kančia išties ištikima... ji lydi mane beveik kasdien - ir tada, kai esu vienumoje, ir kai tarp žmonių... ji visada man primena, koks tuščias, koks bjaurus šis pasaulis, kokie bjaurūs yra žmonės ir kiek kartų mane išdavė, kiek blogio yra šioj žemėj. yra žmonių, kurie kažką kliedi apie prasmę, apie tikslus... prasmės nėra ir niekada nebuvo, tikslas - tik miglos pūtimas sau į akis. nuo pat 5 klasės nebuvo metų, kad kančia nebūtų buvusi greta. dabar jau mokykla praeity, bet kančia kaip buvo, taip liko su manimi. ko gero, kančia yra viskas, ką žmogus turi.