Šitas kūrinys jau visiškai kito stiliaus. Net nepasakyčiau, jog tai parašė tas pats Ovidijus Kantas. Žmogus taip pat pasimetęs kažko ieško, bet jis nėra toks didelis nihilistas ar pesimistas. Jis kažką daro, pradeda kovoti, įžiebia šviesą... Taip pat nesupratau, kodėl naktis staiga pasidarė neigiamas dalykas. Gi naktužė savaime yra ryškesnė už dieną. Ji tokia ryški, kad net gali įžiūrėti, kas ką veikia iš labai toli.. Tereikia užmesti akį į langus ir viskas paaiškėja, užtenka pakelti akis į dangų, ir grožis bei daugybė Saulių sutelpa tavo žvilgsnyje... Nebesuprantu, kodėl šiame kūrinyje tamsa, naktis yra supriešinta. Bet skyrius šiaip neblogai... neblogai...