The God Delusion by Richard Dawkins
Letter to a Christian Nation by Sam Harris
The End of Faith: Religion, Terror, and the Future of Reason by Sam Harris
God Is Not Great: How Religion Poisons Everything by Christopher Hitchens
Atheist Universe: The Thinking Person's Answer to Christian Fundamentalism by David Mills
Breaking the Spell: Religion as a Natural Phenomenon by Daniel C. Dennett
God: The Failed Hypothesis. How Science Shows That God Does Not Exist by Victor J Stenger
Carl Sagan - "Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje"
Iš anglų kalbos vertė Ieva Skaržinskaitė. - Vilnius: Tyto alba, 2001. - 481[7] p. (Garsiausios XX a. pabaigos knygos). ISBN 9986-16-181-9. Kaina: 23.80 Lt.
Turbūt nė vienas XX a. žmogus tiek nedavė kosmoso mokslui kiek Carlas Saganas (1934-1996). Jis apdovanotas NASA medaliais už išskirtinę visuomeninę veiklą, jo vardu pavadintas asteroidas 2709 Sagan. Aistringai tikėjęs NSO ir kosminių kontaktų galimybėmis, inspiravęs NASA veiklą Amerikoje, įkūręs pasaulinę Planetų studijų draugiją ir buvęs jos prezidentu, C.Saganas aštuoniose savo knygose sensacijų mėgėjams iškelia mokslo tiesą. Anot C.Sagano, viena iš mokslo teikiamų dovanų yra galimybė atpažinti nesąmones. Amžių sandūroje pseudomokslai sušvintą iš naujo: tada sužadinami etniniai nacionaliniai prietarai, perkainuojamos vertybės, vietos ir paskirtys pasaulyje bei kosmose. Tada užslenka tamsa, ima kuždėti demonai. Ši knyga ne tik atskiria mokslą nuo nemokslo, bet ir aprašo tikrus mokslo stebuklus, kurie įspūdingesni už demonų kuždesius. Ši specialisto knyga - apie tai, kas tik vadinama mokslu.
Į klausimą, kodėl būdamas tokio rango švaisto laiką kosmoso aiškinimui, C.Saganas atsakė: "Ši knyga yra mano asmeninis pareiškimas, atskleidžiantis visą gyvenimą trunkančią meilę mokslui". Gyvenimo pabaigoje kovojęs su leukemija, C.Saganas "tebesiveržė į tamsumas tarp žvaigždžių".
Knygą galima įsigyti: Knygynas "Žiburėlis", Savanorių pr. 43, LT-2000 Vilnius, Tel.:. +370-2-232992
Leo Taksilis - "Biblijos linksmybės"
Lietuviškos, Prancūziškos, Rusiškos, Rumuniškos versijos ATSISUNTIMAS
Leo Taksilis arba Gabrielis Antuanas Žoganas - Pažesas (1854 - 1907), kilęs iš Marselio, trumpu laiku išgarsėjo keliais savo literatūriniais veikalais, kandžiai pajuokiančiais religiją ir bažnyčią. Jaunystėje jį auklėjo jėzuitai; jam buvo atviras didžios bažnytinės veiklos kelias. Bet jis paliko savo mokytojus ir auklėtojus ir ėmė energingai demaskuoti jų šventeiviškumą, melagingumą ir veidmainybės kauke pridengtą savanaudiškumą.
1884 m. balandžio mėn. popiežius Leonas XIII kreipėsi į tikinčiuosius laišku, pavadintu pirmaisiais dviem jo žodžiais: "Žmonių giminė". Šiame laiške popiežius šaukė į ryžtingą kovą prieš bedievybę, prieš visus, kas nepripažįsta vadovaujamo Romos katalikų bažnyčios vaidmens. Bedievybę ir aplamai laisvamanybę popiežius paskelbė "tamsybių kunigaikščio" - velnio darbu, jo priemone, jo neapykantos krikščionims išdava.
Ir koks buvo profesionalių religijos gynėjų džiaugsmas, kai jie sužinojo, kad Leono XIII enciklika paveikė ir vieną aršiausių to laiko laisvamanių - prancūzų žurnalistą Gabrielį Pažesą, pasirašinėjantį L. Taksilio pseudonimu.
1879m. pasirodė pirmoji Pažeso - Taksilio antireliginė knyga "Šalin birietai". Per sekančius penkerius metus jis sukūrė dar keliolika čaižių kūrinių ("Popiežiaus Pijaus IX meilės nuotykiai", "Šventieji pornografijos mėgėjai", "Bordžijos šeima", "Jėzuito sūnus", "Nuodytojas Leonas XIII ir penki milijonai kanauninkų" ir kt.). L. Taksilis buvo puikiai susipažinęs su religijos ir bažnyčios istoriją, su tikruoju religinio mokymo turiniu ir prasme. Jis vykusiai panaudojo tas žinias satyriniuose kūriniuose ir pamfletuose dvasiniam marui demaskuoti.
Ir štai įvyko kažkas neįtikėtina: šis bažnyčios prakeiktas"bedievis", "atskalūnas", bjaurus "burnotojas" prieš bažnyčią ir tikėjimą atėjo pas vieną Paryžiaus kunigą ir, parpuolęs ant kelių, verkdamas maldavo vėl priimti jį į katalikų bažnyčios prieglobstį, kurio jis taip lengvabūdiškai buvo išsižadėjęs. Atgailaujantis nusidėjėlis prašėsi dovanojamas. Jis karčiai apgailestavo savo nuodėmes ir prašė apginti jį nuo velnio, kurio kurstomas buvo "sukilęs prieš dievą", pasitraukęs iš brangiosios tikinčiųjų bendruomenės. Taksilis pasisakė artimai bendravęs su velniu, žadėjo atskleisti visas velnių veiklos paslaptis, papasakoti, kaip velniai gundą žmones.
Aukštieji katalikų bažnyčios dvasininkai pasiūlė Taksiliui nukreipti savo talentingąją plunksną prieš laisvamanybę, ginti religiją ir bažnyčią. Atgailaujantis nusidėjėlis su didžiausiu malonumu sutiko tai daryti ir tapo uoliu katalikų veikėju. Su fanatiška neapykanta pliekė jis laisvamanybę ir žmonių atsimetimą nuo bažnyčios.
Taksiliui pavyko "išplėšti iš velnio nagų" ir "sugrąžinti prie dievo" keletą žmonių, jų tarpe kažkokią Dianą Vogan. Ši mergina jau gimdama buvusi sužieduota su velniu Asmodėju. Tikintieji be galo džiaugėsi, sužinoję, kad Dianą Vogan pavyko išvaduoti iš velnio nagų ir sugrąžinti į krikščionybę. Aukštieji bažnyčios dvasininkai stengėsi savo laiškais padrąsinti Dianą, pasiryžusią žengti baisingą žingsnį - nutraukti santykius su galingu ir kerštingu velniu. Pats popiežius Leonas XIII per kardinolą Paročį atsiuntė jai savo "tėvišką palaiminimą".
Taksilį, taip triukšmingai propaguojantį religiją ir bažnyčią, taip vaizdžiai piešiantį velnio pinkles, globojo labai įtakingi žmonės, jų tarpe ir pats popiežius Leonas XIII. Jis netgi suteikė Taksiliui audienciją Vatikano rūmuose ir leido jam pabučiuoti savo šventąją šliurę. Naująjį kovotoją už religiją popiežius pagyrė. Jis maloningai pasakė Taksiliui su ypatingu atsidėjimu skaitąs jo knygas ir palaimino tą religijos rėmėją tolesniems sunkiems žygiams kovoje prieš bedievybę.
O po to... po to kilo baisus skandalas. 1897 m. balandžio 19 d. Gabrielis Pažesas - Taksilis gausiame susirinkime Paryžiaus Geografų draugijos didžiulėje salėje plačiai ir vaizdingai papasakojo, kaip jis dvylika metų apgalvotai ir nuosekliai mistifikavo religijos tarnus, kaip žingsnis po žingsnio vis labiau išpūsdavo ir įvairindavo savo prasimanymus, matydamas, kad net pačias neįtikimiausias jo fantazijas susižavėję priima už gryną pinigą popiežius, kardinolai ir visa katalikiškoji dvasininkija. Demaskuojamas kalbas pasakė ir Taksilio bendražygiai, su kuriais jis kartu vykdė tas mistifikacijas. (Paaiškėjo, kad "mis Diana Vogan" yra visiškai pramanyta asmenybė: jos vardu rašė pats L. Taksilis.) Dvasininkų kompromitacija buvo milžiniška.
1897 m. birželio mėn. L. Taksilis išleido jau seniai ruošiamą knygą, pavadintą "La Bible amusante" - "Biblijos linksmybės", iliustruotą Frid'riko. Knygos pradžioje Taksilis įdėjo satyrinį kreipimąsi į Leoną XIII. Kreipimesi jis, tarp kitko, rašė:
"Šventasis tėve! Kalbama, kad po šių metų balandžio 19 dienos jūs esate nebepatenkintas dvidešimtaisiais savo švento viešpatavimo metais. Netikėta mano juokaujamos mistifikacijos atomazga, sako, jus įsiutino nelyginant paprastą mirtingąjį. Na, žinoma! Susivokti, kad tau ištisus dvylika metų muilino akis... laisvamanis - aišku, baisiai nemalonu neklaidingajam visur esančio ir visagalio dievo atstovui... Matyti, kaip ši komiška padėtis darosi plačiai žinoma visam pasauliui, - štai kas užvis nemaloniausia...
...Turiu jus paguosti. Bedievybės banga kasdien didėja... Ne kartą man teko su giliu sielvartu konstatuoti, kad žmonės mažai bežino išganingas Abraomo, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Samsono, Dovydo, Saliamono ir kitas istorijas. Retai kas iš mūsų amžininkų turi šiokį tokį supratimą apie visas tas įžymias ir aukštai gerbiamas biblines asmenybes. Tai grėsmingas reiškinys. Teisingasis dangau! Kur mes nueisim, jei bus užmiršti dievobaimingi Biblijos anekdotai, visi tie užrašai, kuriuos kadaise išburkavo dieviškasis balandis - šventoji dvasia? Štai kodėl aš dabar pats imuosi ruošti naują šventojo rašto leidimą. Stengsiuosi, kad knyga būtų kiek galima patrauklesnė...
Nesiimu tvirtinti, kad "Biblijos linksmybės" prisidės prie religijos sustiprinimo. Atvirkščiai, ji paaiškins skaitytojams, kuo ir kodėl nereikia tikėti."
Savo knygoje L. Taksilis smulkiai išnagrinėjo tą padriką, amoralią, senovės tautų fantazijų ir žydų legendų kompiliaciją, kuri sudaro Biblijos Senąjį testamentą. Kaip žinoma, religijos šalininkai vadina Bibliją "šventuoju raštu". Jie sako, kad Biblijoje išdėstytas istorijas ir pamokymus įkvėpusi šventoji dvasia, kad visa tai padiktavęs dievas specialiai parinktiems žmonėms, tariamai rašiusiems visus tuos dalykus. Autoritetingiausi krikščionybės "tėvai ir bažnyčios daktarai" taip kalbėjo apie Bibliją: "Kiekvienas dievo įkvėptas raštas yra naudingas" (II Timotiejaus laiškas 3, 16); "Šventosios dvasios įkvėpti kalbėjo šventi dievo žmonės" (II Petro laiškas l, 21); "Visa tai parašė ne vergai, bet visų viešpats - dievas" (Jonas Auksaburnis); "Visų pranašų ir apaštalų lūpomis kalba viešpats" (šv. Grigalius); "Šventojo rašto autoritetas didesnis, negu visos žmogaus proto jėgos" (šv. Augustinas).
Tačiau, kaip nustatė mokslinė Biblijos kritika, Biblijoje mechaniškai surankiotos senovės legendos, dažnai vien apie pramanytus ir mitinius asmenis ir atsitikimus, visada pagražintus nežabota fantazija. Joje yra senų laikų taisyklių, įsakymų, pamokymų ir posakių; yra gamtos reiškinių ir pasaulio sandaros aiškinimų. Visa tai sukurta tolimos praeities žmonių žemu sąmonės lygiu, pagal jų labai primityvų savęs pačių ir juos supančios gamtos supratimą. Visa tai rašė, toli gražu ne genialūs žmonės.
L. Taksilis atliko didžiulį ir labai reikalingą darbą: išdėstė svarbiausių, labiausiai tikintiems žmonėms žinomų "šventų" istorijų turinį, parodė prieštaravimus, išryškėjančius įvairiuose bibliniuose variantuose, atskleidė jų antimoksliškumą ir legendariškumą, antimoralinę, neretai papiktinančią prasmę. Savo darbui jis panaudojo Bibliją kritikavusių rašytojų veikalus: Romos imperatoriaus Julijono Filosofo, anglų rašytojo lordo Bolingbroko, prancūzų filosofo - švietėjo Voltero ir kt.
Vis dėlto L. Taksilis norėjo pateikti skaitytojams lengvai skaitomą, linksmą knygą. Jo veikale netrūksta kandaus sarkazmo, aštrios ironijos, nuoširdaus pasipiktinimo. Biblinius siužetus jis dėsto vadinamųjų religinių - dorovinių veikalų įprastiniu stiliumi, teologų nustatytu per ilgus amžius. Taigi Taksilio kūrinys kartu yra ir taikli parodija, dar ryškiau parodanti "šventojo rašto" menkystę.
Autorius su neišsenkamu humoru gvildena Biblijos nesąmones ir prieštaravimus. "Biblijos linksmybių" vertė ta, kad autorius smulkiai išanalizuoja pagrindines biblinės legendas. Ateistas, skaitydamas šią sąmojingą ir patrauklią L. Taksilio knygą, ras daug medžiagos.
Leo Taksilis - "Evangelijos linksmybės"
ATSISIŲSTI Lietuvišką versiją
Knyga "Evangelijos linksmybės" ( "Jėzaus gyvenimas" ) - tai ne mokslinis traktatas ir ne antireliginė apybraiža šiuolaikine šio žanro prasme. Autorius savo knygą pavadino "Jėzaus gyvenimu". Tokia antrašte XIX amžiuje pasirodė daug veikalų. Vieni mokslininkai ir teologai mėgino savo kūriniuose pateikti pilną dievažmogio Jėzaus gyvenimo aprašymą, remdamiesi evangelijomis ir bažnyčios tėvų prasimanymais. Kiti, pasinaudodami istoriniais šaltiniais, priešingai, įrodinėjo, kad jokio dievažmogio nebuvo, kad Jėzus Kristus - tai religinės fantazijos vaisius. Vieni buvo religijos gynėjai, kiti - ateistai. Autorių pasaulėžiūra nulėmė jų požiūrį į Kristaus asmenį.
Ši knyga parašyta ne tam, kad, sumenkinus Jėzų - dievą, būtų išaukštintas Jėzus - žmogus: Jos tikslas - žingsnis po žingsnio sekant krikščioniškąja legenda, išryškinti visas joje glūdinčias nesąmones ir tuo būdu parodyti, jog visa istorija apie Jėzų Kristų - nesvarbu, ar jį laikytum žmogumi ar dievu - visais atžvilgiais yra ne kas kita, kaip melagingų ir kvailų prasimanymų rezginys.
Leonas Taksilis (tikrasis vardas: Gabrielis - Antuanas Žoganas - Pažesas) buvo ateistas. Vaikystės ir jaunystės metais jis mokėsi jėzuitu kolegijoje, tačiau vietoj religinės veiklos pasirinko kovotojo prieš religiją kelią. Šventraščio prieštaravimai ir absurdiškumas, dvasininkų melas, veidmainystė, šventeiviškumas, bukaprotiškumas ir gobšumas atvėrė jam akis, atskleidė tikrąją religijos esmę. Nuo 1879 m. per penkerius metus jis išleido apie dvidešimt antireliginių kūrinių - aštrių satyrinių pamfletų: "Popiežiaus Pijaus IX meilės nuotykiai", "Jėzuito sūnus", "Bordžijos šeima", "Nuodytojas Leonas XIII ir penki milijonai kanauninkų", "Šventieji pornografijos mėgėjai" ir daug kitų. 1882 m. Taksilis rašo "Biblijos linksmybes", o 1884 m. pasirodo jo "Jėzaus gyvenimas" ("Evangelijos linksmybės").
Leono Taksilio knygai "Jėzaus gyvenimas" būdinga tai, kad autorius nenaudoja specialios istorinės medžiagos, o tik retkarčiais pasiremia I amžiaus pr. m. e. ir pirmųjų mūsų eros amžių istorikų liudijimais. Čia daugiausia atpasakojamos evangelijos, vietomis įterpiant meninius prasimanymus; tačiau iš pasakojimo jauti, kad tai kalba žmogus, pasižymintis šviesiu protu ir laisvas nuo religinio fanatizmo. Skaitytojas įsitikina, kokie fantastiški ir prieštaringi evangelijos mitai, pamato, kad evangelija, skaitoma kritiškai protaujančio žmogaus, pati save demaskuoja ir pasmerkia.
Anton Szandor La Vey - "Šėtono Biblija"
Dalis knygos
Mūsų gimtąja kalba pasirodo neįprasta knyga. Ją parengti paskatino antrojo tūkstantmečio pabaigos mūsų žmogaus, ypač jauno, smalsumas. Kaip gerai žinome ir patiriame, dabarties žmogus domisi absoliučiai viskuo. Jis, nepaisydamas jokių tabu, savo protu braunasi į visas materialiosios ir dvasinės tikrovės puses. Viena tokių sričių, kuriomis nūdien domisi ypač jaunimas, yra šiuolaikinės filosofinės religinės sistemos. Jos dažnai vadinamos netradicinėmis religijomis arba sektomis. Kai kurios jų, atsiradusios ankstesniais šimtmečiais, tapo populiarios ypač mūsų laikais. Viena tokių yra satanizmas. Parengdami publikacijai šią Vakaruose labai populiarią Antano Šandoro La Vėjo knygą, leidėjai ir siekė duoti besidominčiam skaitytojui galimybę iš pirmųjų šaltinių susipažinti su satanistine filosofija ir su jos išpažinėjų bei šalininkų gyvensena.
Mes tik truputį sustosime prie šios sektos pavadinimo kilmės ir prasmės.
Žodis “Satanizmas” kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio “satanas” - šėtonas, velnias. Anot daugelio religijų mokymo, tai “piktoji dvasia”, “prieštaraujantis” (etimologinė žodžio reikšmė) dievui, viso pasaulyje esančio blogio kaltininkas, vedąs žmones į įvairius nusikaltimus - “nuodėmes”, pragaro valdovas.
Tikėjimas į įvairias blogas ir geras dvasias atsirado pačiuose ankstyvuosiuose religijos egzistavimo etapuose, pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Blogųjų dvasių veikimu tuometiniai šamanai, pirmykščių religijų dvasininkai, aiškino visas žmonių nelaimes. Irstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai, formuojantis visuomenėje pavaldumo ir viešpatavimo santykiams, žmonėms kilo mintis, kad ir dvasių pasaulyje tokia pat hierarchinė tvarka: yra geros ir blogos dvasios, viešpataujančios ir tvarkančios bei valdančios kurią nors vieną buities sritį. Monoteistinių (vieną dievą išpažįstančių) religijų atsiradimas pagimdė požiūrį, kad yra ne tik Dievas, bet ir viena vyriausioji blogio dvasia - Šėtonas - viso blogio pasaulyje šaltinis. Paraleliai vystėsi ir vaizdiniai apie žemesnio rango “blogio nešiotojus”, “piktąsias dvasias”, vadinamas “demonų”, “velnių”, “nelabųjų” ir pan.vardais.
Tikėjimas šėtonu ir velniais labai naudingas religijoms egzistuoti ir klestėti. Teisingai apie tai rašė XVIII a. prancūzų švietėjas materialistas P.Holbachas (1723-1789): “Velnias - tai gudriausias dangaus rūmų ministras, pagrindinis dantratis bažnyčios mechanizme … Religija dėkinga velniui už daugelį pamaldžių žmonių, nes jei nebūtų velnio, žmonės niekad ir nepagalvotų nei apie Dievą, nei apie jo kunigus”.
Taigi, šėtonas, velnias mokslo požiūriu, nei daugiau nei mažiau kaip vaizdinys, atsiradęs primityvaus pirmykščio žmogaus sąmonėje, siekiant išsiaiškinti blogio kilmę ir jo egzistavimo žemėje priežastis.
Nebūdami nei sektantais - satanistais, nei satanizmo filosofijos šalininkais, knygos parengėjai tesiekė (kartojame) tik besidomintį skaitytoją supažindinti su viena šiuolaikinių antikrikščioniškų religijų.
Atidus skaitytojas pastebės, kad satanizmo filosofijoje yra objektyviai teisingų pasaulėžiūrinių teiginių ir jais grindžiamų bendražmogiškosios moralės principų: aklo tikėjimo neigimas, kai kurių prietarų, veidmainystės smerkimas, viduramžiškosios askezės kritika, asmenybės laisvės ir orumo gynimas ir kt. Tačiau kartu negalima bus nepastebėti, kad bet kurios religijos (ar tai būtų tikėjimas Dievu, ar velniu) išpažinimas ir praktikavimas yra duoklė prietarams. Juk tikėjimas magija (tiek “baltąja”, tiek “juodąja”), kerais, burtais, užkeikimais, kuriems tokia svarbi vieta suteikiama satanizme, yra lygiavertis tikėjimui maldų (“šventų užkeikimų”) ir kitų ritualų (įvairių “šventinimų”, “laiminimų”, “sakramentų” apeigų) galia. Negali nesukelti abejonių ir paskatinti kritiškai įvertinti taip pat kai kurie satanistų gyvenimo būdo principai, kaip antai: žmogaus pataikavimas kai kuriems su visa gyvūnija bendriems fiziologiniams instinktams, nejautri ir net niekinanti pažiūra į fiziškai ir dvasiškai silpną, socialiai neapsaugotą žmogų, kietaširdiško individualizmo bei tam tikro egoizmo gynimas ir įteisinimas, ne objektyvi kritika, o grubus tyčiojimasis iš kitaip galvojančių žmonių įsitikinimų ar atitinkamo jų elgesio ir kt.
Norime tikėtis. Kad skaitytojas ir tai, ir daug ką kitą gerai apmąstys ir teisingai įvertins. Šį savo kuklų darbelį skiriame anaiptol ne lengvabūdžiams mėgdžiotojams.
Pagaliau, tegul malonusis skaitytojas žino, kad pateikiama knyga yra vertimo vertimas. Jau kaip tokia ji negali būti tobula. Nors, stengdamiesi kuo tiksliau perduoti autoriaus požiūrį, palikome netgi tekste rastą didžiųjų raidžių vartojimą, neatitinkantį lietuvių kalbos rašybos dėsnių, jaučiame, jog neišvengėme ne nuo mūsų priklausančių netikslumų, o gal ir kai kurių klaidų. Už trūkumus nuoširdžiai atsiprašome. Jei leidinys susilauks atitinkamo skaitytojų dėmesio ir atsiras poreikis, ateityje stengsimės knygą patobulinti.
