes jam pasakysim? Mašina taigi dar Olandijoje!
- Gal kokį otmazą jam mesk, kad keliai slidūs, - pasiūlė jam kolega Mindaugas. - Arba ne, verčiau padarykim taip... - Čia jis ėmė kažką aistringai kuždėti Mariui į ausį.
Skambutis. Nukėlęs ragelį Marius puolė bėdavotis, kaip sunku pasidarė prie Landsbergio vežti krovinius iš Nyderlandų. Ir muitinėse eilės, ir ir vairuotojas - visiškas avilys, o dar kaimiečiai kelius užtvėrė ir su šakėm protestuoja.
- Sakyk verčiau teisybę, - sududeno Mindaugas, pasilenkęs pakankamai arti prie ragelio.
- Vairuotojui... . Kojos nupuvo... - prisipažino Marius, vos nulaikydamas juoką.
Kitame laido gale aiškiai girdėjosi patankėjęs užsakovo alsavimas.
- Aš juk sakiau, kad jis nepatikės, - įsižeidė Marius.
Pokalbis buvo baigtas.
Tuo metu jų vilkikas "Scania", smagiai pasišokinėdamas per kelio duobes, lėkė į muitinę pasienyje. Ir vos kokiam kilometrui likus, vairuotojui Zenonui pradėjo niežėti kojas. Iš pradžių kairė, o paskui ir dešinė ėmė tvinkčioti ir atsiduoti silke.
Persigandęs Zenonas sustabdė vilkiką ir užsikišęs ranką pasikasė. Ir - neduok dieve niekam iš mūsų tai patirti - ištraukęs ranka pamatė ją aplipus kraujo krešuliais ir pūvančios mėsos gabalais. Tada ir apalpo.
Prie stovinčio vilkiko pribėgo policijos patrulis.
- Ai cvai policai! Rus, sdavaisia! - erzeliojo bambizas. - Bitte Ausvais!
Vargais negalais ištiesęs ranką Zenonas atrakino dureles, ir ant juodo olandiško asfalto šleptelėjo nupuvusios kojos.
- Vas ist das? - nesuprato policajus. - Das ist Kontrabanda? - Bet įsižiūrėjęs į tai, kas liko iš vairuotojo, jis pagaliau suvokė šį paprastą ir dorą žmogų ištikusią tragediją.
Tuojau greitosios pagalbos automobilis nuvežė Zenoną į vietinę Jėzaus Širdies ligoninę. Gydytojai darė, ką galėjo, bet ir ten pradėjo plisti lemtingasis niežėjimas ir silkės kvapas.
Bijodama epidemijos valdžia perkėlė ligoninę į kitą miestą, - tokį pat vemti verčiantį savo tvarka, čerpių stogais ir riebiais biurgerių veidais, - bet ir ten paplito baisioji liga.
Nyderlandus apėmė panika. Užsidarė sienos, terminalai, muitinės. Laikraščiuose padaugėjo skelbimu: "parduodu panaudotus vilkikus ir puspriekabes". Po visą šalį klajojo apdriskę pranašai, žadėdami pasaulio pabaigą.
Taigi viešpaties ranka sunkiai prislėgė bambizus, ir kiekvieno miesto dejavimas kilo į padanges. Atsirado netgi kapinės, skirtos vargšėms kojoms. Karstadirbiai stengėsi palengvinti invalidų kančias, gamindami ištaigingus grabus kojoms.
... O vilkikas "Scania" taip ir liko stovėti prie uždarytos muitinės, apipiltas chlorkalkėmis ir uždengtas betono kupolu... .
Pasakaitės moralas būtų toks: Niekada nemeluokite užsakovams. Arba jei angliškai: "Telling the truth is a best policy".

Dienose Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus sutikau aš savo seną draugą Ekonominės policijos inspektorių Joną Šiaulį. Prie alaus bokalo prisiminėme jaunas dienas, paliūdėjome kiek... Ir tada papasakojo man Jonas štai tokią neįtikėtiną istoriją.

Prieš metus ar dvejus Vilniaus geležinkelio stotyje policija sulaikė neblaivų vyriškį, kuriam iš kelnių pergalingai kyšojo 25 cm. ilgio pimpalas. Aplink jau būriavosi smalsios moteriškės. Saugodami viešąją tvarką pareigūnai nusivedė sulaikytąjį į nuovadą. Perskaitė jam jo teises, pasiūlė advokatą, supažindino su penktąja Konstitucijos pataisa ir apklausė.

Tardymo metu paaiškėjo, kad sulaikytasis - Bronius Burgislovas, kadaise dirbęs Kauno geležinkelių stotyje mechaniku, atleistas už pravaikštas ir girtavimą. Tačiau tolesnis mechaniko - girtuoklio - ekshibicionisto Burgislovo pasakojimas virto tiesiog kliedesiu.

O buvo taip...

Senas, girtas ir niekam nebereikalingas Bronius stovėjo ant plento ir tranzavo į Vilnių. Bet skurdas ir nedarbas anais laikais buvo laikomi užkrečiama liga, ir visi lyg susitarę iš tolo lenkėsi buvusio traukinių remonto dirbtuvių mechaniko. Palengva sutemos užgulė kraštą, ir plentas ištuštėjo. Tik karts nuo karto pravažiuojantis automobilis nušviesdavo halogenais vienišo kaip Brisiaus galas Burgislovo veidą ir vėl dingdavo tamsoje.

Vienu metu jam lyg ir pasigirdo tolumoje traukinio pūškavimas, bet paskui vėl viskas nurimo.

Tada priėjo toks nematytas vyras.

- Ar į Vilnių tranzuoji, Broniau?

- Į Vilnių,- atsiduso Burgislovas.

- Tai sėsk, ir važiuojam!

Nespėjęs atsakyti Burgislovas atsidurė kažkokiame traukinyje. Už langų sušvytravo kilometriniai stulpai.

- Kas tu? - nusigandęs klausė Bronius, kreipdamasis į tamsą.

- Aš žmogus-traukinys!- atsiliepė griausmingas balsas, ir nieko nebesuprasdamas Burgislovas sudribo ant grindų.

Gerą kelio galą nulėkus traukinys sustojo.

- Ratas nušoko! - sududeno balsas. - Eik ir pakeisk!

Pasišviesdamas batareika išlipo Bronius ir padarė kaip liepiamas. Tada abu toliau važiavo. Iš dėkingumo žmogus - traukinys išmokė jį burtų. Ir ne bet kokių, o tų pačių baisiųjų, kurie žmogų lietuvį traukiniu paverčia, o traukinį - žmogumi. Ir toks siaubas apėmė tada Burgislovą besiklausant tų keikimų, kad nenusiramino jis, pakol neišgėrė viso spirito iš vaistinėlės, užkandai jodo pauostydamas.

Taip laiką leidžiant vyrą reikalas prispyrė. Bet kol nušliaužė jis iki vagono-tualeto, kol nusidraskė niekaip neatsisegančias kelnes - bac, viskas prapuolė, ir susiprato Bronius Vilniaus perone bestovįs žingeidžių tautiečių apsuptas.

Tokie, bendrais bruožais, buvo jo parodymai. Juokėsi policininkai, traukė pečiais ir galų gale neapsikentę išmetė jį už durų, nes areštinė vis vien buvo perpildyta.

Nuo to laiko ėmė Bronius žmones gydyti. Bet ne aspirinu ir ne "Bitnerio" balzamu - saugok dieve! Jis, vien traukinius taisyti temokėdamas, pirma žmogų paversdavo kokiu apšiurusiu lokomotyvu, tada gedimą pašalindavo ir atkerėdavo. Plačiai sklido garsas apie stebukladarį, ir būriais plūdo pas jį ligoniai ir šiaip smalsūs vėplos, užsimanę pabūti traukiniais. Tiesa, ne viskas jam sklandžiai pavykdavo, kartais koks varžtas likdavo šone visam gyvenimui, bet juk ne šventieji puodus lipdo. Buvusiam Burgislovo bendradarbiui Mariui T. net degalų cisterna vietoj galvos atsirado, bet visi tikino, kad ir anksčiau ten vien mazutas teliūskavo.

Baisiai jam pavydėjo daktarai šlovės, todėl susimokę paskundė jį, kad mokesčių nemoka ir atsarginių detalių biznį varo. O prasidėjęs policijos tyrimas atskleidė kelis šiurpius atvejus, kai B. Burgislovas sąmoningai nebeatkerėdavo pacientų, bet parduodavo juos "Lietuvos geležinkeliams". Giminėms tada būdavo aiškinama, kad ligonis išvyko į konservatorių partijos seminarą ir vargiai besugrįš. Niekaip nesuprasdavo artimieji, kaip tai galėjo atsitikti, kaltindavo save, mokyklą, blogus draugus ir televiziją, tačiau niekas nesuabejodavo galingojo stebukladario žodžiais. Tiesa, vieno paciento motinai Kriogžlio raganius išbūrė, kad jos sūnus gyvas ir važinėja kasdien iš Vilniaus į Klaipėdą, bet negalėjo abudu įsivaizduoti šitokios baisybės.

Šit kokią istoriją man papasakojo Jonas Šiaulys. Namo grįžęs drebančiomis rankomis užsirašinėjau visa, ką jis man sakė, ir nepaprastai graudu man darėsi dėl Lietuvos, kurioje siaučia iškrypėliai Burgislovai ir kitos gyvenimo šalikelės šiukšlės. Deja, vien tik piktasis kunigas-žudikas gali juos sustabdyti.

O jei nesustabdo, tai turbūt todėl, kad galutinai nusivylė jis žmonėmis...

 

Admino pastaba: Laikau savo pareiga įspėti jaunuosius skaitytojus, kad istorijos herojus neturi nieko bendro su populiaraus iliustruoto žurnalo "Kompiuterlionė" redaktoriumi. Kiekvienas, išmatavęs didžiojo kompiuterinių terminų lietuvizatoriaus pimpalą, pritars mano nuomonei. Ilsėkitės ramybėje, ponas Bronislovai.

Šią istoriją man sėdint kaimo aludėje papasakojo vienas nepažįstamas žmogus. Iš jo lūpų ji skambėjo taip siaubingai, kad man ir visa tai girdėjusiems žmonėms išgaravo išgertas alkoholis. Išklausę jo pasakojimą pagėrę kaimo vyrai bijojo eiti namo.

Jo pasakojimas prasidėjo taip:
Dar vaikas būdamas Petrelis su savo šešiais broliais ir penkiomis seserimis iš tuomet dar gyvo buvusio tėvelio, prie blankiai šviečiančios ir musių apkakotos šešiasdešimties vatų galingumo elektros lemputės išgirdo pasakojimą, kuris keliavo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Tai istorija apie narsių vyrų kovas su amžinu žmonijos priešu, su nepakeičiamu personažu istorijų, kurias motinos prieš miegą pasakoja neklusniems vaikams. Pabaisa, negalinčiu tarp rojaus ir pragaro vietos sau rasti, dievo ir šėtono tarnu, amžinu klieriku tapusiu, taip ir nesugebėjusiu baigti kunigų seminarijos - tėvu Aurigarijumi iš Skiemonių kaimo.

Albinas - jaunojo Petrelio tėvas, buvo išmintingas, dievotas, todėl kaimo žmonių labai gerbiamas vyras. Turėjo jis ir pačią, su kuria dėl šeimyninių priežasčių po 45 bendro vedybinio gyvenimo metų išsiskyrė.

Anuomet, dar jaunam Albinui esant labai smarkaus vyro būta, nebrokino jis ir į šokius nueiti ir aludėje iki žemės graibymo pasėdėti ir šiaip su svetimom mergom paūžti. Mėgdavo Albinas ir degtinę, ir vyną, ir į alų, stipresnį negu 8 laipsniai, nespjovė.

Vieną gūdų šeštadienio rytą Albinui grįžtant po linksmybių namo atsitiko tai, kas iš pagrindų pakeitė jo gyvenimą. Galbūt jis ir buvo tas vienas iš nedaugelio žmonijos išrinktųjų, kuriems buvo lemta iškentėti tas nerimo, kančios ir nežinios valandas.

Nebedaug jau Albinui buvo likę iki namų, kuriuose jo laukė su kočėlu rankose bestovinti jo žmona, tik staiga alkoholis dar labiau aptemdė Albinui protą, jis nebesuvokė ką darąs, jam pasidarė nuo išgertų 6 litrų alaus bloga, jis nusitaikė į artimiausią medį ir viską išvėmė. Būtų visai nuostabos nekelianti kasdieniška situacija, tačiau tai, ką Albinas apvėmė, buvo ne kas kita, o dar vasarą pastatytas ir Rokiškio klebono pašventintas kryžius, vaizduojantis nukryžiuotą Išganytoją.

Jo poelgį stebėjo budri mums jau labai gerai pažįstamo švenčiausiojo tėvelio akis. Staiga ėmė visur smirdėti šlapimu ir prakaitu, prieš akis iškilo didelė figūra (90x60x90), tamsoje kraupiai sužvilgo jo mėgstamiausi žudymo instrumentai, ir Albinas suprato, kad reikalą jis turi su pačiu žiniasklaidos dėmesio centre esančiu tėvu Aurigarijumi - kunigu-žudiku. Niekadėjas puolė ant kelių. "Atleisk man, dievulėliau šventas!" - ėmė atgailauti. Bet šaukštai buvo jau po pietų, kunigas-žudikas tik ištarė:"skaičiuoju iki trijų, lipk ant deltaplano galinės sėdynės!". Albinas dar spėjo paprašyti atleidimo, motyvuodamos tuo, kad tai jam - pirmas kartas, kunigas įjungė degimą ir deltaplanas pakilo. "Tavo likimą nuspręs budinti davatkų divizija" - atsisukęs pasakė kunigas.

Ilgai juodu skrido. Netyčia pažvelgęs apačion Albinas susižavėjo - taip gražu jam ten pasirodė: visas kaimas paskendęs tamsoje, tik kur ne kur keli prožektoriai šviečia, o vidury kryžius išdidžiai bestovįs. Dėl to grožio jis vos neiškrito iš deltaplano - laimė, kunigas laiku savo chromuotu kabliu jį suturėjo, pamanęs, kad nori pabėgt.

Taip jie skrido iki Antavilių miško, kur, kaip žinia, yra kunigo-žudiko koplytėlė.

Kai Albinas pateko vidun, atsiminė - jis koplytėlę jau buvo matęs per vieną kriminalinę TV laidą. O kokio neregėto grožio rūmų ten būta - visur kur tik akys užmato vien tik aukso bei sidabro gaminiai, takai auksiniais dantimis pabarstyti ir dar labai daug mūsuose vertinamų gerybių. Bet nepraėjo nei minutės, kai jis pasijuto teisiamųjų suole besėdįs.

Tuoj ėmė rinktis davatkų divizija, į kurią kunigas verbuodavo pačias pikčiausias ir baisiausias kaimo bobas. O jų vyresnioji buvo liūdnai pagarsėjusi Antavlių senukų pensionato vedėja Marija Aukštuolienė. Nelaimingieji senukai iki šiol mena jos botago pliaukšėjimą ir prasikaltusiųjų klyksmus, iki šiol pasakoja apie Seimo komisiją, Aukštuolienės burtais paklaidintą Antavilių pelkėse ir ten prapuolusią amžiams. O dabar toji Aukštuolienė gavo nulemti nelaimingojo Albino likimą.

Ilgai svarstė davatkos, ką daryti, bet su kunigo, šį kartą prisiėmusio teisėjo vaidmenį, pagalba, priėmė visiems, išskyrus pati kaltininką, patikusį nuosprendį - sugirdyti 10 metų senumo kunigo šlapimo. Nusigando Albinas. Sklido kalbos, kad tai nepaprastas šlapimas ir kas jo paragauja, amžiną vidurių užkietėjimą gauna. Kad pasileido ALbinas bėgti, tai net velniai persigandę.

Po to įvykio įstojo Albinas į vienuolyną ir tik per šventas Kalėdas aplanko savo artimuosius.

Kadaise buvo gyvas toks kaimo senelis Vincas. Tarp pabezdėjimų ir marazminių prašviesėjimų jis man pasakodavo savo jaunystės istorijas. (Slaugiau jį dalyvaudamas gerai žinomos tarptautinės organizacijos "Raudonasis Pliusas" pogrindinėje programoje "Testamentas". Raudonasis - reiškė kankinamų senukų kraują. Pliusas - nerazumno senuko parašą ant priešmirtinio, gėrybes organizacijai paliekančio dokumento ir tuo pačiu - kryžių ant jo kapo). Kad "globotiniai" nesumislytų kojinės turinį ale kitą užgyventą turtą palikti kam nors kitam, marškinius jiems lygindavome taip kruopščiai, jog pas kai kurias sultingesnes bobutes neretai užvirdavo papai. Už pastangas gaudavome 10% nuo paliktos sumos. Taigi, vieną kartą paprašęs trumpam ištraukti lituoklį iš subinės ir išspaudęs graudžią ašarėlę, paprovyjo jis man apie kunigą-žudiką, kuris esą buvo baisinis jo įkvėpėjas ir mokytojas ale atkeršys man už piktus darbus. Mane ši istorija sudomino, nes dažniausiai, net drebėdamas iš malonumo, jis porindavo apie tai, kaip pokario metais Pabradės miškuose, šalia Kalabibiškių kaimo, kartu su kitais stribais naktimis iš savo braunygo (tokia puškė zagranična) jis skindavo Lietuvos partizanus, lyg dzūkų boba uogas. O tų miškinių-partizanų, anot Senelio, tais laikais visose aplinkinėse giriose lyg utėlių šuns skrandoje buvo privisę tokios marios, kad jis su stribais nespėdavo jų žarnas aplink medžius vynioti. (Pagave prapjaudavo miško banditui pilvą, prikaldavo žarnos galą prie medžio ir liepdavo aplinkui eiti, giedant Smetoninės Lietuvos himną. Žadėdavo, kad jei tas sugebės apeiti medį 5 kartus, - paleis gyvą. Žinoma, niekas napeidavo, tai juokdavosi paskui stribai už pilvų susiėmę, pirštais ir durklais nelaimėlį badydami.). Dar mėgdavo provyti apie tai, kaip su prosenelio padovanota, indiška mačete ritindavo jiems nuo pečių galvas ir kitus galus. Už tai, kad jis juos pjaudavo lyg grybus, senelį vietiniai net praminė “Vincu Juoduoju - grybų medžiotoju”.

O viskas buvo taip...

Jau nuo seno tas Senelis kovojo su miškuose gyvenančiu Kalabibiškių Antanu iš Zabielių giminės, kitaip dar vadinamu Plaukuotuoju Giriniu arba Miškų Gorila. To Antano tėvai ir protėviai prekijais ir plėšikais per visas kartas buvo, kas yra vienas ir tas pats. Dieną Senelis su savo gauja atsibaladodavo į kokį kaimą ir taškydamas iš muškietų galvas bei tardydamas išžudydavo dalį beginklių gyventojų už tai, kad naktį pas juos mol lankėsi Kalbybiškių Antanas, kurio tie savo veizoluose nematė ale ir negirdėjo apie tokį kartais. (Spyriojimasis nematymu buvo puiki proga mužikėlius dar ir pakankinti). O naktį su griausmais iš įvairių parakinių rakandų į kaimą įsiraudavo Kalabibiškių Antanas ir paskersdavo likusią kaimo dalį už tai, kad ten lankėsi Senelis ale jie nenugalabijo to apskretusio ir apsiskreplijusio Trockisto okupanto ir dar patys gyvi liko. Antanui piršosi vienintelė išvada - mėšlini kaimiečiai buvo išverstskūriai niekingi ir parsidavę tėvynės išdavikai, čiulpiantys Stalino pimpalą. Kaip bobos, taip ir kūdikiai. Bobomis paeiliui užsiimdavo visi gaujos nariai, o su velnio išvarymu iš kūdikių tvarkydavosi buvęs Skiemonių Kunigų Seminarijos ūkvedys Ignotas, pravarde "Teisybė". Gaujoje jam buvo patikėtas kunigo vaidmuo, nes jis dievagojosi, jog visko, ko reikia kunigystei ir velnio išvarymui, išmoko stebėdamas seminarijoje vykstantį gyvenimą. Po kokių poros valandų, kai troboje galiausiai nutildavo vaikų ir kūdikių klyksmai, plačiai trenkdamas durimis, visas išraudęs, suprakaitavęs ir sagstydamas klyno sagas Ignotas išvirsdavo laukan. Apeidamas trobą perbraukdavo deglu per šiaudinio stogo kraštus ir su palengvėjimu pareikšdavo, esą Komunija su kūdikiais jau atlikta ir dabar jie gali stoti Dievo akivaizdon.

Taip Senelis Vincas kartu su Miškų Gorila Antanu linksmai siautėjo apylinkėse, skersdamas visus jų gyventojus bei lupdamas auksinius, sidabrinius ar gintarinius dantis, iš kurių vėliau ir buvo pastatytas Gintarinis Kambarys, o auksu tuo Šiauliuose plikojo - ekshibicionisto Šaulio skulptūrą padengė. Tačiau iki kovų galo jie taip ir nepaleido nė vienos kulipkos į vienas kito kaušą. Sklido kalbos, kad kartą šie priešai net Kalėdas atšventė kartu ir padovanojo vienas kitam po pliušinį meškiuką, kuriuos pasisiuvo iš garsiųjų Baškauskų Bronės banguojančių papų, kurių ta nė vienam kaimo vyriui paliesti nedavė, nes pati sau viena pasislėpusi už bulvinės juos maigė ir kitas nešvankybes ale nečystus išmislus su savimi darė, kur ją ir aptiko Senelis su savo mačete.

Bet kartą Senelis nugirdo, jog vieną naktį atskrido pas jo neprietelių Antaną Zabielių kunigas-žudikas, lyg aniolas, ir prisakė sumeistrauti jam laiko mašiną, idant galėtų keliauti jis praeitin ir parsivežti iš ten kokią tai Ievą. Norėjo jis neva paveizėti ar tikrai ta moteriškė bambos skylės neturi ir tą čiūdą dyvną kaimiečiams ar tamsuoliams kitiems už pinigą rodyti. Antanas, matyt, buvo pasirinktas todėl, kad buvo ne tik puikus šaulys ale miško žinovas, bet garsėjo ir kaip auksinių rankų žmogus. Vėliau jam tas rankas nupjovė iš durnyno pabėgę imbicilai, už jas metalo supirktuvėje nė supuvusio skatiko negavę, tik į galvą iš štangos plieninės, su kuria supirktuvininkas Pranas naktimis vietines apylinkių bobas nuo savo agurkų lauko vaikė. Bo tie agurkai buvo didžiausi visame Sviete ir tuo masino bobas iš Kalabibiškių apskrities ir visų aplinkinių kraštų. Žmonės kalbėjo, kad Prano lauke kartą buvo apsireiškusi net pati Šv. Mergelė Marija ir, užsivertusi didžiausią Prano daržo agurką sau ant kupros, ugnies stulpu pakilo ir dingo artimiausiame debesyje. Taigi, sužinojęs apie kunigo-žudiko užsakymą Antanui Zabieliui, Senelis sumislyjo klastingą planą ir ėmė ieškoti Antano pėdsakų, idant rastų patį Antaną.

Antanas dažniausiai laiką leisdavo medžiuose, grauždamas sudžiūvusius kankorėžius ir puikiai slapstėsi, bet Seneliui nebuvo sunku aptikti tuos pėdsakus - Senelio prosenelis buvo Vinetu – indėnų vadas, o proprosenelis - Mototaupa (tikrasis Vinetu tėvas). Istoriniuose šaltiniuose minimas oficialus Vinetu tėvas - "Bėgantis Invalidas" iš tiesų buvo impotentas ir vištgaidis ir negalėjo turėti vaikų. Jo žmoną iš gailesčio ir norėdamas susilaukti anūkų patvarkė "Bėgančio Invalido" tėvas ir genties vadas - Mototoaupa. Istorija pasakoja, kad "Bėgančiam Invalidui", dar būnant vaikui, įsiutęs bizonas kairiuoju ragu nunešė pimpalą iki pat šiknąskylės vienos medžioklės metu. Negana to, kad po šio įvykio jis visam gyvenimui tapo bekiaušė genties gėda, finale vieno neblaivaus vakarėlio metu indėnai tamsoje dar ir sumaišė jį su nelaisvėn paimtu blyškiasnukiu. Kai ryte visi suprato, kad prie kankinimų stulpo, subadytas strėlėmis ir peiliais, nulupta oda ir akyse įstatytais nuodėguliais lavonas yra ne baltasis - buvo jau vėlu. Vientu visada jautė kompleksą dėl savo oficialaus tėvo ir pasižadėjo tai kompensuoti savimi, ką ir padarė, tapęs visame pasaulyje žinomu didvyriu. Beje, "Bėgančio Invalido" nurautus bizono kunkolus vėliau rado kitos indėnų genties (Irokėzų) vadas Čingačgukas. Iš šio radinio vadas pasidarė džiovintą kapšelį-amuletą, kuriame laikydavo taikos pypkės žolę kartu su gražiais akmenaičiais. Paskui dėl tų kiaušų tarp indėnų genčių vyko dideli karai. Finale, atkovojęs iš Irokėzų tėvo kiaušus ir jau būdamas mirties patale, Vinetu dovanojo juos kunigui-žudikui, kaip didžiausią pagarbos ženklą, kartu su savo puške ir nuluptu žmonos skalpu. Indėnai dažnai lupdavo savo žmonoms skalpus nuo galvos ir nuo tarpkojo, idant su kaubojais į ugninės arielkos butelį išsikeistų. Kaubojai gi už tuos skalpus iš tuometinės vyriausybės pinigų gaudavo ir tų pačių indėnų žemes už juos supirkdavo, visiem pasakodami, kaip "po baisinių mūšių nuo nukautų raudonšiknių" makaulės tą skūrą nurėžia. Visi buvo laimingi.

Tuos kiaušus kunigas-žudikas iki šiol nešiojasi ant savo strėnų, nes už juos, lyg amžinos draugystės simbolį, išsilupęs atidavė Vinetu savo kairiąją akį, kurios vieton Bizantijos meistrų porcelianinę įsistatė, vėliau joje sumontavęs lazerį, kuriuo neprietelius pjaustė. Ta stiklinė akis kadaise priklausė Karaliui Liudvikui VI. Jis ją kartais vardan simetrijos vietoje trūkstamo pauto įsidėdavo, nes jam tą pautą ir dešros galą vienos šventės metu, girtam esant, Florencijos grafo rotveileris, pasikeisdamas su Venecijos burmistro katinu, nugraužė. Už tai karalius vėliau prisakė išrasti giljotiną ir grafui su burmistru ne tik pimpalus ir pautus, bet ir galvas nurėžė. Daugelis iki šiol naiviai galvoja, kad giljotina atsirado revoliucijos metu mužikams galabyti. Istorikai ir mokslininkai iki šiol bando išsiaiškinti, kodėl viduramžiais beveik kas antras didikas prarasdavo savo kiaušus. Iki šiol labiausiai paplitusi Istoriko A.Bumbliausko versija, kad tuomet tai buvo tiesiog madinga. Tuo tarpu kitas istorikas E.Gudavičius teigia, jog tokiu būdų didikai bandė vengti sutuoktinio pareigų. Nes anuomet bobos nesiprausė galvodamos, kad prausiasi tik tingintys kasytis mužikai ir negalintys sau leisti prabangos (pasikasymui skirtų lazdelių nuo utėlių ir gaivaus oro vėduoklių) elgetos. Dėl savo nuomonės istorikai netgi buvo iki kraujo susimušę vienoje televizijos laidoje, tačiau teisybė taip ir neišaiškėjo, nes įsikišo kanalo apsaugos tarnyba, išmetusi abu profesorius iš bokšto su pririštais prie nugaros bulvių maišais. Tuom kart apsauginiai dar gavo papeikimą iš LRT direktoriaus už tai, kad suknežino televizijos bokšto restoranui priklausiančias bulvių atsargas ir tą dieną iš meniu teko išimti bulvių košę.)

Kalbybiškių Antanui pavyko sumeistrauti laiko mašiną. O ta laiko mašina buvo malkomis varoma. Antanas buvo nagingas meistras, dėl to nusikelti vienam amžiui į praeitį prireikdavo sukūrenti tik apie šešis nedidelius glėbius malkų.

Senelis Vincas gi buvo sumislyjęs įšokti į tą laiko mašiną paskui kunigą-žudiką ir kartu su juo nukeliauti į praeitį, o ten kokią Antano Zabieliaus motiną ar senelę uogaujančią miške prie kokio nors alyvmedžio virve pasmaugti, kitaip ją nugalabyti ale skylę joje su peiliu, ar nors per skylę su kokiu kitu daiktu padaryti. To pasėkoje nebūtų gimęs ir Antanas. Tokių strateginių planų jis ne kartą ėmėsi savo egzistencijos laikotarpyje. Žinoma, dažniausiai jo kelionės baigdavosi ne tiek kiek skylių darymu, kiek darymu per skyles. Geriausiai mums žinomos jo nesantuokinės atžalos laiko kelionėse vėliau tapo Čykatyla su Jonaičiu.

Kai jau viskas buvo paruošta ir mašina pakurta, prasivėrė žemė, sugriaudėjo žaibai ir dangų aptemdė debesys. Lyg feniksas iš dangaus, nusklendė juoda, dvokianti žmogysta ir dingo atsivėrusiuose laiko vartuose – tai buvo kunigas-žudikas. Kol laiko vartai neužsivėrė, Senelis pribėgęs šoko paskui, nors nuo siaubingos smarvės ir prakaito dvoko jam net plaukai ant nugaros sulipo, o užpakalį mėšlungis siaubingai sutraukė.

Atsipeikėjo Senelis gulėdamas savo paties ir dar kažkieno šūdų kalne. Atrodo, jog kelionės metu buvo atsipalaidavę visi kloakos raumenys. Tie kiti šūdai siaubingai atsidavė siera ir prakaitu, todėl Senelis pasistengė kuo greičiau iš jų iššliaužti ale, nusikrapštęs nuo šiknaskylės prilipusias razinas, patraukė planą įgyvendinti.

Tuo tarpu kunigas-žudikas ieškojo savo moters Ievos, tačiau netrukus suprato, kad Antanas Zabielius kažką supainiojo apskaičiavimuose ir pasiuntė jį ne ten tiek vietos tiek laiko atžvilgiu. Baisiai supykęs už tokį atsitikimą, jis išsitraukė savo dalgę ir, skrosdamas žemyn deltaplanu, lyg sakalas, vienu užsimojimu nunešė apie dvidešimt laukuose žolę pjaunančių ir nieko nesuprantančių kaimiečių galvų. Pakilęs į dangų apsižvalgė ir vėl puolė žemyn, link kitame lauko gale linus rišančių bobų. Taip kunigas-žudikas siautėjo savaitę ir išskerdė visą slėnį. Vietiniai, išsigandę tokio neišpasakyto stebuklo, nusprendė kaip nors suminkštinti skraidančios šmėklos širdį. Galiausiai nutarė pastatyti atėjūnui pilį, nes mislyjo, kad šmėkla ta atsibeldė iš ano pasaulio ir šlaistosi dėl to, kad neturi kur apsistoti. Girdėjo kaimiečiai, kad šmėklos tos ir vaiduokliai dažniausiai apleistose pilyse gyvena. Praminė jie kunigą-žudiką Transilvanijos grafu, o pilį pastatytą šmėklai nuraminti - Dakulos pilimi. Pirma dalis "Trans-" reiškė judėjimą-persikėlimą - paslaptingas svečias aiškiai buvo ne vietinis. O "-Silva" jų kalboje reiškė sidabrą. Visas žodis Translivanija verčiasi kaip Judantis-Sidabras... t.y. nepagaunamas, nesulaikomas ir judrus kaip gyvsidabris. (Ne vienas vietinis ale atvykęs iš kitų kraštų samdytas medžiotojas bandė pašauti lankais ir pykštalietais danguje skraidantį atėjūną, bet nepataikę visi be galvų paliko). Grafu kunigą-žudiką praminė todėl, kad jo kunigiški, ilgi aprėdai buvo labiau panašūs į grafo ar didiko, nei į mužiko neprausto. Dar jį vadino Drakula, nes tas skraidė po dangų, kaip šiknosparnis koks - ką anuomet galėjo tik vampyrai, vurdalakai ale drakulos daryti, nes nei lėktuvų, nei atominės bombos nebuvo dar niekas išradęs. Niekas neįtarė, kad tai buvo grynakraujis lietuvis iš ateities svečiuosna atvykęs. Skraidantis padaras iš pradžių vietine, o paskui ir pasauline legenda virto, po kam ir vietą tą praminė jo vardu - Transilvanija, o jį patį Transilvanijos grafu Drakula.

Senelis tuo tarpu žvalgydamasis miške išvydo neišpasakyto grožio merginą. Vien nuo vaizdo, kaip ji pasilenkdavo uogos nuskinti ir jos 2 analinės bulkos pro drabužius išryškėdavo, jo dūšia apsalo. O ir ji jaunikaitį išvydusi iš laimės apsalo, nes saugojo ją tėvas nuo nuodėmių visokių ir jaunikius jos pasigavęs kirviu dviašmeniu ant akmenų kastravo. Kartais ir šiaip kokį praeinantį keliauninką nurėždavo nesiaiškindamas vien dėl to, kad tas į jo dukrą pažiūrėdavo. Kadangi gražuolės tėvas tuo metu buvo kaip tik išvykęs į miestą, Senelis su ja ten pat po liepom ir pasitratino, nė žodžio vienas kitam nepratarę. Senelis Vincas vėliau dar bandė ieškoti Anatano Zabieliaus motinos, kad pasmaugti, bet kaip ir kunigas žudikas greitai suprato, kad mušami ir kvočiami vietiniai kalba kokia tai jam nesuprantama ir kad tai visai ne Lietuva. Todėl galiausiai jis grįžo pas savo meilę ir jie kas naktį slapta tratinosi nepratardami vienas kitam nė žodžio, kaip kokie nebyliai, tik stenėjo ir staugė. Kad nemaišytų, Senelis vėliau patykojo ir kirviu užkapojo miške pagalius renkantį merginos tėvą. Nuo tos dienos orgijos tarp įsimylėjėlių vyko nepertraukiamai visą parą.

Galiausiai atėjo diena grįžti atgal ir kunigas-žudikas nuskrido prie atsivėrusių laiko vartų, o paskui jį ir Senelis nurūko, bijodamas pasilikti praeityje. Atlydėjo jį prie vartų ir jo meilė, pintinę dešrų visokiu ir vaisių kelionei prikrovusi. Šokdamas paskui kunigą-žudiką į švytinčią laiko skylę, Senelis galiausiai neištvėrė ir nutarė tarti nors kokį atsisveikinimo žodį skarele mosuojančiai mergelei, tegu ir jai nesuprantmama Lietuvių kalba:

- O, panele grožio neišpasakyto, net vardo tavo nežinau, bet prisiminsiu tave amžiams! Sudie!

Ir kaip jis nustebo, kai ji pati nustebusi (kad toli nuo tėvynės sutiko tautietį) atsakė:

- Aš Aldona Zabieliūtė, pirklio Dukra iš Kalabibiškių kaimo, čia su tėvu skarmalų visokių pirkti atvykusi esma!

Seneliui tuo metu pimpalas taip ir nulinko susitraukęs iš netikėtumo, o plaukai ant jo atvirkščiai – pasistojo iš siaubo. Nuo to net utėlės Senelio tarpkojyje ėmė lakstyti, kaip pašėlusios ir nesuprasdamos, kodėl gi taip staiga išsausėjo kraujinis gausybės ragas, ant kurio dalindmosios džiaugmais jos puotavo ir visi kreivi medžiai miške išsitiesino. Visi patyrė siaubingą šoką, kaip mažas taip ir didelis sutvėrimas Viešpaties. Suprato tuomet Senelis, kad Antanas Zabielius, prieš kurį kovojo, - jo paties sūnus buvo. Suprato, kaip gi jie tik dviese, tokie panašūs savo charakteriu, vienu du vienodai kaimuose siautėjo, ale ranka kažkodėl vienas kito užmušti taip ir nekilo.

Istoriniai archyvai mini, kad Aldona Zabieliūtė (Antano Zabieliaus motina ) po Antano gimimo priėmė nekaltybės įžadus ir tapo vienuole vienuolyne, idant nutarė, kad jaunikaitis (Senelis Vincas) su kuriuo tratinosi - jos vienintelė meilė ir už kito ji netekėsianti. O tą vienuolyną Senelis dar praėjusį pavasarį buvo liepęs savo vyrams aplankyti ir apsėklinus visas jo bobas Skiemonių ežere akmenais aprišus prigirdyti.

Grįžęs iš laiko kelionės ir vėl atsipeikėjes kloakinės substancijos mėšle, Senelis nusprendė pirmiausia sūnų savo susirasti ir papasakoti jam savo įspūdžius ir naujienas išgirstas. Bet buvo jau vėlu. Pasišviesdamas sierčiku netrukus jis rado Antaną, gulintį tamsoje prie sudegusio kluono. Tam jau pusę išvirtusių iš pilvo vėdarų buvo vilkai suėdę ir aukščiau paminėti imbicilai patykoję rankas nurėžę, miškais link metalo supirktuvės bėgo. Kunigas-žudikas Antanui Zabieliui už laiko mašiną buvo sumokėjęs 50 litų sidabrinėmis monetomis. O tas, kad mašiną gerai pakūrentų, iškart nulėkė į kaimą ir prisipirkęs arielkos prisiputo bei netoli namų girtas kaip rastas nuvirto. Taip kunigas-žudikas ne į pradžių pradžią, bet į netolimą praeitį pakliuvo. Už tokią nuodėmę kunigas-žudikas koravojo pijoką, supleškindamas sodybą ir savo dalge jam girtam ale miegančiam vėdarus paleisdamas. Matydamas tokią bėda, Senelis prisiekė atkeršyti kunigui-žudikui už savo vaiko nugalabijimą.

Girdėjo jis, kad kunigas-žudikas uoloje prie Ignalinos gyvena ir iškeliavo su juo susikauti, kaip kad vyras bobą muša ar bent jau kaip tikras vyras su vyru snukiadaužį vienas kitam daro. Keliavo jis dieną ir naktį, kol pamatė kitą vyrą beržą begraužiantį.

- Ką tu čia veiki? - paklausė jo Senelis.

- Mažumą išalkau, tai užkandžiauju. Kelis beržus priešpiečiams sukramčiau.

- Eikš su manimi. Aš einu kunigo-žudiko koravoti, o jis už beržą šimtą kartų skalsesnis. – pasakė Senelis supratęs, kad tas galėtų kunigui medinę koją nugraužti.

Tas ir sutiko. Taip jie ėjo dviese, kol vieną dieną priėjo dvokiančią siera uolą ir akis graužiančiu prakaitu. Ir suriko Senelis:

- Išeik baily!!! Kausimės kaip vyras su vyru iki mirtis vieną iš mūsų praris!!!

I ka pasklido smarvė, pakilo dūmų stulpas, juodi debesys užtemdė dangų. Iš tos peklos išniro vienas sparnas, paskui kitas, o per vidurį jų stovėjo akimis raudonomis šviesdamas kunigas-žudikas.

Tas kurs beržus ėsdavo, krito negyvas vietoje, iš baimės apsimyžęs ale triedalais apsitaškęs, lyg iš gaisrininko šlangos. Banga ta šūdų ir myžalų Senelio vos nenunešė, bet spėjo dar už šakos nusitverti. Ale tie triedalai visas kunigo-žudiko sieros liepsnas užgesino ir pragaro lavas užpylė iš žemės besiveržiančias. Tuomet išsigando jau ir kunigas-žudikas, išvydęs apsireiškimą tokios sylos neregėtos ale neišpasakytos, nes nematė, jog Senelis su dar vienu vyru buvo atėjęs jo žudyti. Ibo "Beržinis" sekundės dalyse save savo išmatomis keliais sluoksniais padengė ale su purvu susimaišė į nematomas akiai patapo. Ir tarė kunigas-žudikas:

- Kam gi mums kautis ir pyktis? Gyvenkime draugystėje, nes tu brolis man esma. Ir pasikėlęs sutaną parodė jam apgamą ant kairiosios šiknos skilties. Visai šalia kloakos, tokį su ilgu plauku per vidurį, kokį ir Senelis pas save turėjo.

- Tokius apgamus tik Viešpaties vaikai turi... - tylius kunigo-žudiko žodžius nusinešė vėjas - ...kai Jis naktimis žemėje lankosi ir gyvybės stebuklus mirtingiesiems savo vienaakiu rakandu įkvėpinėja.

Suprato Senelis tada, kad jis, kaip ir kunigas-žudikas, nepaprastas yra ir kad jo misija - bausti žmones už nuodėmes jų. Tad dar ilgai grįžęs gimtinėn jis siautėjo Kalabibiškių miškuose, eretikams ale klaidatikiams siaubą keldamas ir šventą mokslą ant kirvio ašmenų nešdamas. Persižegnojo ir prisiekė, kad nekovojo jis nuo to momento jau ir prieš miško banditus, nes savo vaikais visus laikė.

Štai tokią istoriją papasakojo slaugytas Senelis Vincas ir numirė paskui dar kiek savo skrepliuose ir mano rankų gniaužtuose pagargaliavęs. O aš užrašiau, kad žmonės šią tiesą žinotų apie tikrą Dievo vaiką ir brolį kunigo-žudiko ir nepamirštų, jog tiesa slypi kažkur tai anapus Ignalinos.

Kadaise, netoli Skiemonių kaimo, kur vaikystę su senelio dviračio pompa varles sprogdindamas praleido dar jaunas būdamas kunigas-žudikas, tuomet Giedriumi vadinamas, buvo kitas nedidelis kaimelis - Kušiakų Tarpakynė. Gyvenę jame apskretę purvais primatai, kuriuose utėlės tankiu galėjo nurungti bet kurį Japonijos miestą, dar būtų ne vieną amželį pratempę. Ale po to, kai Giedrius kunigu-žudiku virto, viskam atėjo galas be plaukų...

Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, Giedrius, kaip ir visos smirdinčių mužikų aborto liekanos, atlikinėjo gamtinius reikalus savo sodybos išvietėje (t.y. ten šiko ir myžo apsibezdėdamas). Tačiau jo paliekama smarvė ale sieros garai buvo tokie aitrūs ir macnūs, ka išgraužė veizolus, lyg šaukštu iškabino, visų šalia esančių sodybų gyventojams. Taip, iki tie apkako ir savo prūdų dumbluose ne vienas pamyžt naktį išėjęs, už kokio mėšlino viedro užkliuvęs ir nuvirtęs, Veronikos likimo sulaukė. Galiausiai, visiems įgriso ta smarvė, kylanti iš vietinės šiknaangės ir kaimiečiai nutarė užpilti tą dvokiančią pragaro duobę. Ilgai jie laukė progos, kol kunigas-žudikas paliko savo vienkiemį ir persikėlė gyventi į aplinkinių girių kemsynus. Liko tik su kunigo-žudiko seneliu likvidacijos projektą suderinti. Bet neužilgo ir tas aklas senis, visus vaikęs su kirviu nuo tos kloakos, pats į ją vieną naktį, bekrapštydamas netyčia įkritusią "Valstiečių laikraščio" skiautę, skirtą šiknai nutrinti, įvirto ale prigėrė. Tada visos Kušiakų kolūkio fermos nutiesė savo srutų kanalus į tą išvietę, pildamos ten atliekas ir tuo tikėdamosios, kad į kiaulių ir karvių mėšlą įmaišytos chlorkalkės kiek prigesins sklindantį nuo tos prakeiktos angos išmatų tvaiką. Bet tai nepadėjo. Žmonės ėmė kalbėti, kad naktimis ten ėmė rodytis velniai ir kitos pragaro pabaisos, pasidariusios pro tą išvietės skylę vartus iš pragaro į žemę, pro kurią įtraukdavo mirusių nusidėjėlių sielas. Kartą, prisirijusi kiaulinio kombikormo ir negalėdama susilaikyti, susigundė ten išsitriesti melžėja Jadvygą. Po minutės ji staugdama išlėkė, mosuodama nuogos subinės lašininėmis rinkėmis, o jai iš šiknos rangėsi kokių 12 metrų ilgio ir pusės metro storio kloakinė askaridė. Dar po minutės ta gyvatė kartu su šūdais iš šiknos iščiulpė melžėjai smegenis ir sulindo atgal į duobę būdelėje. Galiausiai, neapsikentęs "Auksinės Varpos" kolūkio primininkas pasiuntė ten 10 stipriausių savo vyrų su smėlio maišais, ale tie nei tą vakarą, nei kitos dienos rytą taip ir nebesugrįžo. Jų niekas paskui taip daugiaus ir nebematė.

Tų pačių metų rudenį šalia Kušiakų kaimo, Kalabibiškių kultūros namuose buvo rengiamas grandiozinis IT renginys ir afigitelna paroda "InfoBliat". Aldona iš Bybalų sodybos (jos namas iškarto už Grabauskų Aliaus tvarto) atsinešė medinius, daliai drožinėtus skaitliukus su aniolais ant kiekvienos baronkėlės, o agrotechnikas Zenonas pristatė penkiaskylį melžimo aparatą. Parodos lankytojams jo visus privalumus iki sauso nučiulpimo demonstravo penki Endriaus Žvingilo sūnūs, turintys kaime didžiausius b... . Vyrai ne juokais stumdėsi eilėje, kad galėtų patys išbandyti tą mokslinykų išradimą. Norėdamas užsidėti pats ir plėšdamas prietaisą, didesnis už jautį veterinaras Mykolas Brazna pravarde "Kiaulių sėklintojas" 86 metų senoliui Aloyzui Susnelei nurovė visą tarpkojo turinį. Bet visos tų metų parodos akcentas, daugiausiai džiaugsmo ir vilčių suteikęs, buvo naujas vikšrinis modelis e-StaliniecTR-666 su baisiniu nerūdijančio plieno kaušu ir instaliuotu "Matarolos" Internet-666 montuojamu browseriu. Ant kapoto jam puikavosi paauksuotas kryžius su sidabriniais raižiniais, išpuoštas sapfyrais ir kitais brangiais akmenaičiais, o ant stogo privirinta stovėjo 20 tonų talpos bačka šventam vandeniui supilti, su autonomine purškimo ant vurdalakų sistema. Aplink jį jau nuo pat ryto susibūrę kaimo vyrai aptarinėjo tokį dyvną teknikos stebuklą, kadangi mėgdavo vienas su kitu laukuose traktoriais pasigalynėti. Ne kartą tai greičiu, tai galingumu mėgindavo vyrai vienas kitą bulvių lauke nurungti. Per arimą, kaip vėjas rūkdavo, ar trosais susikabinę vienas kitą pertempt bandė. Kartą toks tvirtas, kaip mūras kaimo vyras Dulskis Kabašauskas prisiekė galįs sulaikyti 6 traktorius ir 12 arklių skirtingon pusėn traukiamus, tai vyrai pagėrę aną, kaip kokią varlę perplėšė, ka to mėsas net ant tolimiausios kaimo sodybos liepmedžio šakos nunešė. Ale buvo visiems linksma. Bobos ta proga vakarienei vėdarų su bulvėm visiem žarnokų laukuose prisirankiojusios padarė. Kaimiečiai negalėjo atsidžiaugti nemokamai dalinamu skanėstu ir tik kitą dieną, išsiblaivę pasigedo kažkur dingusio Kabašausko. Tris mėnesius jo ieškojo aplinkiniuose miškuose galvodami, kad tas pasiklydo. Paskui apraudojo ir užkasė tuščią karstą, prikišę šiukšlių. Tiesa, vėliau Kabašausko atvyko ieškoti ir stribai iš rajono centro, nes tas buvo stukačius, bet ir tie nieko nepešė. Tik išdaužė visam kaimui dantis, sušaudė tris sodybas ir pareiškę, kad Kabašauską išsivedė miško banditai, išrūko atgal į centrą.

To IT renginio metu buvo planuojamas siaubingas šou. Kaimo gėrikas Žvingilas Kušys (Endriaus-Žvingilo Kušio brolis) apsiskelbė išgersiąs per 20 minučių visą karvidžių komplekso srutų duobes turinį. Net jo žmona Adelė negalėjo patikėti ir atkalbėti savo vyro nuo tokio nerazumno išmislo. Kaimiečiai rašė net laišką tokiam stebukladariui Koperfyldui, kad tas vietoj Žvingilo Kušio apisiimtų tai padaryti. Už tai jie jam siūlė visas kaimo bobas padaryti, ale tas atsisakė, bo buvo jaunas dar ir nemokėjo tokią peklą pats pradanginti i kitokius stebuklus išrodyti. Kaimo bobos paskui kelias savaites galvą nuleidusios ir nusiminusios vaikščiojo, kad joms nepavyko ...kaimo išgelbėti. O tų šūdų ir myžalų toje pragaro būdoje ten niekas nuo Pirmo Pasaulinio karo laikų nevalė, bo niekas negalėdavo iš arti prieiti prie tos angos. Dujokaukių gumą net ir zagraničną, garuojanti iš duobės smarvė, prisiartinus arčiau nei per kilometrą per 5 sekundes suėsdavo, lyg sieros rūgšties koncentratu apipylus. Ne vienas kolūkietis ten girtas būdamas ale per klaidą užklydęs naktį, tamsoje galą gavo. Skeletais ir kitais kaulais buvo nusėti visi laukai. Tuo atveju, jeigu Žvingilui nepavyktų įgyvendinti plano, (nors daugelis manė, kad tas Žvingilas ne tik statinę samanės, bet ir pragaro lavas vienu mauku galėtų išlakti), tai II daliai buvo numatyta tokio narsus vyro (amžiną jam atilsį) vietinio agronomo Zakšensko Algio akcija su tuometine parodoje pristatyta technine razrabotke e-StaliniecTR-666.

Ale prieš prasidedant renginiui apsitraukė dangus juodais debesimis ir aptemo saulė. Sieros stulpai pakilo iš po žemių ir išdygo kunigas-žudikas. Nuožmiai nužvelgęs susirinkusius jis tarė:
- Visi, kas bandys užpilti mano išvietę, susilauks atpildo ir šis kaimas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus. Ir nurėžęs su dalge parodos kasininkei galvą, nuskrido atgal link miško. Niekas į tai labai neatkreipė dėmesio, nes jau seniai buvo girti, tad tęsė savo sumanymą toliau. Be to, po šventės visų laukė diskė, o kaimo vyram jau seniai tepaluotus kulokus niežėjo. Kentėti tapo nebeįmanoma. Po diskės visuomet vykdavo kulokų kasymo į snukius atrakcijos, užsibaigiančios išsikovotų nuožmioje kovoje bobų užvertimu kur nors krūmuose.

Pirmas laimę bandė Žvingilas, bet paėjęs iki trečdalio lauko susmuko negyvas, kaip kokis tai skuduras. Žmonės su siaubu akyse stebėjo, kaip nuo išvietės sklindantys rūgštūs sieros dūmai per keletą minučių nugraužė nuo jo kaulų mėsą ir ta lyg snargliai nuvarvėjo, palikdama iki akinančio baltumo nugludintus kaulus, prie kurių net dielė neprisičiulptų. Tad netrukus lauke gulėjo dar vienas čystai švytintis anatomijos pamokų rakandas. Niekas jau nebežino, kas yra Kušiakų Tarpakynė ir net nepagalvoja, kad 20% pasaulio skeletų, naudojamų anatomijos moksluose yra būtent iš to lauko atgabenta. Kiti 70% yra iš Osvencimo koncentracijos stovyklos, kuriai karo metais vadovavo kunigo-žudiko geriausias seminarijos laikų draugas ir Hanso Von Bayer De Šiknajobo anūkas Ober Fiurer Hauptmanazijus Šiklgruberis. Dar 10% buvo išversti iš Panevežio miškų žemių. To miesto gyventojai visuomet pasižymėjo perdėm nesveiku potraukiu laidoti viską, kas juda.

Nusivylimas apsėdo minią, tačiau viltis neišblėso iki galo. Apsikalęs lentomis langus ir užsisandarinęs vašku, kurio davė vietinis klebonas sutirpinęs pamaldoms skirtas žvakes, agrotechnikas Zenonas bandė tą duobe su šarvuoto ekskavatoriaus kaušu prisisėmęs smėlio užpilti. Bet tik iki pusės lauko pavažiavo (apie puse kilometro)...

...jo baltas kaukuoliukas, taipgi lyg paminklas nežmoniškoms pastangoms nugalėti blogį, atspindėdamas mėnulį iki šiol, kaip švyturys blizga. (Žmonės kalba, kad jo šviesoje naktį visame kaime galima net "Mužikų patarėjas" gazietą ar kokią maldaknygę skaityti). O tas jo vikšrinis "tankas" tai tik dažų plėvelė stovi, bo geležis visa jau po metų, kaip amoniakas išgaravo.

Taigi, nieko jiems nepavyko, bet viskas tuo nesibaigė. Kaimas seniai pamiršo rodos nereikšmingą kunigo-žudiko apsilankymą, nunešusį vienos darbuotojos gyvybę užmarštin. Niekas jau nebeprisiminė jo perspėjimo, bet po kelių metų prasidėjo lemtingi Kušiams įvykiai.

Pasaulį uždengė antrojo pasaulinio karo šmėkla. Visi vyrai išėjo į karą - kautis su fašistais galvodami, kad trumpam pabėgę iš namų, galės svetimas bobas paprievartauti, plėšti ar linksmai pašaudyti iš kulipkų ir pamedžioti kokį neprietelį miške, lyg kriuksintį šerną ar kokiam nedraugui ant kupros su peiliais palošti kryžiukus - nuliukus.

Kaime liko tik vienas pagyvenęs kunigas su viena ranka ir puse kojos. Kadangi vyrų kaime nebuvo, tai netrukus kaimo bobos jį naktimis einantį namo pasigaudavo ir visu būriu kas vakarą žagindavo. Dar po pusmečio kaimas paskendo į feminizmo (t.y. homoseksualizmo) ir pedofilijos liūną, nes bobos ėmė kėsintis į viena kitos vaikus, kuriuos tik matė, kad galą šlapindamiesi prie medžių ar tvorų kas didesnį nulaiko. O po kiek laiko prasidėjo ir įvairiausios zoofilijos, agurkofilijos ir net burokafilijos atmainos. Į apyvartą ėjo netgi tvorų štakietai, akimirksniu dingę nuo tvorų kaip į vandenį. Kušiakai pavirto į Sodomą ir Gomorą. Padėties taisyti buvo atvykęs netgi pasiuntinys iš Vatikano. Tai žmonės kalbėjo, kad bobos jį taip patvarkė šalia esančiose kapinėse, kad kitą rytą jį rado mirusį su apanglėjusiu nuo trinties tarpkoju.

Vienų pamaldų metu, kai buvo saulėtas pavasaris ir po žiemos išdžiūvusios žolės dar nespėjo pakeisti nauji daigeliai, į bažnyčią įskrido kunigas-žudikas ir nukandęs kruvinais nasrais, lyg cveką replėmis, kunigui galvą tarė:

- Atėjo pagaliau valanda, kai aš jus vesiu keliu išrinktųjų ir jus aplankys mano išpažinimas.

Ale ka kunigas žudikas buvo neapsakomai dailaus sudėjimo, ale mielo veido ir visos bobos kaime vyro jau kokius metus nematė, tai ėmė seilėtis pro visus galus ir jo kiekvieno žodelio klausyti ale daryti taip, kaip tas joms pavelyjo, nes kaip apkerėtos nepasotinamai geidė jo saldžių lyg medus šventų kalbų klausytis ale kėslo pikto tame neįtarė. Meilė tvyrojo ore.

Ir pamokė kunigas-žudikas kaimo moterėles, kaip su kurmiais naujus malonumus patirti, (apie ką tos jokiu gyvu dar nebuvo mėginusios net pamislyti). Pirmiausia liepė kvapniais aliejais ar kas neturi kiaulių taukais strėnas, papus ale kitas vietas gerai išsitrinti. Apsirengti dailiausiais drabužiais su nėriniais ale raštais ir visoms karščiausią dieną į lauką susirinkti. Paskui jis prisakė moterėlėms susirasti ir apibėgti lauką su kurmiarausiais ir išsirinkti sau po kurmiarausio skyle, kur arčiau lauko centro esančią. Visus kitus atliekamus kurmiarausius liepė gausiai pripilti saliarkos. Kai tos viską padarė, kaip lieptos, prisakė jis joms visoms lauko centre ant pasirinktų kurmiarausių susėsti. Kas šiknaskylėm, kas kitom skylėm, kaip kuriai patinka labiau. Dar likusi tam paskirta viena moterėlė blaškydamasi i seiles varvydama, su fakelu žibaluotu padegė visą lauką iš kraštų, kad ugnis į centrą imtų degti i ka visi kurmiai į tą patį centrą neturėdami kur dėtis iš kraštų subėgtų nuo degančios žemės slėpdamiesi. O ką nebuvo kur bėgti, i visur jau dūmai ale ugnis olose ėmė tiems padarams nosis graužti ale kailį kepti, tai tie visi kurmiai su sliekais ir kitais padarais pagal planą ėmė pro kurmiarausius laukan lįsti. O ant tu jau bobos laukdamos neišpasakyto džiaugsmo šiknas ir tarpšiknes suvertusios sėdėjo. Kai kurios buvo metus nesipraususios, tai dalis kurmių vietoje pasikratę konvulsijose klaikiose, lyg nuo zarino dujų japonai, išgaišo. Bau bobos mislyjo ir kunigas žudikas aiškino, ka dabar bus neišpasakytas malonumas pavelytas, kai kurmiai ims jas glamonėti savo letenomis ale kūneliais pūkuotais iš vidaus. Ale tie sulindę žiauriai vėdarus boboms akimuoju išdraskė. Išlikusias gyvas i klykiančias iš siaubo bobas ugnis savo liežuviais irgi mikliai lyg pūkus prarijo. Pavasarinė sausa žolė, gausiai įmirkyta saliarka, degė kaip ugnis po peklos katilu, o ištrintos aliejais bobos suliepsnojo spirgėdamos lašiniais ir anglimis virto, kaip šieno kupetos. Kurios dar bandė sprukti, kunigas-žudikas savo dalge lyg sasiskas pusiau perkirto.

Štai taip kunigas-žudikas išgalabyjo viso kaimo bobas, ale vaikus likusius trobose ir kūdikius miškan išsivedė. Sklinda kalbos, kad visi miškan nuvesti vaikai buvo pirmieji Lietuvoje įkurtos kunigų seminarijos mokiniai. Ir jau dabar kunigų seminarijoje dieviškus mokslus juodaskvernių kariaunai ale klastingą išmintį dėsto, kaip iš kvailų bobučių santaupas meilingais pamokslais ir auksininius dantis replėmis rauti.

Iš to seni žmonės iki šiol sako: "Negeisk užpilti kunigo-žudiko išvietės, jeigu nenori, kad tavo boba užsiliepsnotų".

1903 m. į Sankt Peterburgą (tuometinę Rusijos sostinę) atsibaladojo Sibiro bobų vaginalinis siaubas Grigorijus Rasputinas (1872-1916). Rasputinas buvo kunigo-žudiko tėvo vyriausias brolis Rimantas Zelandijus, kadaise vakare išėjęs bulvinėn atsinešti bulvių bei tuo pačiu palaistyti rūtų darželio kur nors kieme, bet taip ir nebegrįžęs namo. Be viso to jis dar buvo ir Skiemonių kaimo klebonas, todėl ilgus mėnesius vietinės davatkėlės nerado sau vietos. Džiaugsmas, jog turėjo apie ką papliaukšti, maišėsi su sielvartu, netekus brangaus žmogaus ale dievobaimingo vyro bei geriausio kaimo giedoriaus. Lakstydamos po apylinkes jos nutrynė didžiausias pūsles ant liežuvių, pliaukšdamos apie artėjančią Svieto pabaigą ale atskrisiančius jų pasiimti ufonautus.

O po devynių mėnesių (jau 1904) atsitiko kitas įvykis - sertifikuota imperatoriaus paršavedė Aleksandra netikėtai apsiveršiavusi, iššiko kūdikėlį (kažkodėl visiškai nepanašų į Jėzų) ir pavadino jį Aleksėjumi. Dar po metų (1905 rudenį), jau visiškai neslėpdama neištikimybės bei visuotinės gėdos, carienė pasikvietė į rūmus kažkokį utėlėtą mužiką (tikrąjį vaiko tėvą) gyventi kartu su galingos valstybės imperatoriumi Nikolajumi II (1868-1918). Tai buvo ne kas kitas, o anksčiau paslaptingai dingęs Grigorijus Rasputinas. Imperatoriaus rūmuose pradėjo dėtis keisti dalykai. Per šalį nešėsi gandonai, kad greitai ne tik carienė, bet ir pats imperatorius nesibijojo prie grupinių orgijų dėtis, o kartais net ir Š. Batiuškai Ilidoriui nučiulpti. Rasputinas nesunkiai patraukė tuometinės Rusijos aukštuomenės dėmesį dvasinalinio ir materialaus (namų varymo) spiritizmo seansais. Viliojo jis kvailą bei išlepintą grietinę egzorcizmu ale kitais šventais išmislais. Kartais patyčių objektu prieš savo valią bevelydavo tapti koks nors traukuliuojantis epileptikas, iš kurio garbingi ponai piktas dvasias su pagaliais ale kryžiais mediniais varydavo. Kai susirinkdavo daugiau svečių, ir fortepijoną visu būriu įsibėgėję ant paciento užmesdavo. Rasputinas turėjo baisinį palaiminimą ne tik dvare, bet ir iš šventikų vaiskos. Tuo čėsu nečystybės nesigėdijo santykiauti su gėriu, todėl neskyrė baudžiaunykai, kas yra kas anei kuriai sylai savo analinę angą už kapeiką atsukti. Nesuprato tamsuoliai, kuri iš jų, susidomėjusi tokiu komerciniu pasiūlymu, ims mėsine galūne šūdus iš šiknos burnos link stūmokliuoti.

Dažnai Rasputinas su didikais iškrušdavo mužikus po kelis kartus visomis prasmėmis. Pirmą kartą - kai krušdavo. Antrą - kai vyžočiai jokio vargano varioko su caro snukiu už tokį neplautos subinės pravalymą negaudavo, o tik į subinę iš nublizginto bato. Dvare kartais vadinamas "kaminkrėčiu", Rasputinas netgi išleido brošiūrą: "Как мужик должен клонятся барину и батюшке или духовный смысл растительного вазелина в жопе", tarnų pavadintą tiesiog "180 градусов". Nes vienintelis skirtumas nuo tuo metu egzistavusio etiketo knygoje buvo tas, jog lenkiantis reikėjo apsisukti 180 laipsnių - nugara į šeimininką bei nusismaukti metus neplautas kelnes.

Savo sūnų imperatoriai pavadino Aleksandru. Jau pirmose dienose veiziejosi, ka vaikas durnas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Pasižymėjo jis neišpasakytai žiauriu charakteriu. Neišpasakytai mėgo krėsti įvairiausias baisybes ale iškadas. Žinoma, didikai ir patys buvo apydurniai, nes neretai sudarydami santuokas praktikavo kraujomaišą vardan gero titulo (kaip ir Biblijoje). Tačiau jiems dar užteko galvoje esančių atliekų suprasti, jog būsimo caraičio klaikūs griekai ir nepagarba giminėms bei liumpenams kėlė grėsmę visai mogūčiai deržavai (Rusijai).

Kartą parke, netoli namų, pastebėjęs ant suoliuko miegantį žmogų, vaikščiojantis karalinės triedalas atsargiai ištrynė jo galvą taukine batų mostimi ir padegė. Gi, užuosdamas gardų keptos mėsos kvapą, alkanas Volodia (1870-1924) pabudo lyg rąstu per kiaušus trenktas. Jau pagalvojo, kad ir vėl žmona matė, kaip jis vonioje smauko, ant kelių pasidėjęs Markso bei Engelso kapitalą ir už tai su įkaitusia keptuve būsimų proletarų milijoninę armiją muša (per pautus Volodia gaudavo ir tais atvejais, kai Krupskają apsėsdavo įtarimai jog Volodia ne tik gėjus, bet ir paleistuvis. Nes neretai orgazmo metu jam nevalingai išsprūsdavo ne žmonos, o dviejų barzdylų vardai). Bet kaip dabar jis dyvijosi, pamatęs prieš save Imperatoriaus benkartą su sierčiku rankose ale akyse atsispindinčiais metriniais ugnies liežuviais. Greitai užgesinęs apanglėjusia plike tapusią ševeliūrą, Leninas jau galvojo išdaužyti niekadėjui dantis, bet pamatęs netoliese kelis stambius caro žandarus ir kad jėgos persvara ne jo pusėje, tik pagrūmojo kumščiu Aleksėjui ir tyliai pasišalino. Vėliau, su savo geriausiu draugu Josifu Volodia surinko kiemo razbainykus ir bandė eiti mušt caraičio, patykoję jo kur prie dvaro, bet rezidencijos kiemsargiui Vasiai Pajabalovui išvaikius maištininkus, ilgai ir krupščiai planuota akcija subliūško. Nuo tokios nesekmės nukentėjusiojo Voliodios įtūžis dar labiau padidėjo ale išaugo, lyg slibino Goryničiaus pimpalas, išvydus stangrią Iljos Murameco subinę. Galiausiai 1917 m. proletariato kiaušingalvis surengė baisinį mužikų keršto čėsą - Revoliuciją. Taip jis atsilygino už parke patirtą traumą ir moralinį pažeminimą prie dvaro bei nuvertė dykaduonių irštvą. Nečėdijo Volodia nei didelio nei mažo ale išgaišino bei išdulkino arba išdulkino bei išgaišino visus kapitalistinius kraujačiulpius. Ne kartą, nusiėmęs kepurę, Revoliucijos Tėvas rodė darbo liaudžiai savo plikę, pasakodamas apie piktybes engėjų, kibirais maukiančių smirdintį varguolių prakaitą su vanilinių pyragėlių užkanda. Dievagojosi proletariato vadas, kad pats kadaise to dalyko 2 litrus pridavė vietiniam "Sperm & Pot Muzhyka" bankui.

O juk viso to buvo galima išvengti. Jau nuo pat mažens, stebėdama Aleksėjaus elgesį, caro šeima suprato, jog ne vieta jam ne tik Rusijos valdžios soste, bet ir šikinyke ir kad tas vaikis vieną dieną prišauks bėdą. Bandė siųsti jį į vienuolyną, bet po mėnesio ten prasidėjo tokios bledstvos ir baisybės, jog teko ne tik uždaryti patį vienuolyną, bet ir bobas su broliais ten tarnavusius Dievo galybės vardan kirviais ir tašlyčiomis užkapoti ar gyvus sudeginti ir užkasti kur giliau, kas ir buvo padaryta. Aukšti dvasininkijos atstovai asmeniškai stebėjo egzekuciją, lydimą gausios ejakuliacijos. Tad nutarė ponai niekam nežinant apkeisti kūdikius. Aleksėjus labai mėgo jūrininkystę, nes dar būdamas spuoguotas nebrendyla svajojo apie kitų šalių bobas, nusidriekusias šniūrais prie jo gyvatės, kad tos ją į burną įsidėjusios lyg kokią bonbonke zagraničną liežuviu glamonėtų. Tad buvo sutarta Aleksėjui pasakyti, jog jis vyks mokytis į Baltijos laivyną. Po teisybei, visi susimislijo nutraukti išsigimėlį iki vandenyno ir nuskandinti jį jo paties kraujyje arba pasmaugti jį jo pačio vėdarais. O jo vieton planavo kitą pastatyti. Tas kitas buvo carų rezidencijos kareivinių valytojos Rozos Krupskajos naujagimis (Volodios ir jo žmonos-Nadeždos sesers slaptas vaikas). Didikai valytojai sumokėjo 5 rublius ir 25 kapeikas, už kurias ji pardavė kareiviškų baltymų pritvinkusios gimdos turinį. Reikalas buvo skubus, tad aną su kabliu ištraukė net nelaukdami, kol tas pats išlys.

Liepę atlikti mirties misiją, Aleksandrą įdavė poručikui Svetoslavui Mačialovui bei Tėvui Borisui Palyčiui. Tie gi, nuvykę prie Baltijos bei nuskandinę vaiką, laimingi ir prisiputę arielkos paršliaužė namo. Bet neįtarė budeliai, jog kūdikyje tekantis Rasputino kraujas neleis mirti mažajai istorijos aukai. Bangos išmetė vaiką į krantą ir tas atsigavo. 3 metus jis augo miške su šernais ir kitomis plaukuotomis kiaulėmis, iki jo nepriglaudė Matiliokų kaimo gyventojai ir neužaugino kaip savo paties sūnaus, Slaviku pavadinę. Vėliau Slavikas (buvęs Aleksėjus) grįžo į Tėvynę Rusiją ir, nudūręs žarstekliu valytojos Rozos vaisių, ėmėsi imperatoriškuosius tėvus mūčyti. Bet carai buvo ištvermingi ale užgrūdinti nuo Rasputino galių. Tik 10926 kartą krušami su cvekais nusmaigstyta medine laiptų atramos kolona ir nesitikėdami daugiau (Slavikui jėgos baigėsi ties 10925 kartu), pripažino Rasputino palikuonį Aleksėjų-Slaviką teisėtu savo turtų paveldėtoju. Bet šaukštai buvo jau po pietų ...netgi šaukštų ir tų neliko. Ką ten šaukštų. Nekreipdami dėmesio į teisėtą savininką, rezidencijon įsiveržę ir su visais pasiryžę dosniai dalintis komunistai nugramdė visą sidabrą netgi nuo virėjos Mašos dantų, kuri kelias dienas po to lakstė po visą dvarą su kruvinu snukiu bei tarpkoju, kol jos iš gailesčio mirtinai su spragilu neuždaužė arklininku dvare dirbęs Gerasimas (laisvalaikiu nevengęs samdomo žudiko profesijos ir turėjęs nemažai patirties su Mumu likvidavimu). Visas esamas ir pavėldėtas gėrybes iš Slaviko atėmė ir susigviešė galingesnė syla - bolševikai (tie kur su didesniais nei 18 cm.). Liaudį baisingai sunervyjo pastoviai akių ligomis sergantis caras, nematantis kas šalyje dedasi. O ir šiaip mėgo Nikolajus II ne tik savo darbo liaudį taikių piketų metu šaudyti, bet ir kitų šalių didikams gelbėjo tokias baikas rengti.

Tai, jog carai buvo sušaudyti, - irgi mitas. Vyr. komisarai (pusiau suvalkiečiai Zigmas Joškinovičius ir Albinas Stachanavičius-Petilietkinas), norėdami sutaupyti šovinius, tiesiog pragręžė aukų galvas su grąžtu iš vienos pusės ir suskaldė su kirviais iš kitos, kad atrodytu taip, lyg nušauti. - Pavyzdinio taupumo ir racionalizacijos dvasia jau tuo metu buvo iki kaulų persmelkusi į to meto bolševikų mąstyseną. Albinas Stachanavičius-Petilietkinas vėliau tapo taupumo pavyzdžiu ne tik savo dalinyje, bet ir visiems kitiems. Nuo jo kilo tradicija socialistinio darbo didvyrius vadinti Stachanoviečiais. Albino gi Petilietkino pavardė davė pradžią kitam reiškiniui - darbo periodus skirstyti penkmečiais (Petilietkom), simbolizuojančiais dar ir penkiakampę žvaigždę. Taip kad lietuvių indelis į istorinę tolimųjų rytų, bei rytų Europos kultūrinę raidą yra be galo (t.y. netgi su visu galu) didelis. Mes (lietuviai) turėtume didžiuotis, davę pasauliui ne vieną panašų didžiavyrį.

Kovotojams už bomžų teises iš karališkos šeimos palikuonio Aleksėjaus-Slaviko pavyko atmti visą palikimą. Numovė net kelnes. Iš visko, ką turėjo, Slavikui liko tik jo paties gyvybė (neskaitant tos gyvybės formos, kuri gausiai plaukiojo kurį laiką spermatozoidų forma jo analinėje angoje). Teko viską pradėti iš najo.

1918 metais, "sušaudžius" Rusijos valdovus, Slavikas šiaip ne taip išlipo iš duobės ir po ilgos kelionės per lavonus atvyko į Lietuvą su pirmąja revoliucionierių banga, atgal į tą pačią Matiliokų gyvenvietę, kurioje užaugo. Ne paslaptis, jog karo metais, atėjus vokiečiams, Slavikas dirbo SS daliniuose, o grįžus rusams - NKVD stribu. (Aut. past. Pagerbti kovotojo, už gerą tarnystę tarybinei liaudžiai, buvo atvykęs Krasnaznamionas ansamblis tanca i pliaski: "Stalino Saulė". Vokiečių okupacijos metais jis vadinosi "Svastikos sukitės greitai", "Skaniai kvepia dūmas degančių žydelių" bei "Lietuvos arijai". Vėliau, išradus radiją ir atgavus Lietuvai nepriklausomybę, ansamblis pervadintas į "RadioShow". Kultūros namų diskėje ta proga, visų nuostabai, akomponuojamas šios grupės, prisiputęs arielkos uždainavo ir Slavikas. Dainos įrašas "Slaviko daina" iki šiol saugomas Babtų nacionaliniame archyve bei įtrauktas į pasaulinį istorinių vertybių sąrašą, kaip to laikmečio aukštos kultūros pavyzdys.) Savo rankomis Slavikas išskerdė daugiau nei 80% vietinių apylinkių gyventojų, ibo tie per daug žinojo apie jo kilmę ir veiklą okupantų gretose ...ir ne tik Pirčiupio rajone ar Rainių miške. Slavikas garsėjo kaip lašinių vagis ir tikras kaimo siaubas, nečėdijantis anei jokios gyvasties ropojančios nei skraidančios (savo dalinyje jis netgi garsėjo, kaip numušęs kažkokio liliputo-buožės, valdžiusio visą planetą, biografą de Sent Egziuperi). Gulinčius mušė ne mažiau, nei stovinčius. Netgi dažniau, kadangi pastarųjų kaukolės atvėrimui nereikėjo nei kojos, nei kirvio, a nei šautuvo buožės aukštai kelti. Kaip mėgo garsiai juokdamasis sakyti Slavikas: "Atidarinėti galvas - lengviau nei konservus". Jo gyvenimo kelyje, nuklotame bobų, vaikų ir senelių nabašnykais, nebuvo nė vienos skylės, kurios jis nepažino Biblijine prasme.

Dar pačioje komunizmo statybos pradžioje, už per karą prisiplėštus pinigus bei pridėjus iš vietinio žydelio Moišės išprašytą paskolą, nusipirko Slavikas galingą traktorių "Belarus T-162" (dabar jis stovi kunigo-žudiko muziejaus kieme). Vėliau Moišė buvo rastas negyvas, su dideliu protektoriumi vietoje galvos. Žmonės pasakoja, jog caraitis tiesiog pastatė savo agregatą netoli Moišės kontoros ir pakišo po galiniu traktoriaus ratu butelio kamštelį su užrašu "1 копейка". Slavikas netgi nesivargino užgesinti variklio. O Moišė taip ir nespėjo suprasti, jog paskutinė jo gyvenime rasta "niekieno kapeika" tėra kamštelis. Slavikas paskui dar ilgai juokavo: "Pametė žydas galvą dėl kapeikos". Mėgiamas Slaviko užsiėmimas buvo riaumojančiu padargu vaikyti kaimo bobas po laukus. Vietiniai vyrai ne kartą už tokias gašlybes Slaviką buvo primušę. Kiti netgi dievagojosi, jog užmušdavo... tačiau ant rytojaus Slavikas vaikščiodavo kaimo gatvėmis lyg niekur nieko ale cielas, tarytum neprakąstas agurkas. Niekas negalėjo atsistebėti tokiais dyvais bei šnabždėjosi, esą Slavike gyvena demonas. Netrukus Slavikas įsigijo naują traktorių su vidaus degimo motoru - "Kirovec-3". Su juo jis apturėjo ir problemą - daug vyrų bandė pirkinį pavogti (kitaip tariant nacionalizuoti) jo naują tiekniką... ir visi mirdavo keistomis aplinkybėmis. Iš tiesų, klastą organizuodavo pats Slavikas. Vakare jis pasikviesdavo kokį savo kaimyną, nepaskolinusį prieš savaitę bulvių ar mačiusį Slaviką vagiant vištas pasakęs, jog jam neužsiveda jo naujasis žemės ūkio padargas. Kaip žinia, anksčiau nei akumuliatorių nei starterių nebuvo - vienintelis būdas užkurti variklį buvo sukant rankeną priekyje arba traukiant virvę traktoriaus šone, užvyniotą ant tam skirtos babinos. O ta babina būdavo visai šalia galinio traktoriaus rato. Slavikas netgi specialiai išplatino ratus ir uždėjo dar po vieną, kad tik kaimiečiai nespėtų atsitraukti. Privirino Slavikas ant ratų ir kablius, kad "agregatas geriau su žeme (t.y. mėsa) sukibtų". Vyrai nežinojo, jog Slavikas palikdavo įjungtą 9 pavarą. Ir kai tik tie užtraukdavo motorą ...iš pirmo karto... kelias tonas sveriantis monstras šaudavo pirmyn, kaip Lietuvos kareivėlio kulipka mūšyje už Pabradę. Ale pasipildavo kraujai bei žarnokai į visas puses. Vargšą mužiką įtraukdavo po vikšrais, kaip koką kirmėlę. Slavikas dar mėgdavo plėšikauti. Dėl to vietiniai jį vadino priskretusia utėlės glinda ir jobanu (tikriausiai nuo žydiško vardo Joabas) komunistu, nes kai tas prisikabindavo prie kokio žmogelio, tai nusilupdavo tik su visomis manatkėmis nubuožintomis. Matilioko gyventojai sakydavo "Tai da glinda ateina"... ką vėliau vienas žinomas Lietuvos režisierius nuplagijavo bei filmą apie Svieto lygintoją ir arkliakrušį pabudavojo, "Tadu Blinda" pavadinęs (net pavadinimo originalaus sukurti nesugebėjo). Galiausiai Slavikas taip įsidrąsino, jog ėmėsi visiškai nematyti ką daro ir piktžodžiauti netgi prieš patį Kunigą-žudiką. Tai buvo baisinė jo klaida ale proto aptemimas. Bau tai ne caras su savo kariauna, nei Volodia Iljyčius su Josifu Visarijoničiumi. Nes niekas... NIEKAS! nelieka gyvas, burnodamas prieš Tiesą ir Tiesos Nešėją. Žmonės taip bijojo Slaviko, jog nuo to jiems patiems smegenys susisuko. Ėmė tarpusavyje šnabždėtis, jog viso kaimo siaubūnas kartą net buvo sumušęs žmonijos gelbėtoją, kai tas nusklendė su savo deltaplanu per arti žemės, norėdamas pamokyti piktąjį nedorėlį. Taip ilgai tęstis negalėjo. Vieną dieną kaimiečiai susirinko būriu ir nutarė įvesti zokaną Viešpaties. Žinodami Slaviko pomėgį naktimis eiti pas kaimynų karves, apsisprendė varguoliai jas visas nakčiai smala ištepti. Kaip tarė, taip ir padarė. Atslinko naktis ir, išmazgoję visus raguočius lipnia substancija, kaimiečiai išsislapstę ėmė stebėti, kas gi čia bus per dyvai dabar. Slavikas gi, nieko neįtardamas, patraukė tiesiai prie mūkiančios kaimynų Aldonos Budonienės telyčios. Priėjęs ramiai išsitraukė savo mėsgalį ir ...kaip tik jis uždėjo rankas ir įstūmė savo dalyką ten, kur visi ir tikėjos, ...nežiūrint į klebono raginimus dar palaukti ir pasižiūrėti, kolūkio pirmininkas davė ženklą... ...Ka sukilo vajus su fakelais, pagaliais, šakėmis ale spragilais. Subėgo visas kaimas galabyti caraičio. O Slavikas, jausdamas artėjantį ne tą šiltą ir malonų galą, kurį troško pajusti ir įsivaizdavo, blaškėsi lyg musė stiklainyje su raugu. Negalėjo nei rankų, nei tarpkojo nuo naktinės pagundos atplėšti. Ir jau kad tvatijo kaimiečiai vargšą, ka kraujai tiško per visą lauką. Kapojo kirviais, badė peiliais, smaugė lenciūgais, pielavojo pielyčiomis ale pjaustė kreizais aštriadančiais. Pačiame linksmybių įkarštyje, pagautas artėjančios mirties agonijos, caraitis sustugo siaubingu balsu. Ir staiga žemė skilo pusiau. Iš jos pasigirdo toks pats siaubingas, kūną stingdantis demono klyksmas - Tėvas Rasputinas regėjo, kaip žūva jo sūnus Slavikas. Aptemo mėnulis, šešėliai užtemdė žemę, vėjas užpūtė visus deglus. Iš po dirvos pasipylė velniai, jėzuitai, krikščionys demokratai ir kiti Peklos nelabieji. Išvirto ir apipuvęs Rasputino lavonas su Tamsos Imperijos vėliava. Užvirė tikra audra. Traškėjo štakietai, į šonus lakstė šipuliai ir skeveldros bei kūnų dalys. Kaulai su mėsa lakstė į skirtingas puses. Kaimas kovėsi jau ne už Slaviko mirtį, bet už savo paties gyvybę. Ir kai jau atrodė, kad ateina paskutinioji, o bobos puolė ant kelių melstis, šaukdamosios bent jau lengvos mirties, danguje pasirodė kunigo-žudiko deltaplanas. Jo sparnas, lyg saulė, nutvieskė žmogienos bei velnienos nusėtą mūšio lauką. Aštri dalgė skrodė požeminės smarvės galvas, tartum sviestą Lietuviškas Fizikos Instituto lazeris. Skraidyklės sparnai trupino monstrų skeletonus, lyg burnoje tirpstančius "Dzūkija" UAB sausainius. Gavo galą ir daug kaimiečių, pasipainiojusių po ašmenimis (amžiną atilsį jiems). Negana to, su savimi kunigas-žudikas atskraidino gerą savo draugą ir ekspertą kovoje su slaviškomis bjaurastimis - Ilją Muromecą. Tas krisdamas kiek susitrenkė galvą, bet jau po akimirkos plikais kulokais kalė velnius į žemę, lyg vinis į šventą duoną. Kartu su juomi nuo lėktuvo sparno nukrito ir kitas paslaptingas svečias... tai buvo Feliksas Jusupovas, kadaise užnuodytais pyragaičiais ir sidabrinėmis kulkomis užmušęs Slaviko tėvą Rasputiną.

(Žmonės kalbėjo, jog Jusupovas su Rasputinu dažnai savo organais mieravęsi ir baisių šešėlių ant langų naktimis kaimynai regėjo. Matę tas baisybes stebėjosi, jog išlindus vienam stulpui, netrukus pasirodydavo ir kitas, palyginus su pirmuoju lyg didžiausia Graikų panteono kolona. Tai spėjo žmonės, esą negalėjo jaunuolis Jusupovas apturėti gėdos matydamas, jog vien jau Rasputino kiaušas buvo sulig drūto vyro galva. Kartais Jusupovas dvare išsitraukdavo bei išstatydavo savo birką tiesiog prie pietų stalo. Imdavo visiems ją rodyti bei matuoti ar tiesiog eidamas aplink stalą maišydavo svečiams karštą arbatą, puodukan įkišęs, taip sukeldamas nemažai diplomatinių nesusipratimų net tarptautinių priėmimų metų. Už tai jis gavo pylos ir nuo Nikolajaus II, kai subadė Japonijos Imperatorienės skėtį, kuriuo ta (visiškai nesuvokdama Romanovų šeimos tradicijų) bandė nesėkmingai gintis nuo įkyraus ekshibicionisto. Dėl to gi Japonai vėliau paskelbė Rusijai karą, kurį, laikydamasi etikėto, slavų tauta gėdingai pralaimėjo. Taigi, Jusupovas nugalabijo Rasputiną arba iš pavydo dėl geresnių išmatavimų arba dėl to, jog nežiūrint į puikią Felikso Jusupovo išvaizdą, Rasputinui labiau patiko ne pats Jusupovas, o jo žmona Irina, pas kurią didysis babnykas Rasputinas ir atėjo lemtingą savo paties pakasynų vakarą. Galima sakyti, kad Rasputinas pats padėjo pamatus savo mirčiai, kai kadaise apsimetęs Kalėdų Seniu liepė dar naiviam berniukui Jusupovui ieškoti saldainės prasegtoje savo kelnių kišenėje. Ir kaipgi Jusupovas po viso to galėjo nesupavydėti, jei pats (kaip vėliau paaiškėjo) dėl to patapo natūraliu pederastu.)

Jusupovas nukrito žemėn ir taikęs, bet nesėkmingai nepataikęs su savo šiknaskyle ant įsmeigto karvės kuolo, akimirksniu į visas puses ėmė šlakstytis kalio cianido purslais, kišenine-košerine britva bei aprūdijusiu, dar dėdės padovanotu pykštalietu "Miki-Mauzer-fon-der-Kaizer-12-kulipken". Taip kovėsi kunigas-žudikas koja kojon (kas ką turėjo po ranka... išluptu stuburu ar nurauta kaimyno kulšimi talžė neprietelių) su tauta prieš jėgas blogio žemėje. Ibo tik gimtas kraujas nečystą sylą galėjo nužavinti, brolis brolį užmušti.

Visa ši sumaištis, greičiausiai, būtų tęsusis iki ryto, jeigu vietos klebonas Donatas Aldonijus nebūtų pribėgęs ir smeigęs variniu kryžiumi Slavikui tiesiai į tarpuakį - iš Slaviko makaulės dangun šovė siaubingas baltos šviesos stulpas. Visus, buvusius šimto metrų spinduliu, išdrabstė lyg džiovintas pliauskas į šonus. Iškart po to stojo mirtina tyla.

Staiga virš debesų pasigirdo griaudėjimai lydimi keiksmažodžių... "Tu bl...et Aldonijau by...by be aureoles, dar atskrisi pas mane... Aš tau įstatysiu ne tik trečią akį... ir ne tik į galvą". Su tais žodžiais visi velniai, demonai ir Slavikas su bliaunančia karve prasmego kiaurai žemę. Po ko žemė užsivėrė, lyg dumblas Čepkelių raiste, įtraukęs eilinį nuotykių ir egzotikos ištroškusį užsienio turistą. (Tik krikščionys demokratai su jėzuitais spėjo išsilakstyti bei nepapulti atgal Peklon kartu su sūkuriu, visa ka bloga įtraukiančiu. Jie jau nuo pat pradžių mislijo, kaip čia ne šeimininkui padėti, o tuo prisidengus ištrūkti ir piktybes su griekais visokiais Sviete vėl pilnavoti. Kalbama, jog keletą jų dar iki šiol galima sutikti žemėje, nors Velnias ir baigia juos išgaudyti bei atgal į puodus sukišti. Vis tik pamatę kokį neužmirškite persižegnoti ale "Padėk man Viešpatie" garsiai ištarti.) Nakties tyloje girdėjosi sužeistųjų aimanos ir dejonės.

Kunigas-žudikas nusklendė atgal namo - į girią. Feliksas nugaišo dar tą patį vakarą nuo savo rankos, kuria šluostėsi prakaitą ir sklaidė mirties skystalą bei nevengė kartkartėmis pasmaukyti mūšio įkarštyje, išvydęs kokį ant storesnio baslio mirštantį mužikėlį. Ilja Muromecas metus dirbo "Auksinės varpos" kolūkio statybinėje brigadoje, kaldamas vinis ir stulpus bei laidodamas mirusius kovoje už gėrį. Dar po metų jį užmušė Krušinskų Gintaras, kai tie dėl bonkės kultūros namų rengiamoje diskėje su vėzdais santykius aiškinosi. Matiliokų kaime įsivyravo ilgai laukta ramybė ir taika.

Po to įvykio niekas nesikeitė ilgus metus... Išskyrus tai, kad naktimis vietos gyventojai matydavo, kaip virš klebonijos iš dangaus reguliariai nusileisdavo tas pats šviesos stulpas, kuris išsiveržė iš nužudyto Slaviko galvos, bei girdėdavo klebono Donato Aldonijaus klaikias aimanas. Jos baigdavosi tik paryčiais, šviesos stulpui pakilus atgal į viršų, debesysna. Kartais Aldonijų aplankydavo ir mažesni stulpeliai. Tada rytais žmonės rasdavo aplink bažnyčia išmėtytų keistų, didelių baltų plunksnų. Stebėjosi kaimiečiai, iš kur pas kleboną tiek daug vištų. Esą nežinojo pastarąjį Rojaus giedorėliu esant. Jau po poros metų Aldonijus buvo panašus į bačką. Pavydėjo jam parapijiečiai gero gyvenimo nesuprasdami, kodėl to Aldonijaus tokios baltos, išpūstos akys ale ko tas vis kokiu tai paslaptingu baltu skysčiu iš burnos atsirūgsta bei išvietėje dažnai laiką leisdamas tuo pačiu skysčiu visas sienas, taškydamasis šiknaskyle, išmazgoja. Mislijosi, mana tai kokia dangiška kokia minta, nes kur skystis tas krito, gėlės augti pradėdavo. Vėliau gi iš to paties pavydo kaimiečiai užmušo sotaus gyvenimo nukankintą šventiką, nesilaikantį visuotinės lygybės socialistinių badavimo principų.

O pasakojimo moralas toks... kas iškils per karves, tas nuo jų ir galą gaus. Nei veislė ar kilmė karališka neapsaugos. O kas nepasimokys, tą pakoros kunigas-žudikas su Feliksu Jusupovu ale Ilja Muromecu, ibo prieš Dievą visi lygūs, tiek ponai tiek vargšai.

Buvo pusiaunaktis. Eulalija Davatkytė vartėsi nuo vieno šono ant kito niekaip negalėdama užmigti ir drebėjo išgirdusi menkiausią šnaresį. Vos krebžtelėjus pelei kamaroj, apmirdavo jai visos blusos ir imdavo ji pašnibždomis poterius murmėti, galvodama, kad tai žymusis kunigas - žudikas ateinąs jos nuodėmingos dūšelės.
Taip, kurgi nebijosi… Jau kurį laiką niekas kunigo anei veizėjęs, anei girdėjęs nebuvo. Ne vienas spėlioti ėmė, kad gal bus koks Liucipierius jį su savim į peklą nusitempęs kartu su velniais smalos lakti. Tik štai atrado žmonės vienądien kaimelio seniūną ažu jo tvarto, visą kraujais apsipylusį. Sakėsi nabagas, kad jį naktį kunigas - žudikas aplankęs buvo. Jis išleido naują įsakymą, kad visos davatkėlės ir kiti gyvųjų nervais mintantys parazitai turi iš jo leidimą gauti, jei nori prieš dievulį ar kokį savo kaimyną blogą žodį tarti. O jau tie, kurie visokiais burtais užsiiminėja, geriau tegu saugosi, nes artėja jų paskutinioji valanda.
Perdavė seniūnas kaimiečiams šią kunigo valią ir nusibaigė. O jau šiems taip neramu tapo…Pasidarė kaime tarsi kokia amžina Gavėnia - jokių linksmybių, jokių vakaruškų. Vengė kaimiečiai vakare koją toliau durų kelti. Dabar net ir kaimo bernai nei nemislijo naktimis pas mergas lakstyti. Visi kunigo - žudiko pasirodant bijojo. Buvo tai tarsi tyla prieš audrą…
Štai kodėl panelė Davatkytė negalėjo anei bluosto sudėti…Ne kartą su kitom bobelėm po mišių kortas mėtė, dūšias iš kapų šaukė ir kitokius biesus išdarinėjo, norėdamos sužinoti kieno sekančio galvą nuridens kunigo aštri dalgelė. Nevengė taipogi ir kitus apkalbėti, jų nelaimėmis pasidžiaugti, nors kunigo paprovijimo nebuvo gavusi.
Staiga pasigirdo deltaplano švilpimas ir kažkas nusileido ant stogo. Panelė Davatkytė nutirpo iš baimės. Ji aiškiai girdėjo žingsnius ir pažino geležimi kaustytų kunigo batų kaukšėjimą. Tik užsitraukė duknas ant galvos ir gulėjo nejudėdama, tikėdamasi likti nepastebėta. Staiga kažkas pabarbeno į langą. Davatkytė truputį praskleidė apklotus ir paveizėjo į tą pusę. Ji pamatė žaliai tamsoje švytinčias kunigo akis ir visa sudrebėjo. Tik tuomet suprato, kad išsidavė. Pasigirdo dūžtančių stiklų skambėjimas ir kunigas jau buvo viduje.
- Gal turi, ragana, norą paskutinį ? - paklausė, eidamas artyn. Davatkytei pasirodė, kad jis nusišypsojo…
Kitą rytą žmonės būriavosi prie Eulalijos trobesio. Visi jau žinojo apie kraupų jos galą. Prie velionės durų kunigas buvo prisegęs raštelį, Davatkytės krauju parašytą: "Aleliuja kunigams, mirtis antikristams".
Nuo to laiko išnyko tame krašte bet kokios apkalbos ir raganystės.

Buvo pusiaunaktis. Eulalija Davatkytė vartėsi nuo vieno šono ant kito niekaip negalėdama užmigti ir drebėjo išgirdusi menkiausią šnaresį. Vos krebžtelėjus pelei kamaroj, apmirdavo jai visos blusos ir imdavo ji pašnibždomis poterius murmėti, galvodama, kad tai žymusis kunigas - žudikas ateinąs jos nuodėmingos dūšelės.
Taip, kurgi nebijosi… Jau kurį laiką niekas kunigo anei veizėjęs, anei girdėjęs nebuvo. Ne vienas spėlioti ėmė, kad gal bus koks Liucipierius jį su savim į peklą nusitempęs kartu su velniais smalos lakti. Tik štai atrado žmonės vienądien kaimelio seniūną ažu jo tvarto, visą kraujais apsipylusį. Sakėsi nabagas, kad jį naktį kunigas - žudikas aplankęs buvo. Jis išleido naują įsakymą, kad visos davatkėlės ir kiti gyvųjų nervais mintantys parazitai turi iš jo leidimą gauti, jei nori prieš dievulį ar kokį savo kaimyną blogą žodį tarti. O jau tie, kurie visokiais burtais užsiiminėja, geriau tegu saugosi, nes artėja jų paskutinioji valanda.
Perdavė seniūnas kaimiečiams šią kunigo valią ir nusibaigė. O jau šiems taip neramu tapo…Pasidarė kaime tarsi kokia amžina Gavėnia - jokių linksmybių, jokių vakaruškų. Vengė kaimiečiai vakare koją toliau durų kelti. Dabar net ir kaimo bernai nei nemislijo naktimis pas mergas lakstyti. Visi kunigo - žudiko pasirodant bijojo. Buvo tai tarsi tyla prieš audrą…
Štai kodėl panelė Davatkytė negalėjo anei bluosto sudėti…Ne kartą su kitom bobelėm po mišių kortas mėtė, dūšias iš kapų šaukė ir kitokius biesus išdarinėjo, norėdamos sužinoti kieno sekančio galvą nuridens kunigo aštri dalgelė. Nevengė taipogi ir kitus apkalbėti, jų nelaimėmis pasidžiaugti, nors kunigo paprovijimo nebuvo gavusi.
Staiga pasigirdo deltaplano švilpimas ir kažkas nusileido ant stogo. Panelė Davatkytė nutirpo iš baimės. Ji aiškiai girdėjo žingsnius ir pažino geležimi kaustytų kunigo batų kaukšėjimą. Tik užsitraukė duknas ant galvos ir gulėjo nejudėdama, tikėdamasi likti nepastebėta. Staiga kažkas pabarbeno į langą. Davatkytė truputį praskleidė apklotus ir paveizėjo į tą pusę. Ji pamatė žaliai tamsoje švytinčias kunigo akis ir visa sudrebėjo. Tik tuomet suprato, kad išsidavė. Pasigirdo dūžtančių stiklų skambėjimas ir kunigas jau buvo viduje.
- Gal turi, ragana, norą paskutinį ? - paklausė, eidamas artyn. Davatkytei pasirodė, kad jis nusišypsojo…
Kitą rytą žmonės būriavosi prie Eulalijos trobesio. Visi jau žinojo apie kraupų jos galą. Prie velionės durų kunigas buvo prisegęs raštelį, Davatkytės krauju parašytą: "Aleliuja kunigams, mirtis antikristams".
Nuo to laiko išnyko tame krašte bet kokios apkalbos ir raganystės.

Štai kokią šventą ir naudingą informaciją apie velnius, pateikė teologijos profesoriai Heinrich Kramer ir James Sprenger, kurią, daugiau nei prieš 500 metų, patvirtino popiežius Inocentas VIII:

Velniai yra sudaryti iš oro, bet gali priimti bet kokio padaro ar žmogaus formą. Jie neturi plaučių ir liežuvių, bet moka liežuvį sukurti iš savo velniškojo kūno, kad galėtų parodyti jį pašnekovui ir neišsiduotų, kad jis ne žmogus. Kalbėdami orą jie judina ne liežuviu ir lūpomis, o vidinėse kūno ertmėse ir balsas būna gan panašus į žmogaus. O kai angelai įsikelia į žmogų, tai jie moka valdyti ir jo visus organus. Velniai ir angelai negali matyti apsėsto kūno akimis. Jų akys yra tik nupaišytos.

Angelai įsikūniję į žmogų gali kramtyti ir nuryti maistą, bet negali virškinti ir tuštintis. Jie turi kitokį būdą pašalinti maistą iš organizmo. Kristus turėjo normalų virškinimo traktą ir valgydavo, bet ne tam, kad maistą verstų savo kūnu (jo jėgos ir taip buvo neribotos), ir maistą jis vienu mirksniu žarnyne sunaikindavo.

Sakubus velniai vagia sėklą iš bepročių vyrų. Tada jie tą sėklą perduoda inkubus velniams ir tie ištvirkauja su raganomis. Jei ragana nevaisinga tai velnias sėklos jai neįšvirkščia, o tik kai vaisinga. Naktinių poliucijų spermos velniai nevagia, nes tokia sėkla nėra taip vaisinga kaip nemiegančio žmogaus. Velniai dažniausiai ateina tvirkinti moterų per didžiąsias bažnytines šventes. Kai velnias užsiima seksu su ragana, tai jis matomas raganai, bet ne pašaliniams. Liudininkai daugybę kartų matė nuogas moteris patiriančias orgazmą, nors jokio vyro su jomis nesimatė.

Jeigu velnio akivaizdoje persižegnosi, tai jis prapuls, nes jie tada nebemoka maskuoti savo tikrosios išvaizdos.
 

"Raganų kūjis" (The Malleus Maleficarum, 1486 metai.)
http://www.malleusmaleficarum.org/part_II/mm02a04a.html

Šv.Sigis

Šventa tiesa! Teko matyti nemažai dokumentinės medžiagos ta tema. Pamenu, vaikystėje labai domėjomės katekizmu, egzorcizmu, kaip apsisaugoti nuo velnių ir raganų, tai nuėjom pas kunigėlį ir klausiam: ar tikrai, šventasis tėveli, taip būna, kad kai ragana ištvirkauja su velniu, tai jis matomas tik raganai, o ne pašaliniams. Tai kunigėlis persižegnojo, pasikvietė mumi arčiau ir tyliai pasakė: - "Šventa tiesa, vaikeliai, bet prisiekit visais šventaisiais ir palaimintaisiais, kad 7 metus, 7 mėnesius ir 7 dienas niekam nepasakosit to, ką dabar aš jumi parodysiu". Kadangi tas terminas jau tris kart kaip pasibaigęs, tai galiu jumi pasakot.

Ir nusivedė mumi kunigėlis į tolimiausią klebonijos kambarį, įjungė televizorių, pastate videokasete. Ir kokių baisybių mumi ten išvydom. Šventą tiesą, apie tuos velnius, šventi žmonės porina - televizorius rodė, kaip moterys dejavo orgazme, o vyro su jomis nesimatė, su siaubu akyse stebėjom, kaip moteris brauko rankomis per savo kūną, bando velnią nustumti nuo savęs, dengia savo gėdą, kad velnias ten ko neįkištų, bet nepavyksta vargšei nuo nelabojo apsiginti - vis patirdavo orgazmą viena po kito. O tada pas tą moterį atėjo daugiau kitų moterų - ir jos visos bandė tą velnią nuvyti, galima sakyti, tiesiog gramdyte nugramdyti viena nuo kitos. Stengėsi uždengti slapčiausias kūno vieteles, kad velnias neįeitų, bet kur tau ten - nelabasis buvo stipresnis už jas visas ir neilgai trukus jos visos jau buvo bepatiriančios orgazmą.

Kunigėlis vėliau sake, kad jei tos moterys butų tūrėjusios švęsto vandens ir būtų tris kart persižegnojusios, tai būtų visi velniai kaip mat išlakstę. Išėjom, pamenu, mes tada iš to kambarėlio visi šlapi nuo poliucijų, baisu buvo, kad ar tik velnias, iššokęs iš TV ekrano ir iš videokasetės nebus mūsų sėkla pasinaudojęs, bet kunigėlis visus nuramino, kad velnias poliucijų neimąs, bo jos ne tokios vaisingos esą. Liepė visiems bėgti namo, nusiprausti, pasikeisti baltinius ir niekam nieko nepasakot, bo Dievulis pakoros.

Tai va tokia istorija.

www.DELFI.lt
2004 gruodžio mėn. 15 d. 10:22
http://www.delfi.lt/news/daily/hot/article.php?id=5656139

Susivilioję burtų ir mistikos pasauliu, Panevėžio moksleiviai pakliuvo į pačių paspęstus spąstus. “Lietuvos ryto” priedas “Mes” rašo, kad norėdami įsitikinti, kad egzistuoja dvasios, jie surengė spiritizmo (nuo žodžio "spiritas") seansą, kurio metu neva išsikvietė piktųjų dvasių vadeivą Liuciferį.

Vienam iš seanse dalyvavusių vaikinų dvasia išpranašavo septynis vaikus. Paklausta, kaip reikės uždirbti duoną tokiai gausiai šeimai, dvasia pasakė, kad vaikinas dirbs suteneriu.

Kitą rytą seanse dalyvavusiems moksleiviams prireikė kunigo pagalbos. Ir apskritai, reikėjo ne kunigo vaikams, o psichiatro ...suaugusiems, nutarusiems kviestis kunigą.

---

Naivūs vaikai, galvojo, kad ten Liuciferio dvasia lietuviškai kalbėjo. Tai buvo Kunigo-Žudiko šmėkla, štai kur yra tikroji tiesa, kurią dabar bando nuslėpti juodaskverniai.

Skaitytojo komentaras (dramatizuotas for entertainment purposes):
Buvau sugalvojęs išsiaiškinti, ką dvasios žino. Eksperimentui paėmiau: kortų kaladę, popierių su raidėmis, adatą ant siūlo, juodą žvakę ir pan. T.y. viską atlikau pagal "Dvasių Kvietimo Instrukcijos Standartą ISO-66601". Iškviečiau Lenino dvasią. Atverčiau kortų kaladę taip, kad visada matyčiau pirmą kortą ir sakau:
- Pasakyk kokia korta. Jei čirvų 9, parodyk "C" ir po to "9".
Parodė teisingai. Bandžiau kelis kartus ir dvasia visada atsakydavo teisingai. Tada nutariau išsikviesti krikščionio demokrato dvasią, tik šį kartą užverčiau kortų kaladę taip, kad nematyčiau kortų vertės ir klausiu:
- Pasakyk kokia pirma korta?
Dvasia pasakė. Atverčiu korta, o ji... visai kitokia. Bandžiau dar kelis kartus - rezultatas buvo lygiai toks pats.
Išvada: Nepasitikėkite krikščionių demokratų dvasiomis nes jos dažniausiai pačios nieko nežino ir pastoviai meluoja.

Žinai, man teko matyti jį
savo klasėj, jis - užsimaskavęs
mano matiekos mokytoja.
Atvaryk ir jį pribaik.
(Iš skaitytojo laiško )

Artėjant dutūkstantiesiems metams vis daugiau žmonių Lietuvoje ima ieškoti kunigo-žudiko pėdsakų. Deja, dažniausiai visi daro tą pačią klaidą, manydami, kad kunigas-žudikas yra jų brolis, uošvė ar kitas artimas. Tikrovė, kaip visad, kur kas žiauresnė.

“Mano karalystė ne šio pasaulio, - kalbėjo piktasis kunigas iš sakyklos. - Nesakykite: Štai ji čia ar ten. Nes mano karalystė yra jumyse”. O kartą gerdamas pridūrė: “Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten ir aš esu”. Taip ir įvyko pagal jo žodį.

Dauguma rimtų mokslininkų sutaria, kad visa Lietuvos istorija atspindi dramatišką žmogaus kovą su blogiu bei priešiškomis gamtos jėgomis: kunigu-žudiku, žmogumi - traukiniu ir kojų puvimu. Ne kartą ir ne du lietuviui teko basliu atremti baisųjį ištiesintą dalgį, švilpiantį nunčiaką ar šokoladinį kryžių, ne kartą teko versti nuo bėgių piktai šnopuojantį ir leidžiantį garų debesis žmogų - traukinį, ne kartą teko galuotis špitolėje su nupuvusiomis kojomis. Visa tai padarė mūsų tautos istoriją unikalia, sunkiai suprantama svetimtaučiams. "Iš tikrųjų, - stebisi jie, - kodėl buvo taip ar anaip?”. Ir kraipo galvas nesuprasdami. Ir nepaaiškinsi gi jiems, nekrikštams, kad be šviesos ir tamsos jėgų čia nebuvo apsieita, kad be sapnų ir svajonių pasaulio mūsų istorijos nesuprasi.

Nevalia stabmeldžiams juoktis iš Lietuvos. Nuogai basai, jai pavesta išskirtinė misija nešti tikrąją dvasinę kultūrą visoms Žemės tautoms. Tai - šviesioji Lietuvos vizija, gimusi iš žmogaus - traukinio garų debesio ir kunigo-žudiko dalgės blyksnių nutvieskiama.
Ir šviečia ji tarsi Biliūno laimės žiburys visiems pasaulio žmonėms.

Labai džiugu, jog liaudis prisijungia prie Kunigo-Žudiko šlovinimo ir suvokia sakralinę šios didingos asmenybės esmę. Tik dainos žodžiuose pakylėjama šventa istorija ir tik išrinktieji gali suvokti palaimą, kuomet deltaplano ošimo lydimos dalgės ašmenys ritina stebuklingo apreiškimo liudininkams galvas. Tad giedokime psalmes Viešpaties Aurigarijaus vienatiniam sūnui, Kunigui-Žudikui. Te bus palaiminti poetai, apdainavę Lietuvos skerdiką vardan Gėrio ir Meilės.:

Šią nepaprastą istoriją derėtų pradėti visai ne taip, kaip tai padarysiu aš. Reikalinga plataus masto įžanga, atitinkanti pasakojimo didingumą ir svarbą, sulyginamą su Čaikovskio pirmuoju koncertu fortepijonui ir smuikui.

Bandau prisiminti Homerą: "Pyktį, dievaite, Achilo Pelido giedoki"

Deja, nesu toks gabus, todėl rašau kaip išeina, o jeigu paskui ką sugalvosiu - būtinai pataisysiu.

Taigi vieną gražią dieną, arba tiksliau - naktį, - sapnavo kunigas-žudikas sapną. Esą sėdi jis - joks ne kunigas, bet paprastas Giedrius iš Skiemonių kaimo - Vilniuje, Rašytojų Sąjungos kavinėje, ir nedrąsiai gurkšnoja alų po 3 Lt 50 ct.

- Imkit mane ir skaitykit! - deklamuoja tarpdury stovėdama Salomėja Nėris, ir jos žvilgsnis deginte degina berną. Pašoka jis iš už stalo, jau tiesia rankas į žaliaakę deivę, bet Cvirka griebia jį už atlapų:

- Kur lendi, snargly?!

Apsnūdusioje kavinėje susyk juntamas šioks toks pagyvėjimas.

- Paleisk vaiką, komuniste! - grūmoja Daukša, ištraukęs nosį iš stiklelio. Binkis stryktelėjęs sumuša palubėj žibalinę lempą, ir prasideda gūžynės tamsoje.

Jau nebe galvoj Giedriui žaliaakė gundytoja vardu Salomėja - dabar jis susidomėjęs stebi grumtynes, gyvai primenančias žemės dalybas gimtajame Skiemonių kaime. Kaip tąsyk senis Jeronimas, pažiūrėti kuklus ir baikštus, nuolat girdydamas viršaitį bei matininkus, prisiplėšė žemės devynias galybes; gerai bent, kad tuojau kanopas ir užvertė. Kaip tada kunigas, dar prie šilto nabašniko, mokė žmones, kad taip bus kiekvienam, kas geidaus turto ir kitos žemiškos nečystatos, o pabaigai įsakė: tegu tas, kas turi pinigo atliekamo, paaukoja bažnyčiai. Tą pasakęs, susigrobė dvasiškasis tėvas keturis kumpius ir išdardėjo.

O Giedriaus jau tuomet galvoto vaiko būta, nepatikėjęs jis susitaupė dvi dešimtis centų ir miestelyje iš žydo pirko ledų, bet peršalo ir savo akim regėjo baisią kunigų galią. Tuomet juk ir sumanė jis kunigu tapti... Ant užsižiopsojusio Giedriaus galvos nusileidžia sunkus kaip nuodėmė bokalas, ir pasaulį užlieja alus už 3 Lt 50 ct....

Nubudo kunigas-žudikas ir susimąstė. Turbūt pranašiško sapno būta, nes lova iš tikrųjų kažkokio alaus - ne alaus pilna. Gerai dar, kad šukių nepribyrėjo. Todėl atsikėlęs pasiėmė sapnininką ir ilgai skaitė, vesdamas per eilutes aštriu it skustuvas nagu: "Sapne moters geisti - žemelė prasivers" "Komunistą regėti - pražus bedieviai" "Šukės laimę neša"

O visi tie trys dalykai viename sapne, autoriaus nuomone, reikštų pasaulio pabaigą ir sūdną dieną.

Visą naktį kunigas-žudikas prasivartė lovoje, galvodamas, ką daryti ir kieno patarimo klausti, bet nieko gero nesugalvojo. Sesuo Irutė buvo išvažiavusi į Kėdainių rajoną tolimų giminių lankyti, o išmintingasis Kriogžlio raganius iki kaklo turėjo darbo, kariaudamas su kraštą užplūdusiais kolorado vabalais ir kita nečysta jėga. Šaukėsi net Šiluvos maldininkų asketų, kad suvalgytų tuos vabalus, bet anie atsisakė - labai, sako, brudnas skonis tų vabalų, o juk kiekvieno cukrumi nepavoliosi. Užtat siųsdavo raganius kaimynų vaikį į Kriogžlio ežerą, kad prigaudytų varlių. Paskui ilgai burdavo, dirbdamas iš jų baisius monstrus, galop padarydavo viesulą, suberdavo į jį varles ir siųsdavo į laukus. O paskui su buteliu alaus ilsėdavosi gonkely, sieloje džiaugdamasis atsklindančiu aštriadančių monstrų urzgimu bei priešmirtiniais kolorado vabalų klyksmais.

Taip ir dūmojo pernakt kunigas-žudikas apie asketus, varles ir pasaulio pabaigą, kol jo neišvertė iš lovos gaisrinės sirena.

Basnirčia įsispyręs į kaubojiškus batus nutipeno kunigas prie lango ir net apmirė iš netikėtumo: lauke, blykčiodama avariniu žibintu, stovėjo gaisrinė mašina. O šalia stovėjo, rūkydamas papirosą, legendinis Širvintų Ugniagesys. Jo atsiradimo istorija, pamokanti ir vienodai naudinga išgirsti tiek vaikams, tiek suaugusiems, buvo tokia:

Vieną bjaurų rudens vakarą į Širvintų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą paskambino žmogus, maldaudamas gelbėti jo "Mersedesą", užsidegusį pusiaukelėje tarp Širvintų ir Ukmergės.

- Skambink į Ukmergę, durniaus šmote tu! - atsiliepė leitenantas Ainošius ir padėjo ragelį.

Skambino ir Ukmergėn, bet išgirdo tenykščio leitenanto Kaipošiaus balsą:

- Į Širvintas skambink, asile!

Nežinia, kiek laiko siuntinėjo nelaimėlį nuo Ainošiaus pas Kaipošių, kol pagaliau širvintiškiai, būdami nepalyginamai geresnės širdies, nesusimylėjo ir neišsiuntė vienintelio turėto ekipažo, juodai dienai ar baltai nakčiai saugoto - vokiškos mašinos su šlubu seržantu Kvedaru ir puskibiriu smėlio viduje.

Lėkė ekipažas it velnio nešamas, skalambindamas visais varpais ir gąsdindamas vėlyvus šaltalankių rinkėjus pakelėse. O kai privažiavo nelaimės vietą, rado tik išdegusius "Zaporožiečio" griaučius ir sutryptą "Comliet" mobilųjį telefoną. Čia toks juokas suėmė Kvedarą, kad netrukus ir atidavė jis Dievui dvasią.

O po iškilmingų laidotuvių, surengtų, kaip ir dera ugniagesiui, žuvusiam darbo vietoje, su dūdų orkestru ir būgnais, aplink prasidėjo keisti ir nepaaiškinami dalykai. Vairuotojai, važinėjantys Ukmergės - Širvintų keliu, pasakojo matę gaisrinę mašiną - vaiduoklį, su sirena ir žibintais lekiančią per tamsą. Daugelis netgi tvirtino, kad už vairo velionį Kvedarą, kurį daugelis pažinojo ir todėl kažin ar galėjo apsirikti. O tūlas Sipavičius, pagautas už vairo girtas, papasakojo kelių policijai, kad kartu su Kvedaru gėrė, ir kad tas dabar bastosi kažkur aplink, baisiai piktas ant policijos. Pareigūnai tąkart neišsigando, bet dėl viso pikto užprotokolavo tas kalbas.

Rajono kaimuose Kvedaras irgi tapo dažnu svečiu. Moterys išgirsdavo jį brazdinantis po langais, girdėdavo jo balsą, šaukiantį jas kažkur... Vyrai ne kartą matydavo jį padegant kaimyno šieno kaugę ar šiaip kokį gerą nugvelbiant. Vaikai irgi matydavo jį sapnuose - didelį, su raguotu šalmu ir kovos kirviu, panašų į vikingų dievą Torą, Odino sūnų, kurį dažnai rodo fantastiniuose serialuose.

Taigi tokios prieštaringos šlovės lydimas atkako Ugniagesys į Antavilių girią ir stojosi kunigo-žudiko akivaizdoje.

Mūsų kunigas-žudikas buvo ne iš bailiųjų. Anksčiau ugnies kamuoliu į kaktą baigdavosi kalba su visokio plauko perėjūnais, reklamos agentais ir naktibaldomis. Bet šįkart pajuto kunigas-žudikas keistą prielankumą tam nepažįstamajam su papirosu dantyse, dievai žino ko atsibeldusiam iš tolimų kraštų. Todėl sulaikė bepakylančią ranką ir svečią kvietė vidun. O mašiną leido pasistatyti daržinėje, šalia deltaplano, idant tos vietos vaikai prišokę neišardytų ir neprisidirbtų dviračių, kaip kartą vos nenutiko piktajam žmogui - traukiniui.

Ir kai susėdo jie prie stalo, papasakojo Kvedaras apie nepaprastą dalyką, dėlei kurio jis po mirties žemėje pasiliko, baladodamasis ir gąsdindamas mažus vaikus. Žinoma, čia skaitytojas, būdamas nepalyginamai protingesnis už mane, be vargo paaiškins, kodėl Kvedaras liko žemėje vargelį vargti. Gal karma tokia buvusi, gal žvaigždės kažkaip paveikė yrantį astralinį kūną, o gal tiesiog tokia Dievo valia buvusi ir mums nedera į tuos dalykus gilintis, kadangi tai šventa paslaptis. Tebūnie! Esma žmogus nemokytas, užtat tiesą guldau, kaip yra, be jokių poniškų mandrybių, o jei kam mano teisingi žodžiai sėdimąją drasko, tai negi čia mano kaltė?

Trumpiau tariant, nutiko štai kas. Kaip visi gerai žinome, į rojų bet ko neima. Ten patenka tik dori piliečiai, šaunūs gėrovai, blevyzgotojai bei kiti linksmų plaučių žmonės. Bet pastaraisiais laikais vietos ten sumažėjo katastrofiškai, nes kunigo-žudiko ir jo draugų dėka tokių asmenų mūsų tarpe vis daugėja. Taigi, vos atvykęs ir perėjęs privalomą Pažiūrų Teisingumo detektorių (girdėjau, kad vienas įrengtas JAV ambasadoje Vilniuje, netoli metrikacijos biuro, o kitas - Seimo priimamajame), Kvedaras pamatė eilę sielų, laukiančių buto. Tada prie sutrikusio ugniagesio prasibrovė šventas Jurgis, iš paskos tempdamasis slibiną su šventu Florijonu. Jie pasiūlė suteikti butą be eilės, jei Kvedaras sutiks stoti į savanoriu formuojamą rojaus priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą. O kadangi Kvedaras jau turėjo seržanto laipsnį, tai Florijonas, vadovaujantis danguje visiems gesinimo ir gelbėjimo darbams, pasiūlė jam leitenanto antpečius.

Taip Kvedaras gavo uniforminę aureolę bei sparnus, o neilgai trukus buvo iškviestas į štabą.

Ten jam buvo paaiškinta, kad prisiartino svieto pabaiga, nes apačioje seniausiai nebeatliekamos senovinės apeigos, nulaikančios pekloje Antikristą. Kokios būtent, nepasakė, tik paliepė susirasti kunigą-žudiką ir jam pagelbėti jei reikės. O pabaigai dar pagąsdino ugnine pekla ir sūdna diena, kai Dievo akivaizdoje bus pasverti ne tik gerieji Kvedaro darbai, bet ir pionieriška praeitis bei balsavimo biuleteniai.

Anksčiau tik pasijuokęs būtų kunigas-žudikas iš tokių nesąmonių, kaip kad ir mes su jumis, bet dabar susimąstė - pernelyg daug jau sutapimų. Gerai žinojo piktasis šventikas, apie kokias apeigas ėjo kalba. Ne kartą ir ne du jam seminarijoje liturgikos profesorius slapčia pasakodavo apie tuos laikus, kai kunigai gelbėdavo pasaulį, besiblaškantį agonijoje.

Pasak profesoriaus, svieto pabaigos būdavo organizuojamos labai iškilmingai. Dalyvių - tiek raitų, tiek važiuotų - prisirinkdavo daugiau, nei į Kalvarijų turgų. Greitosiomis sustatytuose lotkeliuose, kioskuose ir palapinėse būdavo prekiaujama medumi, žibalu, muilu, saldainiais ir riešutais - žinoma, su specialiu svieto pabaigos antkainiu. Prasibrovę pro visą tą knibždėlynę, žmonės, čiaumodami saldumynus, eidavo pasižiūrėti deginamų eretikų. Kitas netgi nusipirkdavo iš paslaugaus vienuolio sausesnių malkų ryšelį, idant nusidėjėlis greičiau stotų Dievo akivaizdoje. Kiti vienok tokį darbą niekino, sakydami, kad eretikas, jei nori patekti į Dievo prieglobstį, turi pasikankinti ant mažos ugnelės, ir atlikusį pinigėlį verčiau mesdavo į aukų dėžę. Tada eidavo priimti komunijos ir pasimelsti bei išgerti alaus. O viduryje to švento balagano, iškėlę rankas į dangų, stovėdavo ratu penki vyriausieji kunigai. Iš viso aplinkinio erzelio, prakaito kvapo, pinigų skambesio ir deginamų bedievių smarvės bei priešmirtinių riksmų jie, nelyg vyšnios, užpiltos degtine, sugerdavo tiesiog gyvą peklą magiškų galių.

Ir kai pasigirsdavo angelų trimitai, skelbiantys paskutinį teismą, įtampa pasiekdavo aukščiausią ribą. Kunigai imdavo veikti. Į dangų pasipildavo siaubingi zenitiniai ugnies kamuoliai, palyginti su kuriais, net Kybartų mero priešlėktuvinis kulkosvydis - gryni niekai. Sproginėdami jie išblaškydavo Apokalipsės raitelius ir pavymui sekančią angelų armiją. Tada ateidavo Antikristo, kuris iki tol jau spėdavo išlįsti iš po žemių, eilė. Velnių kariuomenę kunigai trankydavo perkūnais, skindami būrį po būrio, o kitus versdami bėgti Peklon, kur paprastai juk ir siunčiame savo neprietelius.

Giedriui labai patikdavo klausytis tų pasakojimų, įdomesnių netgi už Ksenos ir Heraklio nuotykius. O kai pasidomėjo, iš kur profesorius tiek daug žino tų dalykų, anas pasigyrė, kad pats buvo vieno tokio renginio vadybininku. Matyt, dėl to jis ir buvo į užkampį, kunigų seminarijon dėstytojauti nugrūstas, nes pernelyg daug žinojo. Žinantys žmonės pasakoja - o išmintingi patvirtina - kad sovieto laikais irgi buvo užfiksuotos kelios pasaulio pabaigos, bet jo, kad nekiltų panikos, būdavo apiforminamos kaip dainų šventės. Piktieji komunistų raganiai slapčiom pataisydavo dainų tekstus. Dainuoja, būdavo, kas nors "Lietuva brangi" - o iš tiesų savo protą, širdį ir galias raudoniesiems šamanams atiduoda. O tie negaišdavo - prigužėdavo jų gyvas tuntas į tribūnas. Eretikų, tiesa, tais laikais nedegindavo, bet nevalia juk šventas apeigas be kankinimų atlikti - todėl, žyniams davus ženklą, KGB stomatologai pradėdavo kankinti mažus vaikus, kuriuos nutverdavo einančius į bažnyčią.

Tokios tat būdavo tos paslaptingos apeigos, apie kurias kunigui-žudikui pasakojo nukaršęs liturgikos profesorius, ir aš tikiuosi, kad jūs, mieli skaitytojai, patys prisiminsite ką nors iš tų senovinių dalykų. O jei jums teko nelaimė gimti ateitininku, o pirmoji knygelė buvo katekizmas - eikite verčiau išgerti į mano sveikatą, ir nesukite man galvos.

Taigi įsimetę šio bei to, kaip sakoma, kūnui ir sielai pastiprinti, sėdo abu į Kvedaro mašiną - vaiduoklį ir išbildėjo Vilniun, kur per amžius svieto pabaigos būdavo švenčiamos, kur ir šiuosyk derėjo jiems petys petin stoti ir nutolinti sūdną dieną.

O tomis dienomis - pasitaiko juk laimingų sutapimų - vyko Pasaulio Lietuvių Žaidynės, paauglių visur Žudynėmis pravardžiuojamos. Žygūnai, raiti ir pėsti, už devynių jūrų ir devynių marių pasiųsti valdžios, suvadino gyvą peklą kretančių etnografinių diedukų, smalsuolių, norinčių paragauti cepelinų, ir šiaip niekadarių, pamėgusių lietuvišką gyvenimo būdą - vagystes, bledavojimą ir galvažudystes.

Suprantama, kad į juos ir nukrypo nieko gero nežadantis kunigo-žudiko žvilgsnis, ypač po to, kai prie stulos rado prilipintą kramtomosios gumos gabalą, kurio nė Kvedaras su spec. įrankiais negalėjo atlupti.

Neilgai trukus į ambasadas, prokuratūrą bei policiją ėmė plūsti pareiškimai apie dingusius be žinios užsienio piliečius. Bet valdininkai, pagal seną gerą viso pasaulio valdininkų paprotį, dėliojo tuos pareiškimus į segtuvus, segtuvus - į stalčius, o kunigas-žudikas tuo metu ramiausiai galandosi dalgį, patenkintas žiūrėdamas į tamsėjantį nuo kraujo aukojimo akmenį, kurį jiedu su Širvintų Ugniagesiu pavogė iš kraštotyros muziejaus.

O kai atėjo lemtingoji diena, kunigas-žudikas su Kvedaru nuvažiavo į Vingio parką ir labai nustebo matydami, kad viskas jau paruošta svieto pabaigai, - šurmuliuoja prekybininkai, grūste grūdasi vėplos, erzelis neišpasakytas.

Ir tuo metu, jiems besidairant, pasigirdo smarkus dūdavimas. Pirma visi galvojo, kad tai skautų kapela iš Lenkijos, bet prasiskleidė debesys, ir šiurpas nukrėtė lig tol ramią minią.

Skeldami kibirkštis iš dangaus žydrynės artyn šuoliavo keturi Apokalipsės raiteliai su kalavijais, lydimi angelų orkestro. Kitame dangaus kampe kažkoks angelas jau plėšė plombas nuo knygos su užrašu "Konfidencialu. Susinaikinimo instrukcija".

Tuo tarpu kunigas-žudikas, iškėlęs virš galvos baisųjį aukojimo akmenį, pasijuto kaip niekad gerai. Dar niekados jis nebuvo pasinėręs į tokį galingą magijos sūkurį. Aplink parpuolę žmoneliai meldėsi, rovėsi plaukus ir atgailavo, bandydami perrėkti trimitus, ir pasakodami pačias kvailiausias savo nuodėmes, - o kunigas-žudikas juto, kaip jį apgaubia neregima jėga, grasinanti nušluoti viską savo kelyje.

- Vardan Kasparo, Melchioro ir Baltazaro! - sušuko kunigas-žudikas burtą, girdėtą seriale apie Robiną Hudą ir nusitaikęs savo akmeniu paleido ugnies kamuolį. Pirmasis raitelis virto klykiančiu liepsnos gūsiu ir ištirpo kažkur stratosferoje.

- Vardan Gvendalfo, Hobito ir Tolkieno!

- Vardan švento Ainošiaus, Kaipošiaus ir Nekrošiaus!

Vienintelis likęs raitelis šuoliavo vis artyn, kalaviju grasindamas perskelti Žemę tarsi graikišką riešutą. Pailsęs kunigas-žudikas vargais negalais nutaikė į jį akmenį, bet nebeįstengė prisiminti net pačio paprasčiausio burto.

- Vardantukų reketukų vežė bobą ant ratukų! - sušuko jis vaikystėje mokėtą talalušką, ir ugnies kamuolio sprogimas sudraskė raitelį į gabalus.

Angelai orkestrantai paskubom bėgo šalin, pametę savo dūdas. Iš po žemės pasigirdo dundėjimas - tai prabudo Antikristas. Gal pusvalandį jis blaškėsi, niekaip negalėdamas atidaryti kanalizacijos dangčių, kuriuos apdairi miesto valdžia privirino, rengdamasi ne tiek Antikristo, kiek Popiežiaus vizitui. Galop miniai klykiant pasikėlė žemė, sprogo į visas šalis grumstais - ir susirinkusieji išvydo paslaptingą žvėrį, vadinamą Antikristu.

Kunigas-žudikas vos bepastovėjo ant kojų. Aukojimo akmuo, kurį jis manė būsiant galios šaltiniu, išsikrovė netikėtai greitai. Metęs jį šalin, kunigas-žudikas įsikibo dalgės ir pasirengė kautis iki paskutiniųjų.

- Še tau, svolačiau! - pasigirdo riksmas. Tai Širvintų Ugniagesys, nutaikęs savo mašinos šlangą, ėmė vaišinti Antikristą atsivežtu vandeniu bei putomis. Ir - norit, tikėkit, norit - ne, - prakeiktasis beregint ėmė lįsti atgal į Peklą, baisiausiai raitydamasis ir dejuodamas taip, kad žiūrovų minioje alpo ne tik kilmingos ponios, bet ir barzdotų vyrų keletas.

Turbūt niekas, išskyrus patį Kvedarą, neprisiminė to atsitikimo, kai klebonas, atvykęs į Širvintų ugniagesių dalinį su profilaktiniu palaiminimu, kiek padaugino, ir bemurkdomas cisternoje, ten paskandino kryželį. Todėl vanduo, atvežtas Kvedaro, visad būdavo pašventintas ir geriau gesino gaisrus, nei, tarkim, iš paprasto prūdo su varlėmis pasemtas. O jau varant visokius antikristus ir šėtonus išvis neturėjo sau lygių...

O kai užsivėrė žemė, galutinai paslėpdama Antikristą nuo žmonių akių, pasidarė keistas dalykas. Iš dangaus nusileidęs šventas Florijonas įteikė Kvedarui pirmo laipsnio svieto gelbėjimo medali. Dar palaimino susirinkusius žmones, liepė klausyti valdžios, aukoti bažnyčiai, pamojo ranka - ir išnyko abudu. Gal manote, kad meluoju? Kalbu gryniausią teisybę. Tegu verčiau jums Dievas duoda tiek tikėjimo mano žodžiais, kiek nūnai turite nihilizmo sieloje.

Čia ir baigiasi mano istorija apie du narsius vyrus, stojusius skersai kelio Apokalipsei, ir išgelbėjusius nuodėmėse skendinčią žmoniją nuo ugninės peklos. Džiaugiasi kiekvienas, jos klausydamas, perpasakoja prieteliams, bet po truputį užsimiršta tikri dalykai, personažai išblunka, painiojasi vardai. Legendinio Širvintų Ugniagesio mašina, tiesa, tebestovi specialiame muziejuje, gausiai lankoma mokinių ir turistų, bet ar kam įdomu, kad kunigui-žudikui teko pėsčiom kėblinti iki Antavilių? Ar bent žino kas, kad ant jo deltaplano, kėlusio neapsakomą siaubą apylinkėms, vaikai buvo pripurškalioję "Depeshe Mode", "Satan" ir "Omega"? Kad jei ne žmogus traukinys, pavėžėjęs kunigą-žudiką, tai iš visos klebonijos kerštingi ir tamsūs kaimiečiai nebūtų ir akmens ant akmens nepalikę? Ar bent įdomu kam?

Skaudama širdimi atsisveikinu su jumis, mieli skaitytojai. Pastaruoju metu gaunu vis labiau nusivilti žmonėmis, kurie nebetiki nei kunigu-žudiku, nei Širvintų Ugniagesiu, nei Drakula. Ar bežino kas, kad tiesa slypi kažkur anapus Ignalinos?